Kūrybinės karjeros pike susikrovus daiktus ir išėjus į politiką

Nacionalinės premijos laureatas, ilgametis Valstybinio operos ir baleto teatro solistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Vytautas Juozapaitis 2012-ųjų pabaigoje savo biografiją paženklino ryžtingu posūkiu iš kūrybinės veiklos į politiką – kandidatavęs Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų sąraše, jis tapo Seimo nariu. Virsmo, lūžio momentai, ko gero, yra palankiausi situacijai – ir tai, iš kurios ką tik išeita, ir tai, į kurią ką tik įžengta – apžvelgti ir įvertinti.Seimo narį Vytautą Juozapaitį kalbina Astrida Petraitytė.

Tikiuosi, Jūs neįsižeisite, kad kalbėsime ne tiek apie Jūsų kūrybinį kelią, kiek apskritai apie šiandienę kultūros situaciją?

Mano kūrybinis kelias sulig Seimo nario priesaika baigėsi. O kol buvau kūryboje, mano kelias „Literatūrai ir menui“ nelabai rūpėjo. Tad, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekad.

Mūsų nepriklausomai valstybei dar tik stojantis ant kojų mane, pavyzdžiui, stebindavo vis pasigirstantys balsai, kad menininkai ir apskritai intelektualai privalą būti valstybės (ar bent valdžios) opozicijoje… Kaip Jūs vertinate šią menininko, kaip amžino opozicionieriaus, misiją?

Manyčiau, tai labiau poza, pateisinanti ne visada protingus veiksmus. Patogu patiems kūrybinės sferos atstovams sakyti, kad menininkai visada šiek tiek kvaištelėję. Dirbdami kūrybinį darbą, jie nėra įpareigoti pilietiškai angažuotis ir tos atsakomybės laipsnis nevienodas įvairiose meno srityse, mūzos menininkus lanko skirtingomis aplinkybėmis. Jei, tarkim, dailininkas tapo užsidaręs dirbtuvėje, būdamas ne visai adekvačios būsenos –­ tai jo asmeninis reikalas. Bet toje srityje, kurioje man teko darbuotis – teatre, sunku save atsieti nuo visuomenės ir nuo momentinio čia ir dabar.

Teatre, o ypač –­ operos teatre, tu turi būti stiprios sveikatos, geros fizinės būklės ir geros vokalinės formos, blaivaus proto; žodžiu, tai didelės disciplinos reikalaujanti meno rūšis. Teatre tarnaujantis žmogus turi paklusti tam tikroms taisyklėms, negali „būti opozicijoje“. Menininkas atlikėjas turi dvigubą ar net keleriopą atsakomybę – jis yra įrankis kito kūrėjo rankose, tad atsakingas ir prieš jį. Jei sumanys „būti opozicijoje“, neleis realizuotis kitiems menininkams – ne tik kompozitoriui, bet ir režisieriui, dirigentui ir t. t.

Kalbant apie oponavimą politinei sistemai, valdžiai, galima sakyti, kad tai žymia dalimi susiję su finansais. Kaip įprasta, visose valstybėse menui ir kultūrai valstybinės institucijos skiria nepakankamai dėmesio. JAV, pavyzdžiui, parama menui grįsta mecenavimo principu – aukštasis menas čia reikalingas tiek, kiek gali atnešti pelno ar suteikti prestižą kolekcionieriui; jis nėra visuotinai pripažinta vertybė. Mes, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, bandome vertybinį kultūros statusą įtvirtinti, remdami ją per valstybines institucijas. Meno kūrėjų bei atlikėjų – teatrų, orkestrų ir t. t. – turime gana daug, o valstybės kišenė maža, tad visiems neužtenka. Neparemtieji ar per menkai paremtieji, suprantama, yra nepatenkinti, tad maištauja…

Pilietinė menininko pozicija nebūtinai turi tapti politine veikla… Kaip Jūs apsisprendėte rinktis politiko kelią – ar palaipsniui tam subrendote, ar netikėtai pasiryžote?

Galime pratęsti „amžinojo oponavimo“ ir paliesti sovietinio mentaliteto temą. Esu sovietinius laikus patyręs – ne tik vidurinį, bet ir aukštąjį mokslą įgijau toje san­tvarkoje. 1989 m. baigęs Muzikos ir teatro akademiją (tuometę Konservatoriją), kaip tik istorinio lūžio momentu pradėjau savo kūrybinį kelią. Lyg stebuklui ištikus, dirbti pradėjau nepriklausomoje Lietuvoje.

Vis dėlto didžiosios daugumos meno korifėjų, kuriais šiandien Lietuva didžiuojasi, ištakos yra dar sovietmetyje, kai iš tiesų buvo susiformavusi opozicija tuometei santvarkai. Bet, paradoksalu, didieji menininkai – rašytojai, kompozitoriai, dailininkai ir kt., kuriais šiandien žavimės, nebuvo opozicionieriai anai valdžiai –­ buvo jos palaikomi. Dauguma sovietmečiu kūrusių menininkų buvo kompromisų meistrai. O tai jau – politinės kultūros užuomazgos.

Menininkas, norėdamas save išreikšti, negali skirstyti savo žiūrovų (skaitytojų ar pan.), tarkim, pagal partinę priklausomybę; bent jau viešai tai išreikšdamas jis praranda kažkurį segmentą. Kita vertus, kai valstybė nedemokratiška, kai pažeidžiamos žmonių teisės, kai kitaminčiai tremiami ar net žudomi, o tu tyli, tai valstybei pataikauji – tampi kolaborantu, nacionaliniu nusikaltėliu (tai atsitiko su kai kuriais sovietmečio autoriais).

Dabar – kad ir ką kalbėtume, kad ir kokią konkrečią valdžią turėtume – Lietuva yra demokratinė valstybė. Ir aš, būdamas opozicijoje, turiu pripažinti: jei mes kalbamės Seimo rūmuose ir aš galiu kritikuoti dabartinę valdančiąją daugumą –­ vadinasi, viskas gerai. Jei man nepatinka dabar daugumoje esančios partijos – ne mano asmeninė problema. Šiandienių valdančiųjų palaikytojų šaknys ir glūdi toje sovietmečio konjunktūrizmo, prisitaikėliškumo atmosferoje. Net praėjus dvidešimčiai metų, tas senų ryšių, vis tų pačių pavardžių tinklas lieka galioti. Tai, ko gero, net neišvengiamas procesas.

Aš, kaip pilietis, matydamas man, mano šeimai nepriimtinus procesus, emociškai skaudžiai į tai reaguodavau, bet mano, kaip menininko, galimybės išreikšti savo pažiūras buvo ribotos. Ir atlikdamas vaidmenis teatre, ir mokydamas studentus išsakydavau specifinius meno dalykus, nekalbant apie tai, kad dažnai tekdavo atkartoti prieš 200 metų parašytus tekstus (Verdžio, Mozarto ir kt. operose). Tai labiau emocinės išraiškos priemonės, mezgančios ryšį su žiūrovu, kaip galimu bendraminčiu, galinčiu suprasti daugiau, negu tu tiesiogiai išsakai.

Mano ėjimas į politiką buvo visiškai natūralus. Prieš daugiau nei dešimtmetį jau buvau į ją įkėlęs abi kojas: buvau vienos partijos signataras ir vicepirmininkas (nuo konservatorių atskilus L. Andrikienės bendraminčiams ir įkūrus Tėvynės liaudies partiją). Tuomet labai emocionaliai ir entuziastingai įsijungiau, bet iš kūrybinės veiklos nesitraukiau, mėginau abiejose sferose veikti lygiagrečiai. Beje, tuo periodu aš Operos ir baleto teatre dirbau operos direktoriumi, užsiėmiau administracine veikla.

Tai liudija, kad visuomet būta noro bent iš dalies daryti įtaką kultūrinei situacijai, taisyti tuos, mano akimis, neteisinga kryptimi vykstančius procesus, nuo kurių priklauso menininkų išraiškos laisvė, jų gyvenimo kokybė. Man visad rūpėjo padėti tiems žmonėms, su kuriais gyvenu, kurie yra mano partneriai –­­ ir plačiąja prasme, tai ir, tarkim, žmonės bibliotekose, nešantys kitiems šviesą, kiti kolegos menininkai.

Aš visada buvau iš tų žmonių, kuriuos veda tiesos ieškojimas ir nepasitenkinimas ta situacija, kai tau vadovauja nekompetentingi ar nedeklaruojamų kėslų turintys žmonės. Lietuvos kultūra visus tuos dvidešimt metų buvo ir tebėra faktiškai kelių asmenų „globoje“. Jei pasižiūrėsim Kultūros ministerijos, įvairių fondų, ekspertų, konkursų laimėtojų sąrašus –­ daugelis pavardžių nuolat kartojasi. Vis sakoma: yra kažkokie mistiniai ekspertai, kurie nusprendžia, kokia turi būti kultūra, kokie finansavimo prioritetai – ministrai keičiasi, prioritetai nesikeičia, politinės jėgos keičiasi – prioritetai ne.

Taigi, būti atsakingoje valdžioje mane pastūmėjo smalsumas bei noras paveikti naujo etapo radimąsi kultūriniame gyvenime. Įsivaizduoju, kad Seimas kaip tik yra ta struktūra, kurioje galiu būti naudingas, būtent turėdamas tokią patirtį – man niekas negali pasakyti: „O kas tu toks, kad kalbėtum apie menininkų reikalus?“

Dauguma politikų neturi jokio supratimo, kas tai yra kultūra, juolab – profesionalioji, kodėl menininkus reikia remti, kokia meno žmonių gyvenimo kasdienybė. Dar daugiau, jie nesuvokia, kas tai yra Lietuvos valstybė, jei mano, kad galima eliminuoti profesionalųjį, akademinį meną. Šios sferos žmonių nematome viešojoje erdvėje –­ televizijoje, dienraščiuose, bet būtent jie generuoja valstybės esminę idėją. Paprastai politikai kultūros žmones prisimena švenčių ir ypač rinkimų metu – tada jie sužino egzistuojant Nacionalinių premijų laureatus ir pan.

Dabar pateikiau pora įstatymų projektų, kurie turėtų palengvinti teatro žmonių gyvenimą, ir iškart reakcija – nėra pinigų, kodėl jiems reikia lengvatų? Štai dainininkai, baleto šokėjai, pučiamųjų instrumentų muzikantai po 20–25 metų praranda fiziologines galimybes tęsti savo veiklą – išsidėvi „instrumentas“. O pagal mūsų valdžios įstatymus jie pirmąją pensiją gauna tik sulaukę bendrai nustatyto pensinio amžiaus. Tad baleto šokėjas, baigęs karjerą, turi laukti dar 20 metų, kad gautų pensiją. Iki to jie gauna vadinamąją kompensacinę išmoką – 500 Lt, kurios pernelyg mažai net išsekusio organizmo reabilitacijai reikalingiems vaistams.Gali išgirsti net ciniškų reakcijų: „O kodėl jie renkasi tokį darbą?“ Tad ar Eglės Špokaitės fenomenas ką nors reiškia Lietuvai?

Neseniai sulaukiau vieno kompozitoriaus – Nacionalinės premijos laureato! –­ skambučio: visą gyvenimą dirbęs pagal autorines sutartis, jis neturėjo draudžiamųjų pajamų, tad jo pensija dabar – 420 litų! Sako: dar ateina tų pinigėlių, parašau kokį kūrinį – bet jei nebeparašysiu? Visos valstybinės pensijos dabar panaikintos. Tad ar reiktų save gerbiančioje valstybėje aiškinti, kad bent Nacionalinių premijų laureatai privalo turėti socialinę apsaugą senatvėje. Aš asmeniškai negaliu dėl to kovoti – pats būdamas laureatas. Bet kas, jei ne aš, išaiškins politikams tų žmonių vertę Lietuvai?

Galima pateikti nemažai pavyzdžių, kai valstybė, užuot parėmusi menininkus, kaišioja pagalius jiems į ratus, pataikaudama viešajai nuomonei: „O kodėl juos reikia išskirti?!“. Dabar, atėjęs į politiką, aš bandau ir paaiškinti, kodėl. Mūsų valstybėje lieka neįvertinta intelektualioji mūsų nacionalinio produkto dalis.

Bet gal tai ne tik politikų problema? Gal reikalą komplikuoja tai, kad popsinė kultūra yra išėjusi į viešumą?

Popsinė kultūra yra ne išėjusi, bet išnešta į viešumą. Paradoksalu, juk visų televizijų vadovai, tarybų nariai, akcininkai yra išsilavinę žmonės, jie puikiai supranta kultūros reikšmę. Savo vaikus jie veda į „gerus“ teatrus, patys eina į operą, klausytis Rinkevičiaus ir pan. Bet televizija –­ jų pajamų šaltinis. Taigi kur ribos, kiek žmogus asmeninei naudai gali aukoti sąžinę, padorumą? Tai panašu į narkotikų platinimą – kai esi „švarus“, pats nevartoji ir savo vaikams neleidi…

Tad, matyt, nereikia stebėtis nei politikais, nei plačiąja visuomene, nustembančia: o kam remti kultūrą, kai ši dažniausiai suprantama kaip popsinė kultūra?

Būtent. Aną kadenciją Seime buvo popsinio pasaulio žmonių frakcija, tad, ko gero, ir dauguma šio Seimo narių nuoširdžiai nesuvokia skirtumo tarp populiariosios ir elitinės kultūros. Kai kalbėdamasis su kolegomis koridoriuje išgirsti „Pilni ekranai tų muzikantų“, paaiškini, kad yra dar kitas muzikos ir apskritai meno, kultūros pasaulis, kad išjungus televizorių galima nueiti į koncertą.

Nėra pakankamai suvokta, koks svarbus Lietuvos reprezentavimo pasaulyje aspektas. Aš, pavyzdžiui, 22 metus važinėjau į prestižinius pasaulio festivalius – ar kas nors tai žino? Į televizijos laidas patekau jau būdamas Nacionalinės premijos laureatas – ar kam nors buvo įdomus tas mano kasdienis darbas teatre? Garsinančių Lietuvą už jos ribų yra daug, operinio meno atstovų bene daugiausia –­ jie dažnai ir dėl objektyvių priežasčių (esame maža šalis) turi ieškotis sau vietos kitur. Yra daug jaunų menininkų, turinčių fantastinę galimybę realizuoti save užsienyje. Jų dėka Lietuvos vardas skamba Vokietijoje, Belgijoje, Italijoje, daug kur.

Tad gal ir emigracija nėra toks viena­prasmis baubas, kuriuo vis taip gąsdinama?

Visiškai ne. Tai tam tikrų politikų sugalvotos problemos. Štai žiūrėkim, socialdemokratų programa, einant į rinkimus, buvo paremta ketinimu išdaužyti viską, kas Tėvynės sąjungos iki tol padaryta. O dabar? Jie priėmė TS paruoštą biudžetą (tik minimali alga pakelta, šiaip jokių pakeitimų), taigi pripažino, kad kito kelio nei ano Seimo ir Vyriausybės vykdytos politikos objektyviai nebuvo. Sutinku, kad tai buvo skausmingas kelias, ypač kultūrai, menui. Bet kai kritinėje situacijoje esančiam žmogui darant dirbtinį kvėpavimą sulaužomas šonkaulis, gal tai nėra svarbiau už išgelbėtą gyvybę. Prieš ketvertą metų Vyriausybė, galima sakyti, ištraukė Lietuvą iš klinikinės mirties.

Man rūpi ir klausimas apie moralinių vertybių galiojimą ar negaliojimą mene… Štai nesenas Castelluccio spektaklio pavyzdys. Ar manote, kad pasisakymas prieš kai kuriuos meno reiškinius iš etinių pozicijų jau yra cenzūros reikalavimas?

Tai tiesiog demokratijos išraiška – kiekvienas žmogus turi teisę išsakyti savo nuomonę. Tik kai tokią poziciją išsako valdžios atstovas, nuo kurio žodžio gali priklausyti meno institucijos likimas, yra kiek problemiškiau. Šio konkretaus spektaklio atžvilgiu galbūt buvo peržengtos politinės moralės ribos – politikai, piktnaudžiaudami savo tarnybine padėtimi, pamėgino paveikti kitų žmonių nuomonę. Kita vertus, prisiminkim, kada tai įvyko –­­ pačiame rinkiminės kampanijos įkarštyje… Mane glumina, kad rinkimų metu kandidatai gali kalbėti bet ką, norėdami įtikti rinkėjams.

O moralumo ir komerciškumo santykio mene spektras toks pat platus, kaip ir politikoje. Vienareikšmiškai vertinti neįmanoma net pastatymų nacionaliniuose teatruose – dramos ar operos ir baleto. Yra aukščiausios prabos spektaklių, prieš kuriuos turiu nukelti kepurę. Bet yra ir tokių, kad gėda kam nors pasisakyti turėjus su tuo ką nors bendro. Paskui ir čia prasideda politinis lobizmas: žmonės intuityviai sureaguoja, kad tai niekalas, o jiems sakoma: tai didžiulė vertybė – jau vien todėl, kad nacionalinės institucijos pastatyta. Atsiranda privačių iniciatyvų suburiant kolektyvus, rengiant meninius projektus ir pan. – ir tai savaime pateikiama kaip reikšmingas faktas.

Deja, neretai susiduriame su informavimo priemonių atstovų nekompetencija. Štai pavyzdys. Nacionalinė televizija dabar rengia konkursą „Auksinis balsas“: prieš kurį laiką laidoje „Laba diena, Lietuva“ išgirdau apie jį kalbant, maniau – gausiu infarktą. Laidos vedėja – patyrusi žurnalistė, kalbinanti pirmuosius valstybės asmenis –­ kalbina patyrusį dirigentą Vytautą Lukočių, kuris baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje magistro studijas kaip pianistas, po to – simfoninio dirigavimo studijas, tada mokėsi Helsinkio konservatorijoj, yra tarptautinių konkursų laureatas, taigi aukščiausios prabos profesionalas. Žurnalistė klausia dirigento: „O kaip jūs jaučiatės šiame projekte? Tik įsivaizduokit – diriguosite „gyvam“ orkestrui, dainininkams, kurie dainuos gyvai!“ Lukočius dar vis laukia klausimo, o ji vis: „Kaip – čia jums iššūkis? Gyvai gros ir gyvai dainuos!“ Maestro tegalėjo atsakyti: „Nesupratau klausimo.“ Ir ji, nacionalinio transliuotojo atstovė, klausia to nuoširdžiai, stebėdamasi, kad simfoninis orkestras gros gyvai. Ką turi pagalvoti koks žmogelis kaime? Kaip tam dirigentui pasisekė – pamosuos gyvam orkestrui!?

Lietuvoje, deja, nebeliko muzikinės analizės, ji išsigimė. Profesionalios recenzijos – tik reta išimtis. Daugumos recenzentų vertinimus gali žinot dar neskaitęs teksto – jie angažuoti, priklausantys ar kokioms taryboms, ar žiniasklaidos priemonėms. O jei kas atvažiavęs iš kitur parašo savo nepriklausomą nuomonę – kaip visi pasipiktina!

Buvo toks atvejis, kai apie LNOBT spektaklį parašė atvykėlis – tai koks sujudimas! Ėjo raštai po raštų – kaip jis drįso, nesupranta situacijos!.. Meno reiškinių lygmenį galime įvertinti tik intuityviu žinojimu – panašiai kaip religijoje: tiki arba ne. Bet kūrybiniai procesai turi egzistuoti, jie skatina mūsų mąstymą, skonį. Kita vertus, besidomintys viena ar kita meno sritimi tampa lyg klubais – jie netgi kuriasi formaliai (tarkim, Operos mylėtojų klubas, LNO gerbėjų klubas ir t. t.); tas siauras ratelis seka naujienas, vertina, diskutuoja… Tačiau švietimo sis­temoje apie meno kūrinių suvokimą nekalbama!

Iš kur ateina tas nihilizmas kultūros atžvilgiu? Iš mokyklos. O juk muzikos pamokos Lietuvoje yra privalomos. Klasikinės muzikos atžvilgiu mokyklos –­ juodoji skylė. Klasikinė muzika pirmiausia reikalauja intelektinių investicijų. Nėra taip: įjungiau CD ir – patiko. Tai procesas, netgi ritualinis, jame neturi būti prievartos, tačiau pastūmėjimo reikia.

O Seimo Kultūros ir švietimo komitetas, kuriam priklausote, ar turi svertų kaip nors situaciją paveikti?

Šios kadencijos komitete yra 13 narių. Jei skaičiuotume tuos, kurie turi ką nors bendra su profesionaliuoju menu (nebūtinai muzika) – toks esu aš vienas… Dalis yra švietimo specialistai, aukštųjų mokyklų atstovai. Taigi simboliškai atstovauju vieną socialinį Lietuvos segmentą –­ tarp 141 Seimo narių menininkai sudaro kiek daugiau nei pusę procento…Tai, žinoma, neatitinka mūsų visuomenės struktūros. Bet menininkai dažniausiai ir neina į politiką. Protingi normalūs žmonės, turintys saviraiškos galimybių, išvis neina į politiką (juokiasi).

Ir man kai kas siūlo pasitikrinti sveikatą, kad karjeros pike susikroviau daiktus ir išėjau į politiką. Tačiau jei taip padariau, vadinasi, ir toje sferoje yra problemų, kurių nebeįmanoma pakeisti „iš vidaus“. Jau daugelį metų ne vienas iš mūsų prarado jausmą, kad esame reikalingi.

Skaudina valstybės, jos skiriamų vadovų požiūris į menininkus. Šie neretai tampa biurokratų, kurie turėtų aptarnauti kultūros ir meno sferą, įrankiais asmeniniam interesui tenkinti. O meno žmogui tiek nedaug tereikia: elementarios pagarbos ir žmogiškojo dėmesio, be kurių jo darbas ilgainiui tampa kančia arba geriausiu atveju virsta rutina. Aš asmeniškai galiu atlaikyti atsakomąjį negatyvumą, turiu storą odą, bet daugelis menininkų yra labai pažeidžiami, jautrūs, jiems kas rikteli: „Eik lauk“, jie ir eina. Bet aš neisiu… Ir visomis išgalėmis stengsiuosi padėti silpnesniems. Ir, žinoma, ne tik menininkams…

Kalbamės Kovo 11-osios išvakarėse. Gal turėtume labiau pasidžiaugti mūsų valstybės atkūrimu?

Kovo 11-toji – viena svarbiausių mūsų jaunos ir trapios valstybės datų, kuri visada primins mums ir ateities kartoms, kad svajonė gali tapti realybe, jeigu būsi ištikimas ainių puoselėtoms tradicijoms ir idėjai savo kraštą matyti kaip orių ir garbingų piliečių visuomenę.

Tačiau niekada negalime pamiršti, kad nuo kiekvieno mūsų asmeninio indėlio priklauso tos gležnos valstybės ateitis. Tik aktyvi mūsų pozicija, aktyvus dalyvavimas visuomenės gerovės statyboje užtikrins, kad Kovo 11-tąją švęstume amžinai. To mums visiems ir linkiu!