Garliavos metinių minėjimas S.Daukanto aikštėje, Vilniuje | Alkas.lt nuotr.
Gegužės 17 d. penktadienio pavakare Vilniaus Simono Daukanto aikštėje prie Prezidentūros ir Kauno Vienybės aikštėje buvo paminėtos lygiai prieš metus Lietuvą sukrėtusių Garliavos įvykių metines.
Vilniuje prie Prezidentūros Llaisvųjų menininkų ir pilietinio Tie-SOS judėjimo sukviesti žmonės prezidentei Daliai Grybauskaitei eilinį kartą perdavė laišką kuriame prašo prezidentės tarpininkauti, kad būtų sudarytossąlygos visuomenei sužinoti kas iš tiesų nutiko prie6 metus iš globėjos N.Venckienės namų grubiai išplėštai Garliavos mergaitei.
Akcijos dalyviai spalvotomis kreidelėmis ant S.Daukanto aikštės grindinio užrašė žodį “Ties-SOS” ir susikabinę rankomis jį skandavo.
Trumpą kalbą susirinkusiesiems pasakė Vilniaus universiteto dėstytojas Darius Kuolys, po to ugnongą prakalbą rėžė aktorė, Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė, pasisakė filosofas, Lietuvos Kultūros kongreso pirmininkas Krescencijus Stoškus. Minėjime taip pat dalyvavo buvęs Seimo narys Saulius Stoma.
Į orą buvo leidžiami balionai, skambėjo gitarų garsai.
Gegužės 17 dienos minėjimas S.Daukanto aikštėje, Vilniuje 2013-05-17 (tiesos.lt, Vinco Kubiliaus video.):
httpv://youtu.be/Jp-3lGjwQVs
httpv://youtu.be/-e1pn5NAcdY
Į Garliavos įvykių metinių minėjimą Kaune Vienybės aikštėje buvo sirinkę daugiau kaip šimtas žmonių, tarp kurių buvo “Drąsos kelio” frakcijos Seime nariai Jonas Varkala, Aurelija Stancikienė, prof. Povilas Gylys ir Valdas Vasiliauskas.
Akcijos dalyviai laikė plakatus su šūkiais “Valstybė be tiesos virsta kalėjimu!”, “Ar pedofilai valdo Lietuvos teismus?”.
Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr. Garliavos įvykių metinių minėjimas Vilniuje, S.Daukanto aikštėje, 2013 05 17 d. | Alkas.lt nuotr.
Tik 100 žmonių po metų. Galvojau, susirinks kaip Sąjūdžio mitinguose. Visi matė vaizdo įrašus, visi baisėjosi ir gailėjo. Dabar ramu. Mergaitė dingo. Vietoj jos – liepaitė. ir visiems ramu. Visi galės stovėti po medžiu. Lietuvoje melas, korupcija, – visi susitaikė, prisitaikė, beveik laimingi. Tiek daug raudonos spalvos gegužės 1. gražu….gera?
Gaila, nebebus nei tokių mitingų, kaip Sąjūdžio laikais, nei visuomenės palaikymo. Pirma – daugybė rėmėjų atkrito įkūrus Drąsos kelio partiją. Juk Mergaitė mus vienijo ne kaip politinis, bet moralinis skaudulys. Vaiko tragedijos į partinę programą neįrašysi, o aptakios ir abstrakčios DK formuluotės iš karto pakvipo veržimusi į Seimą. Antra – gerb. Neringos ligos, vengimas aiškiai išsakyti poziciją, galiausiai – pabėgimas. Nemažai tų, kurie esame sukrėsti Deimantės likimo, pamatėme ne kovotoją, o išgąsdintą, sutrikusią, neprognozuojamą moterį. Galbūt Neringai tas pasirinkimas buvo vienas variantų, bet kodėl – nežinome ir neatspėsime. Mergaitė liko “už kadro”. Deja, tikėtina, visiems laikams…
Aišku, kad ten jos nebuvo. Tai yra „išperų“ rėmėja. Tokiems įdomus yra pats veiksmas, tai yra spektaklis, o ne sudėtis. Protinis bukumas daro sava: „Neringos ligos, vengimas aiškiai išsakyti poziciją, galiausiai – pabėgimas. „sutrikusią, neprognozuojamą moterį“ – prisiskaitė, bet ….taip ir liko „tupa“. Jeigu valstybė prievartauja mergaitę, globėją …. tai ar ne politiką? Jog pats žodis „politika“ reiškia valstybės reikalai. Gaila, kad visi „patriotai“, „tautinis jaunimas“ yra dirbtinai sukurtos organizacijos, tokis visuomeniniai chuliganai.
Birute, vien moralizavimo nepakanka. Turėtume rasti priežastis, kodėl žmonės nesirenka. Ar dėl abejingumo, ar dėl baimės, ar dėl nepasitikėjimo, ar dėl nesaugumo, ar….
manau, kad daug ką stabdo ir tai, kas nutiko poniai Venckienei, nes ne vienas mano, kad jei teisininkė, tokios darnios ir stiprios šeimos narė, turėjusi netgi didelį visuomenės, net šalies prezidentės, kitų įtakingų žmonių palaikymą, Parlamento narė vis tiek buvo sudorota, apšmeižta, išniekinta, tai kas bus su manimi, nežinomu normaliu žmogumi, jei ant manęs bus taip užsisėsta? O naikinama ne tik ji – seni tėvai tampomi po teismus, visa giminė apkrauta baudomis. Gerai, kad jos vyras kažkaip vis dar laikosi taip, lyg nuo jo viskas atšoktų kaip nuo tvirtos sienos. Sūnų gal pati kaip nors dar irgi apsaugos.
Aišku, galėtų ir Oželytė ar Kuolys, Sadūnaitė nesikišti ir ramiai gyventi ar net karjerą daryti, bet jie negali būti “utelėmis”, turi savyje per daug savigarbos, kad apsimestų nematą melo. Bet jie, sutikime, ir tik yra SAUGESNI nei bet kuris kitas niekuo neišsiskiriantis žmogelis, nes labiau žinomi, labiau matomi, nei aš ar kitas “niekinis” žmogelis. Iš tikrųjų, žmonės bijo prarasti darbą, nes reikia maitinti vaikus, riekia patiems kaip nors gyventi…Bijo viešo pasmerkimo, išjuokimo, žeminimų spaudoje ir kitur, saugo savo vaikus, tėvus…
Bet visa tai įrodo, kad gyvename dar vis diktatūros sąlygose ir kovoti prieš ją yra sudėtinga, nes Prezidentė perspėjo, kad nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo yra tik vienas žingsnis. O pas mus žmogų apšaukti išdaviku, Lietuvos priešu, valstybės griovėju juk nieko nereiškia. Tada belieka jį tik galutinai suspardyti ir sutrypti.
Manau, kad mūsų abejingumo, baimės priežastis gali būti mumyse tebetūnanti baudžiauninko dvasia. Mes dar niekaip savo esybe nesuvokiame, kad jei de jure esame LAISVOS šalies piliečiais, tai neturėtų būti baisu ir nesaugu tokiais būti ir de facto. O to nėra. Dalis žmonių niekada bent jau savo dvasia nesijautė nei okupuoti, nei pavergti, bet daug yra ir tokių, kurie net nesusimąstė, ar jie čia laisvi, ar pavergti – tiesiog gyveno, dirbo ir nefilosofavo. Jie ir dabar tiesiog negali pakęsti tų “išsišokėlių”, kurie nesitaiksto, o ieško, anot jų, nežinia kokios tiesos.
Juk jei jaustume, kad esame laisvi laisvos šalies piliečiai, jei žinotume, kad dauguma tokiais jaučiasi, tai būtume iš pradžių susiėmę už rankų ir atėję savo valdžiai sakyti, kad blogai tvarkosi šalyje, jei žmonės neišgyvena ir emigruoja. kad svarbiausia šaliai yra jos ŽMONĖS, o ne skaičiukai ar kaip mes atrodome užsienyje. Būtume ėję visi kartu vieni už kitus protestuoti, o ne gelbėjęsi kiekvienas pats kaip išmanė. Kodėl protestuoja ispanai, graikai, italai? Kodėl jie nesirenka bet kokių darbų užsieniuose, kad tik pragyventų, o reikalauja galvas pasukti ir užpakalius pajudinti savo pačių išrinktą valdžią? Juk tų šalių žmonės irgi turi pasirinkimą emigruoti, bet jie to nesirenka, nes jaučiasi savo šalies šeimininkais ir nori gyventi namie, o ne būti išguiti ir dar išjuokti, kad emigravo. Jie turi LAISVO žmogaus dvasią ir supranta, kad niekas negali jo išvyti iš savo namų. O mes ne – mes matome, kad jei patys sau negalime padėti, tai niekas mums ir nepadės. Galimybės išgyventi reikia ieškoti kitur, nes Lietuvoje kiekvienas tik knisasi savo darželyje ir net nenori matyti kito bėdos, žinodami, kad jei jam pačiam bėda ištiks, irgi niekas nepadės.
Pasirodo, kad ir galimybės surasti TIESĄ, deja, irgi reikia ieškoti kitur. Lietuvoje jos rasti gal net neįmanoma…
Tik 100 žmonių po metų. Galvojau, susirinks kaip Sąjūdžio mitinguose. Visi matė vaizdo įrašus, visi baisėjosi ir gailėjo. Dabar ramu. Mergaitė dingo. Vietoj jos – liepaitė. ir visiems ramu. Visi galės stovėti po medžiu. Lietuvoje melas, korupcija, – visi susitaikė, prisitaikė, beveik laimingi. Tiek daug raudonos spalvos gegužės 1. gražu….gera?
Gaila, nebebus nei tokių mitingų, kaip Sąjūdžio laikais, nei visuomenės palaikymo. Pirma – daugybė rėmėjų atkrito įkūrus Drąsos kelio partiją. Juk Mergaitė mus vienijo ne kaip politinis, bet moralinis skaudulys. Vaiko tragedijos į partinę programą neįrašysi, o aptakios ir abstrakčios DK formuluotės iš karto pakvipo veržimusi į Seimą. Antra – gerb. Neringos ligos, vengimas aiškiai išsakyti poziciją, galiausiai – pabėgimas. Nemažai tų, kurie esame sukrėsti Deimantės likimo, pamatėme ne kovotoją, o išgąsdintą, sutrikusią, neprognozuojamą moterį. Galbūt Neringai tas pasirinkimas buvo vienas variantų, bet kodėl – nežinome ir neatspėsime. Mergaitė liko “už kadro”. Deja, tikėtina, visiems laikams…
Aišku, kad ten jos nebuvo. Tai yra „išperų“ rėmėja. Tokiems įdomus yra pats veiksmas, tai yra spektaklis, o ne sudėtis. Protinis bukumas daro sava: „Neringos ligos, vengimas aiškiai išsakyti poziciją, galiausiai – pabėgimas. „sutrikusią, neprognozuojamą moterį“ – prisiskaitė, bet ….taip ir liko „tupa“. Jeigu valstybė prievartauja mergaitę, globėją …. tai ar ne politiką? Jog pats žodis „politika“ reiškia valstybės reikalai. Gaila, kad visi „patriotai“, „tautinis jaunimas“ yra dirbtinai sukurtos organizacijos, tokis visuomeniniai chuliganai.
O Jūs pati ten buvote?
Tie kurie dar turi kiek proto, nuo violetinių atšoko. O tas 100 – tai jau nebepagydomi.
Birute, vien moralizavimo nepakanka. Turėtume rasti priežastis, kodėl žmonės nesirenka. Ar dėl abejingumo, ar dėl baimės, ar dėl nepasitikėjimo, ar dėl nesaugumo, ar….
manau, kad daug ką stabdo ir tai, kas nutiko poniai Venckienei, nes ne vienas mano, kad jei teisininkė, tokios darnios ir stiprios šeimos narė, turėjusi netgi didelį visuomenės, net šalies prezidentės, kitų įtakingų žmonių palaikymą, Parlamento narė vis tiek buvo sudorota, apšmeižta, išniekinta, tai kas bus su manimi, nežinomu normaliu žmogumi, jei ant manęs bus taip užsisėsta? O naikinama ne tik ji – seni tėvai tampomi po teismus, visa giminė apkrauta baudomis. Gerai, kad jos vyras kažkaip vis dar laikosi taip, lyg nuo jo viskas atšoktų kaip nuo tvirtos sienos. Sūnų gal pati kaip nors dar irgi apsaugos.
Aišku, galėtų ir Oželytė ar Kuolys, Sadūnaitė nesikišti ir ramiai gyventi ar net karjerą daryti, bet jie negali būti “utelėmis”, turi savyje per daug savigarbos, kad apsimestų nematą melo. Bet jie, sutikime, ir tik yra SAUGESNI nei bet kuris kitas niekuo neišsiskiriantis žmogelis, nes labiau žinomi, labiau matomi, nei aš ar kitas “niekinis” žmogelis. Iš tikrųjų, žmonės bijo prarasti darbą, nes reikia maitinti vaikus, riekia patiems kaip nors gyventi…Bijo viešo pasmerkimo, išjuokimo, žeminimų spaudoje ir kitur, saugo savo vaikus, tėvus…
Bet visa tai įrodo, kad gyvename dar vis diktatūros sąlygose ir kovoti prieš ją yra sudėtinga, nes Prezidentė perspėjo, kad nuo valdžios kritikos iki valstybės griovimo yra tik vienas žingsnis. O pas mus žmogų apšaukti išdaviku, Lietuvos priešu, valstybės griovėju juk nieko nereiškia. Tada belieka jį tik galutinai suspardyti ir sutrypti.
Manau, kad mūsų abejingumo, baimės priežastis gali būti mumyse tebetūnanti baudžiauninko dvasia. Mes dar niekaip savo esybe nesuvokiame, kad jei de jure esame LAISVOS šalies piliečiais, tai neturėtų būti baisu ir nesaugu tokiais būti ir de facto. O to nėra. Dalis žmonių niekada bent jau savo dvasia nesijautė nei okupuoti, nei pavergti, bet daug yra ir tokių, kurie net nesusimąstė, ar jie čia laisvi, ar pavergti – tiesiog gyveno, dirbo ir nefilosofavo. Jie ir dabar tiesiog negali pakęsti tų “išsišokėlių”, kurie nesitaiksto, o ieško, anot jų, nežinia kokios tiesos.
Juk jei jaustume, kad esame laisvi laisvos šalies piliečiai, jei žinotume, kad dauguma tokiais jaučiasi, tai būtume iš pradžių susiėmę už rankų ir atėję savo valdžiai sakyti, kad blogai tvarkosi šalyje, jei žmonės neišgyvena ir emigruoja. kad svarbiausia šaliai yra jos ŽMONĖS, o ne skaičiukai ar kaip mes atrodome užsienyje. Būtume ėję visi kartu vieni už kitus protestuoti, o ne gelbėjęsi kiekvienas pats kaip išmanė. Kodėl protestuoja ispanai, graikai, italai? Kodėl jie nesirenka bet kokių darbų užsieniuose, kad tik pragyventų, o reikalauja galvas pasukti ir užpakalius pajudinti savo pačių išrinktą valdžią? Juk tų šalių žmonės irgi turi pasirinkimą emigruoti, bet jie to nesirenka, nes jaučiasi savo šalies šeimininkais ir nori gyventi namie, o ne būti išguiti ir dar išjuokti, kad emigravo. Jie turi LAISVO žmogaus dvasią ir supranta, kad niekas negali jo išvyti iš savo namų. O mes ne – mes matome, kad jei patys sau negalime padėti, tai niekas mums ir nepadės. Galimybės išgyventi reikia ieškoti kitur, nes Lietuvoje kiekvienas tik knisasi savo darželyje ir net nenori matyti kito bėdos, žinodami, kad jei jam pačiam bėda ištiks, irgi niekas nepadės.
Pasirodo, kad ir galimybės surasti TIESĄ, deja, irgi reikia ieškoti kitur. Lietuvoje jos rasti gal net neįmanoma…
Tai ką daryti?
Telefoniniai sukčiai dar gali gyventi be problemų. Yra dar kam paskambinti…