V.Sinica, P.Stonis. Kaip viskas tampa norma

Kartu su „Baltic Pride“ eitynių planais į Lietuvą sugrįžusios diskusijos homoseksualų teisių klausimais tėra dalis bendros tendencijos suvienodinti žmones išryškinant jų skirtumus ir paskelbiant tuos skirtumus teisiškai bereikšmiais. Gausūs svarstymai apie konkrečių teisių homoseksualams suteikimą paprastai vyksta šių teisių šalininkų siūlomų prielaidų apie homoseksualumo normalumą rėmuose.

Tačiau sutinkant, jog normalūs yra ne vien heteroseksualų santykiai, nėra ir jokio rimto, sekuliariąją visuomenės dalį įtikinančio pagrindo neigti teisę į santuoką ar partnerystę. Kaip ir daugeliu klausimų, priimant oponentų prielaidas tenka sutikti ir su jų išvadomis. Verčiau pažvelgti į seksualinių mažumų arba LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) emancipacijos praeitį ir ateitį – istoriją bei galutinę visuomenės viziją.

Vertybės pagrindžia vertybes

Vienas svarbiausių ir, kaip galima matyti iš LGBT aktyvistų reakcijų palietus šią temą (2013-02-28 laidos „Valanda su Rūta“ 29 minutė), griežtai nediskutuotinų homoseksualų teises grindžiančių argumentų yra panaikintas homoseksualumo kaip ligos statusas. Nors Lietuvoje, kur 47% žmonių homoseksualumą toliau laiko liga, apie tai kalbėti vengiama, tačiau homoseksualų normalumą pripažinusiose visuomenėse LGBT aktyvistai su atviru pasididžiavimu pasakoja kaip JAV buvo priimtas lemtingas Amerikos psichologų asociacijos sprendimas išbraukti homoseksualumą iš ligų sąrašo.

Homoseksualumas Amerikos psichologų asociacijos (APA) laikytas liga nuo pat pirmojo 1952 m. jos išleisto Psichinių sutrikimų sąvado (Manual of Mental Disorder). Tokia nuostata buvo paremta ankstesniais tyrimais, o sekant mokslinę argumentaciją iki ištakų – moderniosios  psichoanalizės tėvų Z.Freudo ir C.G.Jungo išvadomis. Pirmasis vadovavosi prielaida, jog kiekviename žmoguje yra potraukio savo ir priešingai lyčiai, tačiau normaliu atveju pastarasis potraukis dominuoja. Homoseksualaus potraukio dominavimą jis teigė esant tiek įgyjamą, tiek ir įgimtą kitais atvejais. Įgimto homoseksualumo gydymą Z.Freudas laikė beviltišku, nors pats ieškojo tokios galimybės. Nepriklausomai nuo homoseksualumo kilmės, Z.Freudas vienareikšmiškai jį laikė ir publikacijose vadino iškrypimu (inversion).

C.G.Jungas savo ruožtu bausmes už homoseksualius santykius laikė neveiksminga problemos sprendimo priemone, tačiau nedviprasmiškai laikė homoseksualumą psichiniu sutrikimu, kurį vyrų atveju kildino iš ankstyvo amžiaus santykių su moterimis (vadinamasis „motinos kompleksas“). Nors atsispirdami nuo visiškai skirtingų prielaidų, šie du antagonistai stebėtinai sutarė homosuksualumą vertindami kaip patologiją. Naivu būtų kalbėti, jog šie autoriai buvo savosios epochos „prietarų“ įkaitai, mat būtent jų plunksna buvo sulaužyta absoliuti dauguma to meto prielaidų, nusistatymų ir tabu apie žmogaus mąstymą.

1969 m., netrukus po studentų streikų Paryžiuje, įvyko smurtiniai susirėmimai su policija homoseksualų bare „Stonewall Inn“ Niujorke, o 1970 m. San Franciske prasidėjo masinės demonstracijos prieš Amerikos psichologų asociacijos nuostatas – homoseksualumo kaip psichinės ligos traktavimą. Kasmet didėjantys mitingai ir suteikta galimybė aktyvistams (tarp kurių buvo ir veidą slėpęs gėjus psichiatras John Fryer) diskutuoti su psichiatrais galiausiai virto tokiu spaudimu, kad asociacija sutiko patvirtinti aktyvistų reikalaujamą naują asociacijos globėjų tarybos sudėtį, kurioje du trečdalius, taigi kvorumą sudarė homoseksualai. Toks reikalavimas buvo pagrįstas ankstesnėse diskusijose iškeltu aiškinimu, jog homoseksualumo klausimus adekvačiai vertinti gali tik patys homoseksualai. Naujai sudarytai globėjų tarybai priėmus rekomendacinį sprendimą dėl homoseksualumo normalizavimo, 1973 m. asociacija jam pritarė ir išbraukė homoseksualumą iš patologijų sąrašo.

Įdomu, jog priimant sprendimą nebuvo pasitelkta jokių naujų mokslinių faktų. Šiuo atveju tik visuomenės spaudimas lėmė pakeistą mokslinį statusą. Kad naujas sprendimas nebūtų pakabintas ore, jį priimant pasiremta jau tuo metu 16 metų senumo buvusiu kairiųjų radikalų aktyvistės Evelyn Hooker tyrimu, nors lieka neaišku, kaip jis galėjo būti nepakankamas homoseksualumo normalizavimui 1956 metais ir tapti pakankamu 1973 m. demonstracijų kontekste. Dokumentuose figūravo dar vienas M.Saghir ir E.Robins tyrimas, nors jo išvados buvo plačiai sukritikuotos akademinės bendruomenės. Šiuo be aiškaus mokslinio pagrindo pakeistu mediciniu statusu buvo pagrįstas tolesnis “progresas” – vis didesnių teisių LGBT grupėms reikalavimas.

Aptartas procesas leidžia suprasti, koks stebėtinas paradoksas įvyko: gėjų teisės grindžiamos mokslinio statuso pasikeitimu, bet pats pasikeitimas buvo nulemtas vertybinio visuomenių pokyčio ir milžiniško politinio spaudimo. Sprendimui priimti vyko slaptas balsavimas, kuriame išbraukimą iš ligų sąrašo palaikė 58% tarybos narių. Svarbu ne balsų santykis, o pats faktas, kad sprendimui nebuvo jokio objektyvaus mokslinio pagrindo ir juo labiau vieningo sutarimo, kas liudija vertybinį, o ne mokslinį sprendimo pobūdį.

Šiandien politinėje kovoje pasitelkiamas argumentas, jog homoseksualumas oficialiai yra ne liga, anksčiau buvo iškovotas griežtai vien politinio spaudimo priemonėmis. Vėliau ta pati istorija pasikartojo su pasauline psichologų asociacija ir spaudimo nebereikėjo – argumentu kitoms šalims homoseksualumą pripažinti norma tapo kitur jau suteiktas pripažinimas. XXI a. aktyvistų vertybes pagrindžia viso labo Šaltojo karo JAV seksualinės revoliucijos metu vykusių vertybinių karų laimėjimai.

Mokslas užsmaugtas paties mokslo rankomis

Toks virsmas buvo įmanomas atsisakius vadinamojo Leonos Tyler principo, pagal kurį bet koks Amerikos psichologų asociacijos pareiškimas privalėjo būti pagrįstas moksliniais tyrimais. Kaip liudija vienas tuometės psichologų asociacijos tarybos narių ir jos prezidentas 1979-80 m. Nicolas Cummings “1975 metais […] aš nusprendžiau, kad homoseksualumas nėra psichinė liga, kad tai susijęs su charakteriu dalykas. Šiam sprendimui Atstovų taryba pritarė. […] Aš taip pat pridūriau, kad APA, jei priims šį nutarimą, taip pat nubalsuotų tęsti tyrimus, kurie parodytų tikrąją situaciją. Nešališkus, atvirus tyrimus. Jie niekada nebuvo atlikti.“ Nicholas Cummings liudijimas simptominis. Jis priduria ir tai, kad tendencinga tyrimų atranka tapo norma, o pati Amerikos psichologų asociacija buvo užvaldyta judėjimų už homoseksualų teises.

Šį apibendrinimą neblogai iliustruoja keli plačiai nuskambėję LGBT nepatogių tyrimų akademinio sunaikinimo atvejai. Ko gero garsiausias toks atvejis buvo įtakingiausiu XX a. psichiatru tituluojamo prof. Robert Spitzer 2003 m. paskelbtas tyrimas apie homoseksualumo gydymo galimybę. Tas pats R.Spitzer buvo vienas iš aktyviai palaikiusių homoseksualumo išbraukimą iš ligų sąrašo 1973 m., tačiau kaip ir N.Cummings suprato tai esant moksliškai nepagrįstu sprendimu ir nenutraukė homoseksualumo kaip ligos tyrimų. Jo 2001 m. atliktos studijos rezultatai pristatyti kasmetiniame APA susitikime ir vėliau paskelbti žurnale „Archives of Sexual Behavior“.

Tyrimo metu R.Spitzer bendravo su 200 homoseksualų, kurie teigė pakeitę orientaciją į tradicinę. Įveikęs savo skepticizmą tokiam reiškiniui, jis konstatavo, kad 66% vyrų ir 44% moterų tapo pilnaverčiais heteroseksulais, sugebančiais išlaikyti stabilius dvilyčius santykius, nors tik mažesnioji jų dalis sakėsi nebepatiriantys visiškai jokių homoseksualių fantazijų.

Tyrimas susilaukė milžiniškos kritikos už tai, kad didelę dalį tiriamųjų R.Spitzer surado padedamas už gėjų gydymą pasisakančių organizacijų. Tai natūralu ir logiška, nes visoje gėjų populiacijoje susivokusių apie besikeičiančią ar galimai pakeičiamą orientaciją yra labai mažai, o juos surasti įmanoma tik per tuo suinteresuotus ir organizuotus visuomeninius tinklus. Pats R.Spitzer pripažino, kad jo išvada, jog stipriai motyvuoti individai gali įveikti homoseksualią orientaciją, reiškia tik, kad tai įmanoma labai retais atvejais, o ne, kad pavyks pagydyti visus norinčius homoseksualus. Bet kuriuo atveju tokio pripažinimo negalėjo užtekti, nes šie rezultatai kėlė milžinišką grėsmę visam LGBT judėjimui ir net vertė kelti klausimą dėl grįžimo prie ligos statuso. Tyrimo autorius buvo nuosekliai smerkiamas psichiatrų ir psichologų bendruomenės bei LGBT aktyvistų, kol galiausiai 2012 m., būdamas 80-ties metų ir sirgdamas Parkinsono liga, pasidavė spaudimui ir viešai paskelbė po ilgų dvejonių supratęs savo klaidą, išvadų nepagrįstumą ir galimą pavojų homoseksualams, kurį galėjo sukelti jo tyrimas.

2012 m. prestižiniame žurnale „Social Science Research“ paskelbta prof. M.Regnerus studija apie vienalyčių šeimų poveikį auginamų vaikų būklei. Tyrimo metu buvo apklausta 3000 homoseksualų ir dvilyčių porų JAV auginamų vaikų. Paskelbti rezultatai buvo šokiruojantys: 1) 23% vaikų, kurių motina lesbietė, ir tik 2% augančiųjų su biologiniais tėvais, patyrė seksualinio pobūdžio tėvų ar kitų suaugusiųjų prisilietimus; 2) 31% gėjų, 25% lesbiečių ir 8% heteroseksualų auginamų vaikų liudijo turėję prievarta užsiimti seksu; 3) lytiškai plintančiomis ligomis sirgo 25% gėjų, 20% lesbiečių ir 8% heteroseksualų auginamų vaikų; 4) apie savižudybę prisipažino galvoję 24% pas gėjus, 12% pas lesbietes ir 5% pas heteroseksualus augančių vaikų.

Šie ir kiti, mažiau šokiruojantys tyrimo rezultatai iškart atkreipė psichologų bendruomenės dėmesį. Buvo paskelbtas ne vienas straipsnis, pasipiktinimo laiškas ir galiausiai daugiau nei šimtų diplomuotų daktarų pasirašytas kreipimasis „Social Science Research“ redaktoriui, smerkiantis patį tyrimo tokia politiškai jautria tema neetiškumą, ydingą metodologiją, nekorektiškų žodžių „gėjus“ ir „lesbietė“ vartojimą nurodant tėvus. Galiausiai pasirodė tekstai, apeliuojantis į tyrimo autoriaus tikėjimą kaip kliūtį moksliniam darbui. Teisybės dėlei reikia paminėti, jog 27 JAV akademikai paskelbė ir viešai M.Regnerus tyrimą palaikantį laišką, atkreipdami dėmesį, jog tai pirmasis reprezentatyvus (apklausiantis pakankamai daug respondentų) tyrimas JAV šia tema ir jo išvadas paremia kiek vėliau atliktas kitas, tiek ažiotažo nesukėlęs Daniel Potter straipsnis ne tokio žinomumo žurnale „Journal of Marriage and Family“. Peršasi kiek paviršutiniškas apibrendinimas, jog pasmerkusių ir palaikiusių M.Regnerus tyrimą parašų santykis atitinka santykį tarp į galimas pasekmes LGBT teisėms atsižvelgiančių ir objektyvumo siekiančių šeimos santykių tyrėjų. 

Tikrieji radikalai?

Vakarų civilizacija pamažu pamėgo radikalais vadinti ne heteroseksualius santykius nuodėme ar iškrypimu laikančius visuomenių narius. Visa vyresnioji karta į rytus nuo Geležinės uždangos virsta radikalais, nors visą gyvenimą su tomis pačiomis savo pažiūromis apie šeimą buvo laikomi normaliais ir nuosaikiais. Taip vertinant pamirštama, ką iš tiesų siūlo homoseksualumą vadinantys norma ir lygiaverčiu gyvenimo kelio pasirinkimu. Tikrieji homoseksualų ir kitų seksualinių mažumų gynėjai – genderizmo ideologijos atstovai – visas homoseksualams suteikiamas teises mato tik kaip tarpines stoteles kelyje link absoliučios seksualumo emancipacijos ir šeimos – nesvarbu, tradicinės ar dirbtinai performuotos – panaikinimo. Tai reiškia, kad homoseksualams visur turi būti suteiktos visos teisės, kurias jie sugeba sugalvoti, o po to, „visuomenėms pribręstant pokyčiams“ tas pats turi būti padaryta su kitomis, sutrikusio seksualinio tapatumo ir orientacijos mažumomis – transseksualais, belyčiais, zoofilais, incesto šalininkais, o galiausiai ir pedofilais. Kaip minėta pradžioje, tai daug platesnio žmonijos suvienodinimo išryškinant realius skirtumus ir paskelbiant juos bereikšmiais dalis.

Ir tai nėra joks gąsdinimas. Vienos genderizmo pradininkių Ursulos Hirschmann programiniame tekste pasakyta, kad „biologinės šeimos galas reikš ir lytinės priespaudos pabaigą. Reikia siekti, kad nesantuokinis, homoseksualus, lesbiškas gyvenimo būdas būtų įtvirtintas teisiškai, o ne vien toleruojamas. Feministinė lygybė reiškia ne vien lygybę prieš įstatymą, bet tai, kad moterys nebus priverstos išnešioti vaikų. Biologinės šeimos sunaikinimas leis išaugti naujoms moterims ir vyrams, kurie skirsis nuo visų dabar egzistuojančių žmonių. […] Kol žmogiškos būtybės atsiranda ne mėgintuvėliuose, kol į pasaulį juos turi atnešti moterys, tol moterys liks priklausomos nuo vyrų“.

Citata, sakytume, utopinė, tačiau stebėtinai atsišaukianti tam, ką šį rudenį televizijos diskusijose kalba Lietuvos Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė, „Tautos aikštėje“ pareiškusi, jog vien homoseksualų visuomenė nebūtų joks iššūkis žmonijos išlikimui, nes naujos kartos gali būti auginamos mėgintuvėliuose.

Ryšys tarp akademiniame pasaulyje gimusių genderizmo idėjų ir praktinės mažumų išlaisvinimo programos yra ne tik istoriškai pasitvirtinęs, bet nuo pat pradžių buvo būtinas, nes marksizmas (o tai marksistinės idėjos) įsitikinęs, kad filosofija turi praktiškai keisti tikrovę. Klasikiniam marksizmui nuvylus savo menku tikrovės perkeitimo potencialu, tai yra vargingosioms klasėms pasirodžius esant be potencijos keisti pasaulį, naujieji marksizmo ideologai – vadinamoji Frankfurto mokykla – suprato, kad „revoliucinį avangardą“ turi sudaryti marginalinės mažumos, o emancipacija vykti nebe ekonominiais, o kultūriniais pagrindais. Pasaulinį darbininkų klasės sukilimą turėjo pakeisti prispaustųjų mažumų maištas.

Bendras mažumų išlaisvinimo projektas, priskirtinas pirmiausiai H.Marcuse, labiausiai suklestėjo kaip seksualinių mažumų išlaisvinimo programa, kurią čia ir aptariame. Tačiau šis išlaisvinimas toli gražu neapsiriboja ir negali apsiriboti papildomų pilietinių, socialinių ar net kultūrinių teisių suteikimu, o reikalauja visiškos visuomenės transformacijos į tokią, kurioje būtų priimtini absoliučiai bet kokie seksualiai santykiai ir tapatumai, šeima kaip pamatinė visuomenės ląstelė nustotų egzistuoti, moterys būtų „atleistos“ nuo gimdymo ir motinystės funkcijų, o reprodukcija vykdų mechaniškai, planingai ir naujųjų kartų ugdymu užsiimant atrinktiems homoseksualams, kurie negalėtų „sugadinti“ vaikų tradiciniais heteroseksualų prietarais.

Kad tai ne tik teorinės utopijos, o realus Vakarų visuomenių raidos scenarijus, rodo daugybė ženklų. Istoriškai kiekviena Vakarų visuomenė, suteikusi gėjams jų reikalaujamas teises, tai darė visur ta pačia universalia seka: dekriminalizacija, pavertimas norma, partnerystė, santuoka ir įvaikinimas, kai kur visa tai palydint pozityvios diskriminacijos formomis (kvotos, negalėjimas atleisti iš darbo). Šį kelią nuėjusios visuomenės žengia toliau:  Olandijoje legaliai veikia pedofilijos legalizavimo reikalaujanti partija, Vokietijoje jau nuo 1969 m. dekriminalizuota zoofilija.

Lietuvoje nesunku suvokti planuojant tą patį scenarijų: prezidentė teigia, kad gėjų teisių klausimams paprasčiausiai dar per anksti, kas iš esmės yra jų palaikymas, o Gėjų lygos vadovas V.Simonko mielaširdingai ramina, jog „kol kas neprašysime įvaikinimo“. Tuo tarpu Švietimo ir mokslo ministerijai patyliukais teikiamos mokslo vardu pridengtos rekomendacijos, siūlančios mokyklose skatinti visų lytinių orientacijų supratimą ir lygiavertį pasirinkimą tarp jų. Kai sakoma, kad visuomenei reikia „pribręsti“ pokyčiams, nereikia pamiršti, kad yra aktyviai rūpinamasi, jog ta „branda“ ateitų kuo greičiau.

Kova dėl sąmonių

Kyla klausimas – kada gi Lietuva jau bus pasiruošusi homoseksualų partnerystei, santuokoms ar net teisei įsivaikinanti? Juk iš Lietuvos Prezidentės bei Gėjų lygos prezidento pasakymų savaime peršasi išvada, kad tas laikas tikrai ateis. Žinia, visuomenės požiūris nesikeičia savaime. Jis ilgai ir kryptingai formuojamas, pasitelkiant įvairius psichologinius ir viešosios nuomonės formavimo metodus, o šiandieninė Lietuva kaip tik yra patekusi į tokios ilgalaikės informacinės kampanijos verpetą, kuriame vyksta kova dėl sąmonių arba homoseksualumo „normalizacijos“ procesas.

1989 metais Marshall Kirk ir Hunter Madsen – pora homoseksualių Harvardo absolventų – parašė knygą „After the Ball“. Joje galima rasti kelias strategijas, kuriomis siekiama homoseksualų pripažinimo Amerikoje.

Pirmoji – blokavimo strategija – yra nukreipta į tuos, kurie homoseksualumą vertina atvirai neigiamai. Jos tikslas yra neutralizuoti tvirtumo teikiantį ir natūraliai (autorių žodis!) heteroseksualiems asmenims kylantį išankstinį negatyvų nusistatymą homoseksualių santykių atžvilgiu. Negatyvų  jausmą homoseksualų atžvilgiu turi apsunkinti ir pakeisti gėdos bei kaltės dėl savo pažiūrų jausmas. Antroji – desensibilizacijos strategija – yra nukreipta į plačiąją žmonių masę. Jos esmė – masinėmis informacijos kampanijomis, kuriose homoseksualumas subtiliai vaizduojamas kaip teigiamas reiškinys, slopinti visuomenės neigiamas emocijas, pratinant žmones negatyviai nebereaguoti į tokio pobūdžio informaciją. Trečioji – atvertimo ir mobilizacijos strategija – skirta suformuoti ir palenkti neapsisprendusių, kaip vertinti homoseksualius santykius, žmonių jausmus. Anot knygos autorių, trečioji strategija turi visiškai užtikrinti, kad kuo daugiau paprastų visuomenės žmonių homoseksualus tiesiog pamėgtų.

Įdomu, jog į savigraužą ir gailestį linkęs modernaus vakariečio protas, kurį šiandien intensyviai vejasi tautos iš po Geležinės uždangos, skuba užstoti homoseksualus jų „išsilaisvinimo“ kovoje, net tada, kai pats nelaiko to normaliu prigimtiniu elgesiu. Kiekvienoje visuomenėje, susidūrusioje su homoseksualų emancipacijos iššūkiu, egzistuoja milžiniška grupė žmonių, nelaikančių homoseksualių santykių normaliais bei prigimtiniais, tačiau su empatišku gailesčiu palaikančių jų teisių siekius. Čia slypi vidinis prieštaravimas: beveik niekada gailėdami žmones dėl nenormalios jų būklės (ligos, nelaimės, sutrikimo) nemanome, kad reikia suteikti sąlygas toms būsenoms vešėti. Sunkiai kalbantiems siūlomas logopedas, šizofrenikams – psichiatrinis gydymas, tačiau jei žmogus jaučia lytinį potraukį, kurio nelaikome normaliu, jam vietoje pagalbos siūloma mėgautis savo problema.

Ankščiau minėtos knygos „After the Ball“ autoriai konstatuoja, kad homoseksualumas viešumoje gali būti vaizduojamas dvejopai: arba kaip problema, arba kaip pastovi būklė. Problema dažniausiai gali turėti sprendimą. Tuo tarpu homoseksualumą laikant pastovia būkle belieka pripažinti jį esant normalia žmogaus gyvenimo dalimi. Tačiau šiam žingsniui būtina nuolatinė visuomenės tolerancija. Todėl pagrindinis viešosios nuomonės formavimo kampanijos tikslas – visuomenėje įtvirtinti homoseksualumo kaip pastovios natūralios būklės, o ne problemos supratimą. Ilgainiui, kintant visuomenės nuomonei seksualinių mažumų atžvilgiu, individams vis dar kylančios prieštaringos nuostatos turėtų būti užgniaužtos po abejingumo homoseksualams kauke, ką ir matome vadinamosiose atvirose visuomenėse Šiaurės ir Vakarų Europoje.

Visuomenės nuomonei įtaka daroma per žiniasklaidos priemones. Tačiau tokia kampanija vykdoma ne atviros propagandos būdu, o siekiant, kad įtaiga būtų priimtina visuomenės daugumai. Pagrindinė tokios ilgalaikės informacinės kampanijos taktika – paveikti ne argumentais, bet emocijomis.

Su panašiais metodais beveik kiekvienas susiduriame kasdienybėje, tik ne visada į juos atkreipiame dėmesį. Vienas efektyviausių iš jų yra žiniasklaidoje peržengti privataus gyvenimo ribas, naudojantis „žodžio laisvės“ lozungais. Pavyzdžiui, viešumoje iškyla jaunas populiarios muzikos talentas, ilgainiui pelnantis didelės visuomenės dalies, ypač jaunimo, susižavėjimą (prisiminkime jauno atlikėjo Ruslano Kirilkino istoriją). Jaunimui dažnai tokios žvaigždės čia pat tampa mėgdžiojimo vertais ir mylimais „dievukais“. Po kurio laiko žiniasklaidoje paskleidžiami gandai arba informacija, jog naujasis visuomenės numylėtinis yra homoseksualas. Kodėl visuomenei turėtų rūpėti šios ar kitos žvaigždės orientacija? Tai juk – privatus jo reikalas. Visi žavisi ir ploja ne jo polinkiams, bet talentui. Ar ne keista tendencija, kad populiariajai žiniasklaidai tiesiog kaip oras reikalinga informacija apie vieno ar kito viešumoje besireiškiančio asmens seksualinę orientaciją?

Kita „normalizacijos“ kampanijos dalis vykdoma per populiarius TV šou, serialus ir panašias laidas. Pastebima aiški tendencija, jog įvairių filmų ar serialų personažai vis dažniau atvirai prabyla apie savo seksualinę orientaciją, „kitokį“ gyvenimo būdą. Šiuo pagrindu tarp homoseksualių ir heteroseksualių personažų kylantys konfliktai vis dažniau vaizduojami kaip kova už žmogaus teises, prieš „tamsybinius“ stereotipus ir stigmatizavimą.

„Normalizacijos“ tikslas nėra vien tik visuomenės „tolerancijos“ ugdymas, įgyvendinant desensibilizacijos strategiją. Šiomis masinėmis ir ilgalaikėmis kampanijomis kuriamos ir įtvirtinamos naujos tapatybės.

Klaidinančių tapatybių galia

Kaip jau minėta, homoseksualumas prarado ligos statusą griežtai vien politinio spaudimo priemonėmis. Tokiu būdu buvo atvertas kelias ir homoseksualių žmonių grupės tapatybės legitimacijai. Daugeliui bus paradoksalu, nes prieštarauja mūsų kasdienei vartosenai, tačiau terminą „homoseksualas“ ilgainiui keitė terminai „gėjus“ ir „lesbietė“. Šiandien dažnai girdime ir kitus naujadarus – „biseksualas“, „transeksualas“, „belytis“.  Visi šie pavadinimai nėra kuriami šiaip sau – ilgainiui jie tapo tam tikro gyvenimo būdo arba taip vadinamo „gyvenimo stiliaus“ sinonimu.

Gėjų bei lesbiečių tapatybių formavimą tiriantys sociologai ir psichologai (Brian Heaphy, Stephen Cox, Cynthia Gallois ir kiti) skiria kelias homoseksualumo apraiškas. Jų teigimu, egzistuoja žmonės, kurie jaučia potraukį tos pačios lyties atstovams, tačiau jo nerealizuoja. Kita žmonių grupė yra realizuojantys tokius savo potraukius, tačiau jų neviešinantys. Jie ir vadinami homoseksualais. Trečioji išskiriama grupė – gėjai ir lesbietės, kurie ne tik atvirai pripažįsta turintys lytinių santykių su savo lyties žmonėmis, tačiau ir aktyviai viešai propaguoja atitinkamą gyvenimo būdą. Tokioms žmonių grupės būdingas pasididžiavimas savo tapatybe, atviras, kartais net provokuojantis savo orientacijos demonstravimas.

Galima pastebėti, kad šiandien viešojoje erdvėje dominuoja nebe „homoseksualų“, bet „gėjų“ ir „lesbiečių“ terminai. „Homoseksualumo“ termino siekiama nusikratyti, motyvuojant tuo, jog tai medicininis arba psichologinis, todėl įžeidžiantis terminas. Ilgainiui išnykus „homoseksualumo“ terminui, viešojoje erdvėje liktų tik „gėjų“, „lesbiečių“ ir visų kitų naujadarinių tapatybių pavadinimai, nors ir jie neretai įvardijami kaip stigmatizuojantys.

Tokie nauji socialinės ir kultūrinės tikrovės konstravimo būdai nėra joks atsitiktinumas. Įvairių lytinių ar seksualinės orientacijos tapatybių kūrimas, jų propagavimas ir sklaida viešojoje erdvėje pateisina ir legitimuoja naujausius mokslo laimėjimus, atveria kelią jų įgyvendinimui. Bene geriausias to pavyzdys yra šiandieninė galimybė pasikeisti lytį. Šioje vietoje vadovaujamasi paprastu ekonominiu dėsniu: yra (lyčių keitimo) paklausa – bus ir (keitimo būdų) pasiūla. Tačiau moderniajam mokslui sparčiai šuoliuojant pirmyn visai tikėtina, kad ilgainiui pasiūla aplenks paklausą, tad naujiems mokslo išradimams reikės konstruoti naujas „rinkas“. Neatsargiausiai tokią mokslo ir naujųjų tapatybių „dermę“ atskleidė A.M.Pavilionienė, jau minėtu pareiškimu, jog žmonės gali būti auginami mėgintuvėliuose, o šeima tam visiškai nereikalinga.

Naujųjų tapatybių viešo propagavimo efektą junta ir dar paauglystės amžiaus nesulaukę vaikai.  Lietuvoje bent jau kol kas viešumoje nėra žinoma tokių atvejų, kad brendimo amžiaus nesulaukęs berniukas viešai pripažintų esantis gėjus, kaip tai „YouTube“ portale padarė 12-metis jaunuolis vardu Abe.  Kitas JAV gyvenančios šeimos atvejis yra dar iškalbingesnis. Amerikoje populiaraus serialo „Glee“ personažu Blainu susižavėjęs 7-metis, savo tėvams prisipažino esantis gėjus. Tokiu sūnaus pareiškimu apsidžiaugę tėvai nesusimąstė išsiaiškinti, ar jų mažametis sūnus kartais nepainioja vaikams būdingo žavėjimosi drąsiais TV šou herojais su lytine trauka tos pačios lyties asmeniui. Vargu ar septynmetis gali tai suvokti. Tačiau akivaizdu, kad naujieji tapatybiniai konstruktai smarkiai paveikia ir vaikų sąmonę.

Naujosios visuomenės vizija

Ne mažiau keistas su „normalumo“ sąvoka susijęs aspektas yra pačių homoseksualų teisių šalininkų požiūris į tai, kas yra normalu. Ne iš vieno jų galima išgirsti, jog transseksualai, zoofilai ir kitos seksualinės mažumos yra psichikos sutrikimo aukos, o štai jie tokie nėra. Neaišku, kokia teise homoseksualai peršoko „normalumo“ kartelę ir patys pradėjo ją brėžti. Koks principinis skirtumas leidžia pretenduoti į normalumą vienai gyvybės tęsti negalinčiai grupei ir atimti šią teisę kitiems?

Tiesa, gamtoje pasitaiko homoseksualių santykių ir tai pasitelkiama kaip stiprus argumentas. Nežinia, ar gyvūnai palaikytų nuolatinius homoseksualius santykius ir jais pagrįstas poras tarp rūšių, kurios praleidžia su vienu partneriu visą gyvenimą, bet tai nėra svarbu kaip ir bet kuri analogija su gyvūnais, nes pats bandymas perkelti akultūrinę gamtos tikrovę į žmonių pasaulį, norint tuo grįsti žmogaus prigimtį yra klaidinga ir kitus klaidinanti schema. Žmogus yra vienintelis padaras seksualiniame gyvenime derinantis biologinio išlikimo ir kultūrinių normų dimensijas ir šia prasme negali turėti jokių analogų ir turi būti vertinamas unikaliai.

Atitinkamai grindžiant autentiškos šeimos modelį gyvybės pratęsimo galimybe, girdimi siūlymai tokiu atveju uždrausti tuoktis ir įsivaikinti nevaisingiems žmonėms. Tai siūlantieji nesuvokia, jog nevaisingos poros yra išimtiniai ligos atvejai (ligą pripažįsta ir siekia pagalbos) ir kaip ligos atvejai tai tėra išimtys iš bendros taisyklės, jog šeima egzistuoja gyvybei kurti ir tęsti, o ne visiškai naujas šeimos sampratą pakeičiantis apibrėžimas. Homoseksualų partnerystė ar santuoka visiškai apverčia šeimos prasmę, nes iš anksto ir akivaizdžiai išnyksta prielaida, jog iš jos kils gyvybė.

Visgi tikrieji LGBT emancipacijos šalininkai visai nelinkę daryti skirties tarp „normalių“ homoseksualų ir „nenormalių“ likusių mažumų. Ilgalaikėję politinių veiksmų programoje numatyta normalizuoti juos visus, nes panaikinus moralumo kriterijų (t.y. nebeteigiant, kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmė, kaip teigta nuo Sodomos ir Gomoros iki XX a. antros pusės) ir ignoruojant homoseksualų nevaisingumo klausimą, belieka ignoruoti ir kitų seksualumo formų moralumo ir bergždio biologinio likimo klausimus. Iš tiesų, toks ir yra tikslas. Visi anksčiau ar vėliau turės tapti normalūs absoliučios lygybės visuomenėje.

Naują šuolį absoliučios lygybės keliu šį pavasarį simbolizuoja siūlymas Lietuvai ratifikuoti neva tik šeimose skriaudžiamų moterų, bet iš tikro ir transseksualų teises ginančią konvenciją. Nereikia aiškinti, jog įprastos žmogaus teisės ir taip garantuotos visiems, tad kalbame tik apie transseksualų lytinio tapatumo įteisinimą ir toleravimą. O laukiančiųjų pakantumo sąrašas ilgas.