Štai moteris – graži ir išdidi, kaip ir dera keturių metrų aukščio bronzinei statulai miesto centre. Plaukus puošia laurų vainikas, saulėje noksta krūtys. Po jos kojomis – ant nugaros parvirtęs, ranka veidą besidengiantis vyras. Ar jį, vargšą, spėja pamatyti pro šalį Mindaugo tiltu lekiantys miestiečiai, ar bent kartais nufotografuoja praeidami turistai? Retokai. Juk tai – nueinanti gadynė, ar kaip ten sakydavo vilniečiai dvidešimto amžiaus pradžioje, prie alaus aptarinėdami naująją miesto elektrinę. Taip, kalbu apie alegorinę skulptūrą ant pirmosios Vilniaus elektrinės (šiuo metu – Energetikos ir technikos muziejaus) bokštelio. Ji vadinama „Elektra“ ir vaizduoja elektrinio miesto apšvietimo pergalę prieš dujinį. Moteris su žibintu rankoje, suprantama, simbolizuoja elektrą, o parkritęs vyras, vienoje rankoje laikantis deglą, o kita besidengiantis akis nuo ryškios šviesos, – dujinį apšvietimą.
Pažvelgus į moters figūrą akivaizdu – ji pernelyg daili ir moteriška, kad būtų sukurta mūsų dienomis, ką jau kalbėti apie sovietmetį – kolegės ant Žaliojo tilto grakštumu galėtų rungtis nebent su traktoriais. Ši skulptūra – iš pačios XX amžiaus pradžios. Elektrinės bokštą ji užėmė apie 1905 metus. Keistoka jos istorija sovietmečiu – kažkodėl ją išmontavo 1957 metais, o Vladas Drėma rašo, kad skulptūrą sunaikino 1970-aisiais. 1995 metais ją pagal nuotraukas rekonstravo skulptorius Petras Mazūras, tas pats, kuris 1986 metais sukūrė skulptūrą „Žmogus“ šalia Mykolo Žilinsko dailės galerijos Kaune (kadaise ji vadinta skandalinga). Deja, neradau žinių, ar piktinosi publika pusnuoge „Elektra“ 1905-aisiais. Atrodo, kad ne – jos autorius buvo to meto publikos ir kritikų numylėtinis.
Vilnietis skulptorius Boleslovas Balzukevičius (Bolesław Bałzukiewicz) gyveno nelabai ilgai, vos penkiasdešimt šešerius metus (1879–1935), tačiau bent jaunystę praleido visai įdomiai. Jį jauną pastebėjo mecenatas, turbūt vienas įtakingiausių žmonių to meto Vilniuje, Juozapas Montvila (Józef Montwiłł). Tas orus vyras plačiomis žandenomis, be kitų nuopelnų Vilniui, savo lėšomis įsteigė ir išlaikė nemokamą techninio piešimo ir braižybos mokyklą. Matyt, jos dėstytojai ir atkreipė dėmesį į perspektyvų jaunuolį, o Montvila suteikė jam stipendiją ketverius metus studijuoti Krokuvoje, paskui dar metus – Paryžiaus aukštojoje dailės mokykloje.
Iš Paryžiaus į Vilnių grįžo simpatiškas dvidešimt penkerių metų vyras – tamsūs, atgal sušukuoti plaukai, išpuoselėta barzda ir įdėmus žvilgsnis. Bet labiausiai Montvila džiaugėsi, kai mokyklos parodoje eksponuotą Balzukevičiaus skulptūrą gyrė tiek publika, tiek patys menininkai. „Geras vaikis, gabus, o ir ne tinginys, kaip daugelis čia, – galvojo įtakingasis globėjas, gurkšnodamas iš Paryžiaus pargabentą vyną. – Reikėtų jam čia kokio darbo duoti.“ Ir sugalvojo – juk naujosios elektrinės bokštas dar be skulptūros stovi!
Balzukevičius sukūrė ne tik „Elektrą“. Jo „sąskaitoje“ – gausybė mažesnių skulptūrų, biustų. Jis padėjo Antanui Vivulskiui (Antoni Wiwulski) kurti Krokuvoje stovintį paminklą Žalgirio mūšiui. Jo sukurta ir bronzinė Šv. Jackaus (Hiacinto) koplytėlės skulptūra S. Konarskio gatvėje, ir kompozitoriaus Stanislavo Moniuškos (Stanisław Moniuszko) biustas šalia Kotrynos bažnyčios, ir paminklas tam pačiam Montvilai, pastatytas skverelyje tarp Trakų ir Pranciškonų gatvių. Beje, pastarieji du kažkaip sugebėjo pergyventi valdžių, madų, o kartu ir paminklų keitimosi šiame mieste šimtmetį. Taip besidarbuojant, ilgainiui juoda barzda pavirto į žilą smailią barzdelę, tačiau žvilgsnis liko įdėmus, o marškinių apykaklė – baltutėlė. Prieš tai dar kiek pasiblaškęs po Paryžių ir Peterburgą, nuo 1919 metų iki pat mirties Balzukevičius dėstė skulptūrą Vilniuje, tuometiniame Stepono Batoro universitete. Lietuvių kalba Vikipedijoje apie jį nerasite nieko, o lenkų, rusų ir vokiečių kalbomis perskaitysite, kad tai – lenkų skulptorius. Šiek tiek informacijos lietuvių kalba apie šį vilnietį skulptorių pavyko rasti tik puikioje Laimos Laučkaitės monografijoje „Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje“.
Bet kas mums tas internetas ir nuolatinės lenkų ir lietuvių garsių žmonių dalybos? Juk kiekvieną kartą važiuodami Mindaugo tiltu ar eidami krantine galime pakelti akis ir besigrožėdami Elektros liemeniu pasvarstyti, ar tik skulptūrai nepozavo kokia žavi vilnietė. Arba pamėginti įžiūrėti po jos kojomis parkritusį, nuo žibinto šviesos akis besidengiantį ūsuotį, kuriam diena iš dienos tenka simbolizuoti dujinį apšvietimą. Arba, tyliai sau šyptelėjus, pakeleiviui parodyti paminklą feminizmui, atkreipiant dėmesį į moteriškę ir vyrą po jos kojomis. Kadangi taip šią skulptūrą kartais juokais vadinant girdėjau tik atidesnius miesto skulptūroms vilniečius, greičiausiai bent vienai minutei nustebinti pavyks. Vilniuje atsiras dar vienas žmogus, dažniau pakeliantis akis aukštyn.
Kiekvieną kartą, net autorės nepatartas, pakėlęs akis aukštyn prisimenu tą elegantišką, išlakų, taip su skulptūra derėjusį kaminėlį mergaitei už nugaros ir nuleidžiu akis prislėgtas tos baisios “bandūros”, užbogintos kaminėlio vietoje, vaizdo – jau matyt simbolizuojančio mūsų laikus.
Labai tinka nūdienai. Dujiniam apšvietimui tiktų Putino veidas.