A. Paulauskienė. Lietuvių kalbos išdavystė tebevyksta

Ji prasidėjo beveik su nepriklausomybės paskelbimu, kai iš žinia-sklaidos dingo kalbos skyreliai ir kalbos valandėlės. Iš pradžių atrodė, kad tai dar ne išdavystė, o tik kai kurių žmonių nesupratimas to, ką jie daro.

Rimtas išdavystės žingsnis – sumanymas svetimus vardus ir pavardes rašyti originalo kalba. Ir čia jau ne be įtakos iš šalies, nes kodėl latviai dėl svetimų vardų ir pavardžių rašymo turėjo eiti į teismą? Jie teisme laimėjo: gražiai nusistatė sritis, kur būtina rašyti originalo kalba, o kur reikia rašyti taip, kaip tariama.

Lietuvoje atsirado tituluotų kalbininkų, nesuprantančių, kad originali svetimų vardų rašyba ir forma nedera prie lietuvių kalbos normų, ir labai skubančių į Vakarus. Tada jau niekas nepadėjo: nei profesoriaus, habilituoto daktaro Vinco Urbučio studija „Lietuvių kalbos išdavystė“, nei aktyvūs humanitarinės visuomenės protestai, nei išsamiausi straipsniai spaudoje, nei raštai vyriausybei su rimtais argumentais ir daugybe žymių žmonių parašų. Visos pastangos gelbėti kalbą nubrauktos vienu sakiniu: Jie nori grįžti į sovietinius laikus. Kaip kalbėtis toliau, jei kalbamasi ne vienu pagrindu? Mus pakeitusioje jaunojoje kartoje neatsirado rimtų kalbos kultūrą puoselėjančių kalbininkų. Todėl daug dirbę kalbos kultūros labui pensininkai dabar tyli ir tik stebi tos išdavystės padarinius. Juk negerai, kai dauguma grožinės literatūros skaitytojų nepajėgia ištarti verstinės knygos autoriaus vardo ir pavardės, kai svetimi vardai nenormaliai užrašomi ir perskaitomi per televiziją ar radiją.

Vėliau teko iškentėti „Naujojo židinio – Aidų“ nemandagius išpuolius prieš kalbininkus, kėlusius lietuvių kalbos kultūrą sovietiniais laikais. Nesinori tų bjaurių žodžių kartoti, nes tik lietuvių tautos priešai galėjo sakyti, kad lietuvių kalba skurdi, lyginti ją su dirbtine esperanto kalba ir nematyti knygų lentynose 20 tomų „Lietuvių kalbos žodyno“ (ir kitų – frazeologijos, sinonimų, antonimų, tarmių – žodynų), akademinės tritomės gramatikos, gausių tautosakos leidinių, puikių grožinės literatūros kūrinių… Tarsi tie žmogeliai iš dangaus būtų nukritę, o ne gyvenę ir mokęsi Lietuvoje.

Norėtųsi paklausti ir Giedriaus Subačiaus, ir Loretos Vaicekauskienės, ir Antano Smetonos (buvusių gabių savo studentų), kodėl mums negali būti pavyzdys šimtmečiais tobulinama prancūzų kalba ir prancūzų vyriausybės viešųjų užrašų politika; ar didelis dėmesys kalbos kultūrai nuskurdino ją?

Šių metų vasario 10 d. 18 val. 15 min. LRT laidoje „Mokslo ekspresas“ klausėmės Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovės Loretos Vaicekauskienės kalbos. Jos nuomone, lietuvių kalba įeina į šimtuką kalbų, kurioms negresia joks išnykimo pavojus. O tai, kas prirašinėta ant Lietuvos didžiųjų miestų pastatų, durų, sienų, vit-rinų, mūsų visai neveikia. Tai netiesa! Svarbiausia, kad prarandame pagarbą savo kalbai. Palyginkime, kiek populiariosios muzikos grupių sovietiniais laikais rinkosi rusiškus pavadinimus ir kiek dabar renkasi angliškus.

Reikėtų kalbininkams žinoti, kad kalba išnyksta ne tik tada, kai karai ar kokios stichinės nelaimės sunaikina visus ja kalbančius žmones, bet ir tada, kai kraštą ir žmonių protus okupuoja svetima kultūra, kai žmonėms ima rodytis, kad jų gimtoji kalba per menka lyginant su kitomis kalbomis. Kalbos ir mąstymo problemos taip pat vertos kalbininkų dėmesio. Nemąstydamas gimtąja kalba, žmogus ją užmiršta.

Ilgai dar kalbėsime lietuviškai, bet kokia bus mūsų kalba, jei ja nesirūpinsime? Neprižiūrima ir nepuoselėjama ji nesunkiai gali virsti tik visokiomis svetimybėmis užteršta buitine kalba, gali prarasti savo potenciją būti aukščiausios kultūros, meno ir mokslo kalba. Dabar nebėra tarmių, iš kurių ji sumenkėjusi kada nors vėl galėtų pasisemti gyvasties, nes vietoj „bakūžių samanotų“ gražiausiose Lietuvos vietose puikuojasi naujų ponų dvarai.

Nesunku pastebėti, kaip į lietuvių kalbą kaišiojami visai neadaptuoti svetimų kalbų žodžiai ir simboliai: Aprangos 2 hand namai „Dėvėti drabužiai“, Cappuccino tik 4 lt., kava LATTE su kepintais riešutais, Jonaičio & (= ir) Petraičio advokatų biuras; Jonaičio, Pet-raičio & co (= ir kt.) bendrovė. Vienoje tos pačios kavinės vitrinoje matai parašyta pizza, o kitoje – pica. Viešiesiems užrašams taip pat turi galioti įstatymai. Niekur kitur tokios netvarkos, kaip Lietuvoje, nėra. Valstybinės kalbos inspekcijos užduotis būtų perskaityti tuos užrašus ir pateikti protingą pasiūlymą kas, kaip ir kur turi būti užrašyta, o jau Valstybinės kalbos įstatymas (jei toks yra) turėtų užtikrinti, kad būtų įgyvendinta viešųjų užrašų norma.

Iš Loretos Vaicekauskienės kalbos per televiziją atrodė, kad mūsų kalbininkai netiria kalbos, o savo mokslines išvadas remia tik apklausomis, panašiomis į tas, pagal kurias nustatomi politinių veikėjų reitingai. Ji – kalbininkė, ir jai turėtų būti ne vis tiek, iš kurios kalbos ir kokiems žodžiams dabar lietuviai pasirenka sinonimus. Ar tikslinga vietoj tvirtinamosios dalelytės taip ir jos funkciją atliekančių prieveiksmių gerai, puiku vartoti anglų kalbos o’kay, alright, yes? Kokia kalbos dalis super sakinyje Mano mama super, kokia žodžio dalis super dūriniuose supermiestas, superkainos ir priesagos vedinyje superinis? Pagaliau ką sako mūsų socialinės lingvistikos mokslas dėl šių žodžių vartojimo tikslingumo?
Lietuvių kalboje dar gausu taisytinų negerovių iš sovietinių laikų dvikalbystės. Štai gripo epidemijos dienomis gydytoja aiškina, kad daugiausia gripas paplitęs tarp vaikų, nes vaikai labiausiai imlūs užkratui, kai reikėtų sakyti, kad dabar daugiausia serga vaikai, nes jie lengviausiai užsikrečia. Tai ar mūsų kalba jau nereikalinga priežiūros, ar galima numoti ranka ir leisti, kad visai nebūtų paisoma kalbėjimo normų? Loreta Vaicekauskienė sako, kad net visokie sandoriai lengviau sudaromi, abiem pusėms kalbant vienodai darkyta kalba. Na, jau toks patarimas – nei į tvorą, nei į mietą! Argi negalima ir taisyklingai kalbant kitais būdais (protu, gudrumu, taktika, elgesiu) paveikti pašnekovo? Dažnai galima girdėti, kai žmogus, pats kokį žodį netaisyklingai sukirčiavęs, bet, išgirdęs pašnekovą tą patį žodį kirčiuojant taisyklingai, tuojau pasitaiso.

Socialinės kalbotyros specialistai neturėtų tenkintis apklausomis, o ištirti ir įvertinti įvairių socialinių sluoksnių kalbą. Esu tyrusi teisininkų kalbą ir 2004 m. išleidusi monografiją „Teisininkų kalba ir bendrosios normos“. Studijuodama teisininkų kalbą, nustačiau, kad Lietuvos Respublikos vardu neleistinai prastai surašomi kaltinimai ir nuosprendžiai, kad pačių įstatymų kalba taisyklingesnė ir aiškesnė negu jų komentarų. Tai kam reikalingi komentarai, jei jie tik užtamsina įstatymo esmę? Bet vienu rašiniu padėties nepakeisi, ypač jei nėra net noro keistis. Iš perskaitytos teisinės literatūros sužinojau, kad prancūzų teisininkai labai skiriasi nuo vokiečių. Jie moka savo mintis formuluoti paprastai, aiškiai ir neretai net elegantiškai, kaip ir didieji prancūzų romanų meistrai. Todėl Prancūzijoje teisinis visuomenės išsilavinimas dėl kalbos aiškumo tapęs bendrosios šalies kultūros dalimi (plg. Zweigert K., Kotz H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius, 2001, p. 122).

Esu susipažinusi su Kauno technologijos universiteto socialinių mokslų magistrų darbais (12 metų dėsčiau KTU ir konsultavau socialinių mokslų magistrantus). Socialinių mokslų kalbos stebėjimai rodo, kaip giliai į lietuvių kalbą jau įsiskverbusi anglų kalba ne tik pavieniais žodžiais, bet ir visa sakinio gramatine struktūra, analitinėmis gramatinėmis formomis. Aiškiai matyti, kokia didelė mišrainė rašant apostrofus ir prikabinėjant galūnes prie svetimų pavardžių (dažnai vyras paverčiamas moterimi, o moteris – vyru), kaip žmonėms sunku jau savo specialybės tekstus rašyti gyva lietuvių kalba. Originalūs anglų kalba parašyti socialinių mokslų sakiniai dažniausiai esti labai ilgi. Verčiant juos ir cituojant, nesusitvarkoma su mintimi, gaunamos beprasmybės ir labai blogas stilius. Padori lietuvių kalba – tik ledkalnio viršūnė, o tai, kas po vandeniu, ko nemato ir nenori matyti šių dienų kalbininkai, kelia nusivylimą.

Kas be ko, mes ne vienas padarome daug įvairių nusikaltimų gimtajai kalbai, bet paskutiniu metu valstybės vyrų raginimas patenkinti lenkų pretenzijas dėl jų pavardžių ir gatvių pavadinimų rašymo originalo forma yra pati skaudžiausia lietuvių kalbos išdavystė. Šiomis dienomis pasitaikė proga pamąstyti apie Lietuvos lenkus. Kuo jie išskirtini iš kitų tautybių Lietuvos piliečių? Lietuvos piliečių dokumentų rašymo įstatymas visiems turi būti vienodas. Juk vardai ir pavardės nekraipomos, jos tik užrašomos lietuvių abėcėlės raidėmis.

Pretenzijos versti į lenkų kalbą vietų ir gatvių vardus nepateisinamos. Tarybiniais laikais, kai visur buvo užrašyta lietuviškai, o lietuviški užrašai transliteruoti rusiškai, Lietuvos lenkai nesirūpino, kad jų gyvenamose vietose visi tokie užrašai būtų išversti ir į lenkų kalbą. Perrašyti pavadinimai kitos abėcėlės raidėmis išlieka tie patys, o verčiant atsiranda kitas pavadinimas: ul. Zarzeczna – ne tas pats, kas Užupio g., Czarny bor – ne tas pats, kas Juodšiliai. Lietuvos lenkai tai turi suprasti ir bent savo gyvenamųjų vietų ir gatvių vardus išmokti perskaityti lietuviškai. Vietų vardai yra žemės kalba. Visi Seimo nariai ir prezidentai prisiekia, kad gins Lietuvos žemių vientisumą, tepadeda jiems Dievas! Savo žemės vardus pakeitę svetimais, jie bus sulaužę priesaiką.

O dėl valstybinės kalbos… Dabartiniai Lietuvos lenkai ne kokie imigrantai, bet gimę ir augę Lietuvoje. Svetimų kalbų (priklausomai nuo gabumų, noro ir pasiryžimo) galima išmokti labai greitai. Nesinori aiškintis, kodėl Lietuvos lenkai izoliavosi, užsidarė į savotišką rezervatą taip, kad lietuvių kalba jiems pasidarė tiesiog neįveikiama. Japonė Eiko Sakurai, tik per stažuotes Lietuvoje sugebėjo išmokti lietuviškai, parašė lietuvių kalbos vadovėlį ir Tokijo universitete dėsto lietuvių kalbą. Ji rašo man laiškus visiškai be klaidų ir giriasi, kad lietuvių kalbos ji moko šimtą studentų. Mat kalba yra ne tik vienos tautos, bet ir viso pasaulio turtas: išnykus kalbai, pasaulis darosi skurdesnis. Mūsų pareiga – išlaikyti lietuvių kalbą gyvą ir savitą.

Lietuvoje lenkiškos mokyklos neuždaromos. Lietuvos lenkams užtikrinta teisė tapti aukščiausiais valstybės pareigūnais, jei kalbės taip, kaip kalba dabartinis energetikos ministras, ir bus tikri Lietuvos, o ne svetimos valstybės piliečiai. Nesinorėtų, kad dėl gerų santykių su kaimynais būtų nueita tautos ir kalbos išdavystės keliu. Labai reikalingi geri santykiai, bet ir kaimynai turėtų pripažinti, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, o Vilniaus kraštas – Lietuva.

„Mokslo Lietuva“,  2013.04.04, Nr. 7 (495)