T. Bakučionis. Ar Valstybė turi teisę uzurpuoti piliečių patriotinius jausmus?

Dabar jau galima drąsiai teigti, kad vilniečiai oriai išlaikė demokratijos egzaminą, nes  2013-ųjų kovo 11-ąją laimėjo būtent vilniečiai ir demokratija, o pralaimėjo mero Artūro Zuoko administracija. Sąmoningai nesakau „Vilniaus savivaldybės administracija“, nes ta kontora stiklo bokšte adresu Konstitucijos pr. 3 kuo toliau, tuo mažiau turi ką nors bendro su Vilniumi ar savivalda ir kaskart demonstruoja vis beviltiškesnį neįgalumą tvarkant bet kokius viešuosius sostinės reikalus – pradedant gatvių tvarkymu, seniūnijų naikinimų ir baigiant elektroniniais bilietais. Bet aš ne apie tai.

Taip, A.Zuoko administracija pralaimėjo vilniečiams ir patriotiniam jaunimui nepriklausomai nuo to, ar po šiųmečių kovo 11-osios eitynių policija imsis ką nors persekioti keldama administracinių teisės pažeidimų bylas, kaip kad bandė persekioti Nepriklausomybės akto signatarus Bronislovą Genzelį ir Romualdą Ozolą bei sąjūdietį Alvydą Medalinską po 2012-ųjų kovo 17 mitingo prie Seimo. Tačiau šįsyk ir ne apie tai.

Jau beveik tapo tradicija, kai kasmet aplink kovo 11-osios tautinio jaunimo eitynes kyla ažiotažas žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje. Vertinant pastarųjų metų ir šiųmečių eitynių faktines aplinkybes, šiemet kai kurių žiniasklaidos organų isterija jau prasilenkė su sveiku protu! Bent kelių komercinių televizijų žinių laidų vedėjai uoliai klijavo nacionalistų ir atgimstančių neonacių etiketes net nesistengdami analizuoti konkrečių faktų arba pateikdami klaidingus faktus.  Beveik „etatinė“ portalo „DELFI“ komentatorė p. Nida Vasiliauskaitė , vis mėgstanti mus pagraudenti neonaciais, eilinį kartą prisimena gal prieš penketą metų kažkokių provokatorių iškeltą šūkį „Juden – raus“ ir nesivargindama dėl argumentacijos ir logikos klijuoja jį dabartinės patriotinio jaunimo eisenos dalyviams. O štai politologas Mindaugas Kluonis tame pačiame portale priraižė dar įdomesnės „logikos“ viražų, apkaltindamas eisenos dalyvius simpatizavimu Maskvai ir Putino demokratijai: „<…..> Vilniaus gatves bando okupuoti tie, kuriems Putino režimas daug mielesnis už demokratiją.“ <> „Tačiau Kovo 11-oji užuot tapusi pergalės prieš autoritarinį sovietinį režimą ir Lietuvos laimėjimų simboliu, dabar tampa agresyvaus nacionalizmo, pirmiausia nukreipto prieš savo bendrapiliečius, demonstravimo diena.“ – tiesiog su komjaunuolišku uolumu skelbia politologas. Kliuvo nuo politologo ne tik eisenos dalyviams, bet valdžiai: „Lietuvos valdžios institucijos, valstybės vadovai vietoje to, kad Kovo 11-ąją stengtųsi sustiprinti provakarietišką, euroatlantinę Lietuvos geopolitinę orientaciją ir paskatinti glaudesnę integraciją į Vakarus, rėžia banalias ir tuščias kalbas apie nepriklausomybę ir skatina „patriotizmą“, kurio esmė vidinės nesantaikos kurstymas, autoritarizmo propagavimas.“

Taip gausiai pacitavau minėtą politologą, nes esu giliai įsitikinęs, kad ne eisenos dalyviai, o būtent mūsų įstatymų leidėjas (jau nekalbant apie A.Zuoko administraciją) serga nepagydoma nostalgijos putiniškai demokratijai forma. Beje, cituotas politologas (kaip man pašnabždėjo landusis ponas „Google“) kaip tik ir darbuojasi pas įstatymų leidėją, t.y. – Seime. Minėdamas nostalgijas, turiu omeny mūsų įstatymų leidėjo 2012 metų rudenį išperėtą teisinį opusą – Susirinkimų įstatymo naująją redakciją. Apie šį teisės aktą, tiksliau jo ankstesnę redakciją viešoje erdvėje jau anksčiau yra nemažai diskutuota vertinant jį kaip antikonstitucinį. Iš pirmo žvilgsnio, grynai lingvistiškai naujoji įstatymo redakcija atrodo pastebimai pakitusi į gerą. Tačiau atidžiau įsigilinus į turinį matyti, kad tie pakeitimai yra tik kosmetiniai, nes įstatymo leidėjas eilinį kartą nepasivargino sukurti tampresnių šio teisės akto sisteminių sąsajų su kitais įstatymais, išskyrus pusiau blanketinę 11 straipsnio normą, kalbančią apie susirinkimo organizatorių baudžiamąją ir administracinę atsakomybę. Beje, savivaldybių pareigūnams už įstatymo pažeidimus numatyta tik miglota administracinė atsakomybė, nors būtent jie įgauna realias galimybes piktnaudžiauti suteiktais įgaliojimais ir trukdyti piliečiams realizuoti jų konstitucines teises, kas, mano įsitikinimu, įvyko ir šįsyk.

O juk konstitucinių pilietinių teisių prasme šis teisės aktas yra labai svarbus. Neužtikrinus tokio įstatymo teisėkūros kokybės, verčiau nereikia jokio įstatymo! Kalbėti apie Susirinkimų įstatymo sistemines sąsajas su kitais teisės aktais reikėtų daug ir žymiai plačiau, tam reikia skirti atskirą platesnį straipsnį. Tačiau viena teisės norma naujoje įstatymo redakcijoje man ypač užkliuvo. Kalbu apie Įstatymo 7 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad „Minint valstybės šventes: vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną ir liepos 6-ąją – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, pirmumo teisė pasirinkti renginio vietą ir laiką suteikiama valstybės ar savivaldybių institucijoms“. Beje, tokios normos ankstesnėje Įstatymo redakcijoje apskritai nebuvo. Šioje vietoje man kyla esminis – valdžios ir piliečio santykis, kai kalbama apie patriotinės pozicijos savo Valstybei išraišką. Ar gali Valstybė ar bet kuri savivaldybė per savo valdžios institucijas ir pareigūnus uzurpuoti regis šventą ir neliečiamą piliečių teisę švęsti savo Valstybės šventes ir išreikšti savo patriotinius jausmus jiems priimtina forma, o ne tokia forma, kokia pageidauja p. Vilniaus meras (pavyzdžiui darant tai-shi mankštą)? Įstatymų leidėjas minėta 7-o straipsnio norma pasakė, kad gali. Tad kitas klausimas – kodėl? Juk LR Konstitucijoje, kurią Tauta priėmė 1992 metais, taip sklandžiai ir gražiai išdėstyti Tautos sukurtos ir demokratiniais pagrindais sutvarkytos valstybės principai. Gal prisiminkime, nelaukdami kokių nors konstitucinių dvasių ieškotojų:

„LIETUVIŲ TAUTA <……….> įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, – puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, – siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, <……>“ (preambulė) arba „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.“ (2 straipsnis), “ Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“ (3 str. 1 d.), „Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.” (5 str.), „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.“ (25 str.) ir pagaliau Konstitucijos 36 str., kuris nustato, kad „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. Ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.“

Tad klausimas, kurgi įstatymų leidėjas įžiūrėjo grėsmę valstybės ir visuomenės saugumui ar žmonių sveikatai, jei valstybės šventę piliečiai ir jų organizacijos galėtų švęsti lygiomis su valstybe ir savivaldybėmis, kad ėmėsi Įstatymo 7 straipsniu riboti konstitucines piliečių teises? O juk A.Zuoko administracija būtent šios Įstatymo normos pagrindu atsisakė suderinti tautinio jaunimo eisenos laiką ir vietą. Ar tie 3000 patriotinių eitynių dalyvių (bent tokį skaičių viešai nurodė Vilniaus policijos vadovas K.Lančinskas) A.Zuoko administracijai nieko nereiškia ir ar proporcingai A.Zuoko administracija ribojo šių piliečių teises atisisakydama suderinti eitynių laiką ir vietą Gedimino prospekte? Juk tie 3000 piliečių be jokių kliūčių ramiai ir oriai pražygiavo Gedimino prospektu nuo Katedros a. iki Lukiškių a.. Vadinasi A.Zuoko administracija net teisme melavo apie tariamas kliūtis Gedimino prospekte, nes visa minia sklandžiai praėjo pro pastatytus prospekte prekybininkų namelius. Todėl daugiau nei tikėtina, kad A.Zuoko administracijos sukurpta savivaldybės renginių programa buvo tik pretekstas sutrukdyti eitynėms.

Klausimas – kodėl tokie dalykai apskritai vyksta? Kodėl valdžia taip primityviai imasi riboti ir reguliuoti piliečių patriotinius jausmus? Atsakant į šį klausimą iš dalies sutikčiau ir su cituotu politologu dėl vieno jo teiginio, kad valdžios institucijos, valstybės vadovai užuot paskatinę glaudesnę integraciją į Vakarus, rėžia banalias ir tuščias kalbas apie nepriklausomybę. Pridurčiau, kad integruosimės į vakarus tik tada, kai perimsime iš brandžios demokratijos šalių tikras demokratines tradicijas ir kuomet mūsų įstatymo leidėjas išsigydys nuo potraukio valdomai demokratijai, kai iš Susirinkimų įstatymo išnyks minėta nuostata, įgyvendinanti uzurpantiškus valdžios biurokratų norus, o gal apskritai neliks tokio kontroversiško įstatymo, kurio vakarų demokratijos šalyse nėra, bent tokiu pavidalu ir tokio turinio.

Kitas atsakymas į klausimą, kodėl valdžia tokiais metodais imasi riboti ir reguliuoti piliečių patriotiškumą yra tas, kad savaveiksmis piliečių patriotizmas dabartinei (ir buvusiai) valdžiai yra nepatogus, nes gražios valdžios vyrų ir moterų kalbos per pompastiškus oficiozinius renginukus labai skiriasi nuo jų per pastarąjį dešimtmetį nuveiktų ir dirbamų realių darbų.