Šiais laikais mažai kas meldžiasi Saulei, su mokslo pažanga viskas pasikeitė. Tačiau ką plačioji visuomenė iš tikrųjų žino apie šią nuostabią žvaigždę? Kas joje dega jau 4 milijardus metų? Kaip ji taip ilgai gali liepsnoti? Kuo yra pavojingos geomagnetinės audros?
„Senovės egiptiečiai, actekai, indėnai, baltai – visi lenkėsi Saulei. Net buvo draudžiama rodyti į ją pirštu, iškišti jai liežuvį, špygą taukuotą, nes Saulė gali supykti ir nubausti. Kaip tai galėjo būti? Nejau senovėje žmonės buvo tokie kvaili?“, – sudomina ir „Mokslo sriubą” kviečia žiūrėti jaunieji mokslo populiarintojai.
Interneto TV laida „Mokslo sriuba“ – tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva populiarinti mokslą visuomenėje. Kas antrą šeštadienį „Mokslo sriubą“ galima ragauti adresu www.mokslosriuba.lt. „Mokslo sriuba“ kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. Patronažą šviesiai suteikia Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija.
Kad Saulę kaip močiutę gerbė baltai, tai taip, bet kad ją būtų garbinę, tai didelis klausimas. Saulė senovės žmogui kokio nors paslaptingumo nekėlė (fizikos mokslo žinios buvo menkos). Paslaptingesnis, įvairesnis jam atrodė Mėnulis (turi kitimo fazes – pradingsta, vėl atsiranda, laisviau “bastosi” po dangų ir pan.). Tačiau abu juos žmogus supranto, kaip Pasaulio (Dievo) karalystės (dvaro) konkrečios paskirties tarnus. Žmonės Saulei pagarbą rodė būtent, kaip ypatingai Dangaus karaystės tarnei
Taigi vargu, ar šiuolaikinės fizikos žinios tiktų Saulės garbinimui ar negarbimui pagrįsti.
Saulės vilna, nemanykite, kad mūsų protėviai buvo tamsuoliai ar per menkai nusimanė astronomijoj ir ar tikrai jau tokios menkos pas juos žinios buvo, aš kiek žinau, kad iki krkščioniškam laikotarpį mūsų protėviai kur kas daugiau žinojo ir suprato negu dabar mes suprantame, nes krikščionybė mūsų tautos žinias visaip stengėsi užgniaužti ir sunaikinti, tą parodo, kad mūsų zodiako apeiginį kaušą buvo užteplioją savo krikščioniškais paveiksliukais, bet ateina laikas ir tiesa išlenda ir parodo kas yra kas… Kurtuvėnų bažnyčios tvoroje buvo įmūrytas rausvas dubenėtasis akmuo, atėjo laikas jis išsilaisvino ir išsirideno iš tos tvoros yr ir kitų panašių atvejų…
Aš manau tą, ką sako tautosaka – dainos, sakmės ir kt. Konkrečiai istoriniai šaltiniai sako, kad vienas iš Dievų Teliavelis nukalė Saulę ir ją užsviedė ant dangaus.
Taigi baltų žinios pagal to meto galimybes nebuvo menkos, jos yra menkos lyginant su šiandieninėmis. Tačiau tai nereiškia, kad dabartinės Saulės fizikos žinios yra šviesesnės už Teliavelio laikų žinias.
Gerbiamieji, ar negarbintumet Saulės, jeigu ištisą tūkstantmetį matytumet jos o tiktai jos blankų atspindį nuo Mėnulio? Būtent tokioje padėtyje buvo atsidūręs mūsų dabartinis šiaurinis Žemės pusrutulis nuo 470 m.pr.m.e. iki 530-jų m.e.m. Tai liudija ir Herodotas, ir Aristotelis (skaityti Romualdo Zubino knygas “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį” ir “Pažadinta praeitis”). Tuo pat metu priešingame Žemės pusrutulyje Saulė spigino ištisą tūkstantmetį be perstojo. Panaši situacija pasikartos ir nuo 2500-jų metų, tiktai jau priešinguose Žemės pusrutuliuose. Tai Žemėje kartojasi kas 3000 metų. Šis procesas nepriklauso nei nuo dievo, nei nuo mūsų.
Pasirodo, kad Žemė ne tiktai pastoviai sukasi apie savo ašį ir orbita skrieja apie Saulę, bet ir pastoviai, 6000 metų periodiškumu, vartosi per savo ašigalius. Visa tai su vyksmo schemomis bei grafikais yra aprašyta minėtose knygose. Beje, mokslui tai dar nėra nežinoma, nes mokslininkai neturi laiko skaityti knygų.
Mes privalome didžiuotis, kad ir šis Trečiasis, ir mano nepaminėtas Ketvirtasis geofiziniai procesai, yra atrasti lietuvių kalbos pagalba “atrakinųs” seniausiųjų kultūrų šaltinius.
TV laidai “Mokslo sriuba” siūlau susipažinti su minėtomis knygomis. Bus gera proga pažinti III-jį bei IV-jį Žemės judėjimus, kurie ir lemia Žemės, Saulės ir Mėnulio sąveiką per tūkstantmečius ir, suprantama, klimato kaitą Žemėje.
Vargu, kad toks, tarkim, galimas Žemės vartymasis (suprantama, galimas tik kaip lėtas procesas) per savo ašigalius turėjo neišvengiamai sukelti jos garbinimo reiškinį.
Juk nebuvo jokių objektyvių kliūčių žmonėms “kraustytis” kartu su padėtį keičiančiu ašigaliu. Žmonės pamažu su besikeičiančia gamta galėjo slinkti link kito pusrutulio ir būti ten “ant saulės” kiek patinka ar pasislėpti nuo jos spindulių kur po medžiu, pasėdėti žeminėje. Vietos Žemėje tuomet užteko visiems, be to, nesant išsivysčiusios žemdirbystės, valstietiško sėslumo dar nebebuvo apskritai.
Taigi ašigalių keitimasis, jeigu toks ir būtų buvęs, priežasčių Saulei garbinti sukelti neturėjo.
……
Kitados visi keliai į Saulę ėjo,
Vienas ilgas baltas kelias buvo.
Juo į Saulę ėjo, kas norėjo,
Kol ant kelių kelias nepargriuvo.
Ir dabar jisai ant žemės rangos,
Iš to skausmo skaudžiai susiraitęs…
Reikia kelią vėl paimt už rankos,
Jį prikelti ir į Saulę eiti.
……
Tegul Saulė Lietuvos
Tamsumus prašalina,
Ir šviesa ir tiesa
Mus žingsnius telydi.
……
Skirtingais “dieviškųjų metų” laikmečiais mūsų protėviai garbindavo ir skirtingus dangaus kūnus-Saulę bei Mėnulį. Kaip jau žinome, “dieviškieji metai” trunka 6000 metų. Kas tokį pat laiko tarpą Žemė Saulei atgręžia vieną iš savo ašigalių, kuris tokioje padėtyje išbūna maždaug 1000 metų. Priešingas gi Žemės ašigalis tuo pat metu būna nusigręžęs nuo Saulės. Tad viename Žemės ašigalyje būna ilgą “vasara” ir “diena”, priešingame gi – ilga “žiema” ir “naktis”. Todėl skirtingais laikmečiais mūsų protėviai ir garbindavo šviesulius, kuriuos jie matydavo, kurie jiems ir šviesdavo, ir juos šildydavo.
Kaip jau žinome, erų sandūroje (nuo 470-jų m.pr.m.e. iki 530-jų m.e.m.) dabartinis pietinis ašigalis buvo atsigręžęs į Saulę, šiaurinis gi – nusigręžęs nuo Saulės. Tad viename Žemės pusrutulyje buvo tūkstantmetė diena ir vasara, priešingame atvirkščiai – tokios pat trūkmės “žiema” ir “naktis”. Todėl šiame laikmetyje šiauriniame pusrutulyje buvo garbinamas Mėnulis, pietiniame – Saulė. Nuo 2530-jų iki 3530-jų m.e.m. padėtis Žemėje bus atvirkštinė- pietiniame bus “naktis” ir “žiema”, šiauriniame- “diena” bei “vasara”. Tuo metu bus garbinami ir atitinkami “dievai”.