Visuomeninės organizacijos ragina Lietuvos valdžią nepriimti sprendimų silpninančių šeimos instituciją

Lietuvos visuomenė ir toliau reiškia susirūpinimą dėl bandymų Seime priimti du skirtingos kilmės, bet vienas su kitu susijusius teisinius dokumentus: ratifikuoti Europos Tarybos (ET) konvencija dėl smurto prieš moteris bei smurto šeimoje prevencijos bei priimti Onos Valiukevičiūtės pasiūlytas Vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo projektą.

Šiuose skirtuose apginti skriaudžiamuosius ir iš pirmo žvilgsnio sveikintinuose dokumentuose visuomenininkai įžvelgia grėsmes pačiai šeimai kaip institucijai.

Visuomeninkai Lietuvos politikus ragina nepriimti Europos Tarybos (ET) rengtos konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoj. Asociacijos „Lietuvos tėvų forumas“ atstovai (LTF) teigia, kad ET patvirtinta konvencija propaguoja homoseksualizmą ir siekia keisti lyties sampratą.

LTF perspėja, kad jei Lietuvoje bus ratifikuota minėta konvencija tai homoseksualizmas taps norma.

„Beatodairiškas socialinės lyties brukimas yra ne kas kita kaip homoseksualizmo proppagavimas“ – įsitikinęs Lietuvos tėvų forumas narys Renaldas Jančiauskas.

Pasak R.Jančiausko gerbti homoseksualus ir skatinti netradicinę orientaciją yra du skirtingi dalykai. „Žinoma, kad homoseksualus žmogus yra gerbtinas, ytačiau jei ratifikuotume šią konvenciją tai pripažintumėme homeseksualumą esant norma, kurią galima plėtoti ir propaguoti“, – sakė R.Jančiauskas.

Tėvų forumo atstovai atkreipia dėmesį ir į tai, kad konvencija esą yra orientuota daugiausia į represijas smurtaujantiems ir nesprendžia paties smurto atsiradimo priežasčių.

„Lietuvos tėvų forumas ir Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija neabejoja, kad konvencijos kelia didelę grėsmę mūsų vaikams, šaliai, kultūrai, papročiams, taip pat pačiam visuomenės ir Valstybės pagrindui – šeimai“ , – sakė R.Jančiauskas.  Jis informavo, kad Lietuvos tėvų forumas ir Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija jau kreipėsi į 1920 bendrojo lavinimo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų bei 903 nevyriausybines organizacijas visoje Lietuvoje su raginimu susipažinti su šia konvencija ir prašymu įvertinti jos keliamą grėsmę šeimai.

Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir šalinimo 2011 metais Stambule priėmė Europos Tarybos Ministrų taryba.

Šių metų kovo mėnesį Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė kreipėsi į prezidentę Dalią Grybauskaitę prašydama imtis iniciatyvos, kad Lietuva pasirašytų ir ratifikuotų šią Europos Tarybos konvenciją. Parlamentarė teigia gavusi prezidentės kanceliarijos atsakymą, kad šalies vadovė pritaria Konvencijos ratifikavimui ir žada reikalauti, kad dokumento pasirašymas neužtruktų pernelyg ilgai.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje sudaryta darbo grupė 2012 metų rudenį pateikė išvadą, kad Lietuvoje Konvencija negalėtų būti įgyvendinta visa apimtimi, todėl, siekiant garantuoti tinkamą Konvencijos nuostatų įgyvendinimą, būtina tobulinti teisinį reglamentavimą bei užtikrinti tinkamą teisės aktų įgyvendinimą praktikoje.

Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Lietuvos tėvų forumas ir kitos nevyriausybinės organizacijos siekia atkreipti Prezidentės, Seimo narių ir LR Vyriausybės dėmesį, kad siūlomos Įstatymo pataisos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinės teisės normoms ir iš esmės yra skirtos ne stiprinti, o silpninti šeimos institutą.

****

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ IR KITŲ NEVYRIAUSYBINIŲ ORGANIZACIJŲ
PAREIŠKIMAS

Lietuvos Respublikos Prezidentei
Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui
Žiniasklaidai

2013 m. gegužės 20 d., Vilnius

Dėl vaiko teisių ir šeimų apsaugos

Lietuvos Respublikos Seimui svarstyti pateiktas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) pakeitimo ir papildymo įstatymo  projektas Nr. XIIP-317 (toliau – Projektas), kuriame numatoma suteikti daugiau įgaliojimų  Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms ginant vaiko teises ir teisėtus interesus. Be kitų Įstatymo pataisų, Projekte numatyta galimybė minėtoms  institucijoms nedelsiant priimti sprendimą paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje, šeimynoje ar socialinės globos įstaigoje.

Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos atkreipia LR Prezidentės, Seimo narių ir LR Vyriausybės dėmesį, kad siūlomos Įstatymo pataisos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautinės teisės normoms ir iš esm

ės yra skirtos ne stiprinti, o  silpninti šeimos institutą.

Šeima yra kiekvienos visuomenės ląstelė ir valstybės pagrindas. Valstybė nustato tėvams teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, o vaikams – gerbti tėvus (LR Konstitucijos 38 str.).

Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, ir teikia joms paramą (39 str.), o ne atvirkščiai,  siekia perimti vaikų auklėjimą ir jų priežiūrą. Ratifikuodama JTO Vaiko teisių konvenciją, Lietuvos valstybė prisiėmė įsipareigoji

mą gerbti tėvų, atsakančių už  vaiką teises  atsakomybę, teises ir pareigas (Konvencijos 5 str.). Tad spręsdama vieną  opią socialinę visuomenės problemą – užtikrindama vaiko teisių apsaugą, valstybė neturi savo sprendimu sukelti nepageidautinų padarinių, kurių neišvengiamai kiltų dėl siūlomų įstatymo pataisų neatitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir JTO Vaiko teisių konvencijai.

Pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucija nustato, kad „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“ (22 str.), „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teismas priima sprendimus Lietuvos Respublikos vardu“ (109 str.) , „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas“ (31 str.) ir kt.

Įstatymo pataisų Projekte numatoma teisė Vaiko teisių priežiūros ir teisėtvarkos  institucijoms priimti sprendimą dėl vaiko paėmimo iš tėvų. Priimant tokį sprendimą,  turi būti tiriamos ir nustatomos objektyvios aplinkybės, kurių pagrindu gali būti taikoma tokia drastiška priemonė, kaip vaiko atskyrimas nuo šeimos. Toks sprendimas yra susijęs su daugelio nacionalinės ir tarptautinės  teisės aktų taikymu, įskaitant ir vaiko laisvės apribojimą (Konstitucijos 20 str.) bei vaiko teisę būti išklausytam, nes JTO Vaiko teisių konvencijos (toliau Konvencija) 3 str. 1 dalis vienareikšmiškai nurodo, kad „Imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai  darytų   vals

tybinės,  ar  privačios  įstaigos,  užsiimančios socialiniu  aprūpinimu,   teismai,  administracijos  ar  įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai.“ Konvencijos 12 str. 1 dalis nustato  valstybei prievolę garantuoti   „vaikui,   sugebančiam suformuluoti savo  pažiūras, teisę  laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais“. „ Todėl   vaikui   būtinai   suteikiama   galimybė   būti išklausytam bet  kokio jį liečiančio teisminio ar administracinio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą organą nacionalinių įstatymų numatyta tvarka“ (12 str.2 dalis).

Įstatymo Projekte akivaizdžiai nesuteikiama vaikui jokia galimybė realizuoti Konvencijoje deklaruojamą teisę būti išklausytam ar suformuluoti savo  pažiūras jį liečiančiu klausimu. Projekte prievarta nuo tėvų atskirtam  vaikui nenumatoma jokia galimybė pačiam spręsti dėl perkėlimo į kitą šeimą ar šeimyną, kita vertus bet koks vaiko sprendimas, nesusipažinus  su būsimąja aplinka ir galimomis jo asmeniui naujomis grėsmėmis, objektyviai  negalėtų būti teisingas.

Be to, Konvencijos  9 str. 1 dalis nustato prievolę valstybei „užtikrinti, kad vaikas nebūtų išskirtas su  savo  tėvais  prieš  jų  norą,  išskyrus  tuos  atvejus,  kai kompetentingi  organai,   vadovaudamiesi  teismo   sprendimu ir taikytinais  įstatymais,  atitinkama  tvarka  nustato,  kad  toks atskyrimas yra  būtinas  vaiko interesams.  Pagal  šio straipsnio  1 punktą,  visoms suinteresuotoms ša

lims  suteikiama  galimybė  dalyvauti  kiekviename  nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį“ (9 str. 2 dalis).

Tokiu būdu siūloma Įstatymo pataisa leisti vaiko teisių ir teisėtvarkos institucijoms nedelsiant priimti sprendimą paimti vaiką iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų ir laikinai apgyvendinti jį šeimoje, šeimynoje ar socialinės  globos įstaigoje  pažeidžia  Konvencijos 9 str.1 ir 2 dalies nuostatas, nes sprendimą išskirti vaiką su  tėvais  prieš  jų  norą gali priimti tik teismas. Taigi  darytina išvada, kad Įstatymo pataisų  Projekte yra siūloma Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir teisėtvarkos institucijoms iš esmės perduoti  dalį teisingumo vykdymo  funkcijų, nes sprendimas dėl vaiko paėmimo iš tėvų privalo  būti objektyvus ir teisingas. O jis negali būti objektyvus  dėl tos priežasties, kad minėtoms institucijoms nedelsiant priėmus sprendimą dėl vaiko  paėmimo iš tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų, eliminuojama suinteresuotų šalių  galimybė  dalyvauti  teisminio  nagrinėjimo procese ir pareikšti savo požiūrį (Konvencijos 9 str.2 dalis).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikoje teisingumą vykdo ir sprendimus Lietuvos Respublikos vardu skelbia teismai. Lietuvos žmogaus teisių ir kitų nevyriausybinių organizacijų nuomone, tik teismai gali spręsti dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų prieš pastarųjų valią, o esant būtinybei (skubos tvarka) ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jei tai yra būtina vaiko saugumui užtikrinti.

Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos nereiškia nuomonės dėl kitų Projekte teikiamų įstatymo pakeitimo formuluočių tokių, kaip „tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaiką, piktnaudžiauja tėvų valdžia ir kt.“ Šios sąvokos Projekte nėra apibrėžtos, o įstatymo sąvokų neapibrėžtumas gali atnešti visuomenei daugiau žalos negu naudos. Tačiau mūsų nuomone, vaiko atskyrimas nuo tėvų turi būti išimtinis veiksmas – pagal įstatymą nuodugniai ištirtas ir teismo sprendimu priimtas teisės aktas.

Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos yra įsitikinusios, kad visuomenė siekdama prievarta atskirti vaiką nuo tėvų ir perduoti jį į socialinės globos įstaigai (dėl šeimų ir šeimynų pasisakyta), neužtikrina vaiko teisių ir neskatina tėvų vykdyti savo konstitucinę pareigą auklėti vaiką. Vaiko paėmimas iš tėvų namų, jo gyvenamosios vietos nustatymas prieš tėvų valią tėra  mėgi

nimas vieną blogį pakeisti kitu blogiu, nes, Žmogaus teisių centro duomenimis, sąlygos vaikų globos ir ugdymo įstaigose nėra palankios vaiko asmenybei vystytis: 1) jose  esanti  sistema atspindi socialinės atskirties filosofiją, 2) vaiko, šeimos, mokyklos problemos sprendžiamos izoliuojant vaiką nuo visuomenės, 3) įstaigose neugdomas vaikų savarankiškumas, 4) gyvenimas įstaigoje  „programuoja“ nesėkmingą vaiko integraciją į visuomenę,  nutraukia vaiko ryšius su šeima, užkerta kelią jo sėkmingai socializacijai, 5)  įstaigų darbuotojų motyvacija labai silpna, 6) įstaigų specialistai vengia bendradarbiauti, trūksta geranoriškumo, jie mėgina išvengti tiesioginės atsakomybės.

Pažymime, kad Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijoje yra įtvirtintos principinės nuostatos – vaikas privalo augti šeimoje.  Tuo tarpu vaikų, netekusių tėvų globos, mūsų šalyje nuolat daugėja. Prieš kelis metus jų  buvo 13 tūkst., dabar priskaičiuojama – iki 20 tūkst. Didžioji dalis vaikų (apie 70 proc.) į globos įstaigas patenka dėl to, kad tėvams atimamos tėvystės teisės. Lietuvos vaikai iš visų Europos šalių gyvena skurdžiausiai, savižudybių skaičius  taip pat didžiausias. Mūsų vaikai – nelaimingiausi Europoje.  Lietuvoje didėja vaikų iki 1 metų mirtingumas, o gimstamumas šalyje –  pats mažiausias iš visų ES valstybių.

Taigi minėtu Projektu siekiama kovoti ne su socialinių problemų  priežastimis, o su jų pasekmėmis – dar labiau didinant vaikų, augančių be šeimų, skaičių.

Esminė tokios būklės priežastis ta, kad valstybė  menkai rūpinasi šeimomis, negelbsti joms įvairių krizių atvejais. Daug šeimų skursta. Dažniausiai tai daugiavaikės, nepilnos šeimos ar šeimos, prižiūrinčios neįgalius asmenis, taip pat silpnai motyvuotos šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, ir šeimos, auginančios mažamečius vaikus. Šie reiškiniai kelia pavojų ne tik vaiko teisėms, visuomenės dorovinėms nuostatoms, bet ir lietuvių tautos gyvybingumui, jos išlikimui daugiatautėje Europos Sąjungos valstybių bendruomenėje.

***

Skelbiame kelis pastarojo meto visuoemnininkų pareiškimus:

Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos siūlo:

1. Atmesti pasiūlytas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo ir papildymo pataisas kaip prieštaraujančias LR Konstitucijai ir tarptautinės teisės normoms.
2. Parengti ir patvirtinti įstatymą, reglamentuojantį valstybinę šeimos politiką ir paramą šeimai.
3. Skatinti piliečius kurti šeimas, įsipareigojant santuokomis, formuoti teigiamą visuomenės požiūrį į šeimą, riboti šeimos institutą griaunančius viešus veiksnius.
4. Įstatymu numatyti priemones bei lengvatas, kurios skatintų vaikų gimstamumą, santuokų gausėjimą ir ištuokų mažėjimą.

Vardan vaiko teisių apsaugos ir  būsimų kartų ateities būtina skirti didžiausią dėmesį šeimai. Reikia įstatymo, kuris palaikytų institucinę šeimos vertę. Reikia viešosios galios, kuri skatintų piliečių apsisprendimą turėti vaikų, derinti asmens laisvę su pastovumu, šeimos apsauga, su lygiomis teisėmis ir jų kilnumu, su principais, pagal kuriuos norima auklėti vaikus, su teisėta šeimos autonomija ir aiškia valstybės politika šioje srityje.

Krescencijus Stoškus, Asociacijos nepartinis demokratinis judėjimas pirmininkas         
Stasys Stungurys, Lietuvos Helsinkio grupės vardu                                                    Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisių asociacijos pirmininkas
Romuladas Povilaitis, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas
Stasys Kaušinis, Piliečių gynybos ir paramos fondas
Alvita Armanavičienė, Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija
Vladimir Bane, Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas, Lietuvos pasienio pareigūnų profesinės sąjungos pirmininkas.

Asocicijos „Lietuvos tėvų forumas“ atviras laiškas dėl Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo

2013 m. gegužės 9 d.

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui,
Lietuvos Respublikos Seimo Nariams,
Lietuvos visuomenės veikėjams, žiniasklaidos atstovams,
Lietuvos piliečiams

Atviras laiškas

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VAIKO TEISIŲ APSAUGOS PAGRINDŲ
ĮSTATYMO PAKEITIMO

Visiškai sutinkame, kad smurtas ir nepagarba žmogaus orumui yra opi problema ne tik Lietuvoje , o  Įstatymų  tobulinimas ir  iniciatyvos ieškoti efektyvesnių būdų vaikų saugumui užtikrinti yra sveikintinos.  Tačiau minėto įstatymo pataisos ir galimas įstatymo vykdymas, kelia daug grėsmių šeimai, šeimos statusui ir vaikų gerovei.

Pasigendame dalykinių diskusijų darbo grupėse ir skaidrumo, aptariant siūlomas pataisas bei jų keliamas grėsmes valstybės pagrindui – šeimos institutui. Klausimas liečiantis vaikus yra pernelyg jautrus ir delikatus, kad būtų priimtas skubos tvarka. Manome, kad Įstatymai turi didinti žmonių saugumą, o ne įtampą visuomenėje.

Įstatymo projektą vertiname neigiamai dėl šių pagrindinių priežasčių:

1. Įstatymas – nepakeis auklėjimo kultūros Lietuvoje.

Bandymai įstatymų pataisas parodyti kaip didelę pagalbą naujų pozityvių nuostatų įtvirtinimui  yra nepriimtini ir deklaratyvūs. Vykdydami suaugusiųjų švietėjišką veiklą drąsiai teigiame, kad ne Įstatymo pataisos keičia nuostatas ir elgesį, o realus švietimas ir patyriminiais metodais grindžiamas mokymas.  Įstatymo pataisų priėmimas, be adekvataus pasiruošimo jo vykdymui, yra žalingas. Nes procesas, užtikrinantis didesnį vaikų saugumą, turi būti peržiūrimas ir tobulinimas kompleksiškai tiek įstatymais, tiek jų įgyvendinimo kokybės užtikrinimu, ypač aktyvios socialinės politikos kūrimu.

2. Įstatymo pataisų projekte įvardintos sąvokos ir formuluotės sudaro sąlygas pareigūnų savivaliavimui ir grubiam valstybės kišimuisi į šeimą.

Įstatymo pataisų projekte smurtas prieš vaikus apibūdinamas kaip visos seksualinės, fizinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės.

Visuomenei akcentuojamas fizinio smurto stabdymas, fizinės bausmės, veiksmai, keliantys pavojų vaiko gyvybei bei sveikatai, yra pakankamai aiškūs ir suprantami, nekelia abejonių.  Lieka visiškai nesuprantama, kodėl prie kilnaus siekio apsaugoti vaikus yra lipdomos daugiaprasmės formuluotės suteikiančios galimybes prievartai prieš šeimą. Būtent šios abstrakčios formuluotės Įstatymo pataisose nėra suprantamos vienareikšmiškai ir kelia įtampą, nes priėmus Įstatymo pataisas dauguma tėvų, mokytojų, ugdytojų, medikų ir globėjų galėtų priklausyti šiai vienaip ar kitaip „smurtaujančiųjų“ grupei.  O pareigūnams, kurie turėtų užtikrinti ir prižiūrėti Įstatymo laikymąsi,  būtų sudaromos sąlygos subjektyviai, remiantis asmenine pasaulėžiūra bei nuostatomis, interpretuoti galimas žalas vaikui, o tai didintų savivaliavimo tikimybę, ko pasekmė – neadekvačių sprendimų priėmimas, keliantis realią grėsmę vaikui, jo vystymuisi, sveikatai, išlikimui bei orumui.  Įstatymo pakeitimo iniciatorių aiškinimai, kad pataisos labiau apsaugos šeimą, nes vaikas galės būti atimtas tik teismo sprendimu yra manipuliatyvūs. Teismas spręstų vaiko klausimą tik po kurio laiko, kai vaikas  būtų jau atimtas. Tėvų nuogąstavimai yra prasmingi, nes jie paremti užsienio šalių turinčių panašius įstatymus blogaja patirtimi.

Sąmoningų tėvų ir kompetentingų specialistų Lietuvoje ir užsienyje nuomone, remiantis užsienio šalių patirtimi bei atliktais tyrimais, analogiškos Įstatymų pataisos kelia didelę grėsmę vaikams, tėvams, šeimoms, ugdytojams ir kuria sąlygas smurtui prieš juos pačius. Vaiko paėmimas iš šeimos ar globėjų turėtų būti kraštutinė priemonė vaiko gerovei užtikrinti, kai kitos anksčiau taikytos priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Klausiame: ar pastarosios priemonės buvo tobulintos, kaip buvo tobulintos, kad dabar skubiname priimti kraštutinę priemonę, lengvinančią vaiko atėmimą iš tėvų ar globėjų, bet nesudarančią sąlygų tėvams ar globėjams mokytis, keisti nuostatas bei elgesį vaiko gerovės linkme?

Vertindami tikrąjį vaiko apsaugos tikslą, raginame visus susitelkti ir ieškoti LR Konstitucijos nuostatas pastiprinančių priemonių ne tik Įstatymų tobulinime, bet ir šeimos politikos, socialinės politikos tobulinime. Tikime, kad pažangesnė valstybinė socialinė politika, kaip vienas pagrindinių valstybės prioritetų, visuomenės  gerovei pastiprintų suaugusiųjų švietimą ir pagerintų pokyčių įgyvendinimą vaikų saugumo užtikrinimo procese.

Manome, kad Įstatymai turėtų užtikrinti didesnį žmonių ir visuomenės saugumą. Todėl Lietuvos piliečių išrinktiems atstovams ignoruoti intensyvių diskusijų visuomenėje nevalia, o ankstyvas sprendimo priėmimas nebūtų tinkamas žingsnis piliečių atstovavimui.

Siūlome:

1. Stabdyti tolimesnį  Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimo projekto svarstymą.

2. Organizuoti diskusijas visuomenėje, kurių tikslas būtų adekvačiai suprasti visuomenės poreikius šeimų statuso stiprinimo, vaikų saugumo užtikrinimo ir smurtinės auklėjamosios kultūros mažinimo srityse.

3. Bendradarbiaujant su NVO,  jau dabar sėkmingai vykdančias suaugusiųjų švietimą vaikų auklėjimo ir ugdymo srityje, kurti kompleksinę sistemą, užtikrinančią vaikų ir šeimos saugumą, kuri būtų priimtina Lietuvos visuomenei.

4. Atsakingoms institucijoms sukurti konkrečių veiksmų planą ir juo remiantis skirti didelį dėmesį tėvų, mokytojų, ugdytojų, medikų ir kitų suaugusiųjų, kurie dalyvauja vaikų gyvenime, švietimui, kuriame pagrindinės temos turėtų būti tinkamų nuostatų į vaiką bei vaiko auklėjimą, ugdymą formavimas ir stiprinimas.

Asocicijos „Lietuvos tėvų forumas“
Tarybos primininkas  Audrius Murauskas

Parengta pagal LTF, BNS, Akcentai.info