Leidykla „Artūras Andriušaitis ir partneriai“ lietuvių kalba išleido 1928 m. Paryžiuje pasirodžiusią žymaus prancūzų istoriko ir tarptautinės politikos tyrėjo, pripažinto to meto Centrinės ir Rytų Europos reikalų žinovo, Lilio universiteto profesoriaus Renė Martelio (René Martel) (1893-1972) knygą atskleidžiančią tikrąjį, nepridengtą diplomatinio etiketo, Vakarų to meto požiūrį į Lenkiją, jos istoriją, visuomeninę ir ekonominę raidą.
René Martel. Lenkija ir mes. Legenda ir istorija. Chimeros ir realybė. – Vilnius: Artūras Andriušaitis ir partneriai, 2013. – 191 p. – ISBN 9786099534817. Iš prancūzų kalbos vertė Virginijus Baranauskas.
Knygoje Tarpukario Lenkija parodoma kaip naujasis tautų kalėjimas, anachronizmas, priešingas po I Pasaulinio karo šiame regione sklandžiusiai tautų išsivadavimo dvasiai, paneigiami XX a. antrajame-trečiajame dešimtmečiuose Prancūzijoje gyvavę mitai apie Lenkiją kaip patikimą sąjungininkę Rytuose.
R.Martelio prognozės dėl Lenkijos visiškai pasitvirtino jau netolimoje ateityje.
Ši knyga – puikus tarpukario realijų regione šaltinis, padedantis geriau suprasti ir šiandieninės Lenkijos valstybės veiksmus.
Skelbiame leidėjo Artūro Andriušaičio pratarmę šios knygos lietuviškam leidimui.
Pratarmė lietuviškam leidimui
Ši knyga lietuviškai išeina prabėgus 85 metams nuo jos pirmojo pasirodymo prancūzų kalba Paryžiuje 1928 m. Jos autorius – žymus prancūzų istorikas ir tarptautinės politikos tyrėjas, pripažintas to meto Centrinės ir Rytų Europos reikalų žinovas, daugelio publikacijų šia tematika autorius, Lilio universiteto profesorius Renė Martelis (René Martel) (1893- 1972).
Šiuo veikalu profesorius Martelis tarsi pradeda savo knygų apie Lenkiją seriją. Kodėl Lenkiją? Tarpukario „didžioji“ Lenkija buvo sukurta tik Prancūzijos dėka. Tai buvo padaryta kitų laisvės troškusių tautų sąskaita, pasmerkiant jas okupacijos kančioms. XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje – trečiojo pradžioje Prancūzijoje vyravo nuomonė, kad reikia sukurti „didelę“ bei „galingą“ Lenkiją kaip atsvarą vokiečiams ir sovietams. Apie lenkų kariuomenę net kalbėta, jog tai „kita prancūzų kariuomenė prie Vyslos“. O, anot lenkų, kad Lenkija būtų pajėgi atlikti tokį vaidmenį, būtina ją „atkurti“ buvusios Abiejų Tautų Respublikos ribose, t. y. užgrobiant kitų tautų žemes. Su Prancūzijos pagalba tai ir buvo daroma, nors užmojus pavyko įgyvendinti tik dalinai.
Tačiau jau netrukus prancūzai atsitokėjo, pamatę, jog sukūrė, anot Autoriaus, naująjį tautų kalėjimą, baidyklę molinėmis kojomis. Buvo suvokta, jog tokia Lenkija yra nepaprastai silpna, kad tai nestabilumo ir labai pavojingų konfliktų židinys Europoje. „Didžioji“ Lenkija buvo viduramžių anachronizmas išsivadavusių tautų žemyne. R.Martelis ir paneigia daugybę, jo žodžiais tariant, mistinių mitų apie Lenkiją, sklandžiusių Prancūzijoje. Knygoje Autorius apžvelgia prancūzų-lenkų santykius nuo XVIII a. iki XX a. trečiojo dešimtmečio. Tai nepaprastai intriguojanti ir įdomi medžiaga, atskleidžianti tikrąjį Lenkijos veidą. Mums ypatingai įdomi lenkų veikla I Pasaulinio karo metais, nepriklausomų valstybių atkūrimo priešaušryje. Atsiskleidžia nežaboto lenkų bendradarbiavimo su Centrinėmis valstybėmis, pirmiausia Vokietija ir Austrija-Vengrija, vaizdas. Tai ypatingai svarbu paaiškinant 1916 m. Lietuvoje vokiečių surengto gyventojų surašymo suklastojimo aplinkybes. Centrinės imperijos irgi norėjo sukurti „didžiąją“ Lenkiją kaip užtvarą Rusijai ir to siekdamos tenkino lenkų šovinistų norus. Taip, tenkinant lenkų imperialistų užgaidas, buvo suklastoti 1916 m. surašymo duomenys buvusioje Vilniaus gubernijoje, iš neužsirašiusių lenkais atimant maisto korteles, kas to meto sąlygomis beveik prilygo mirčiai badu.¹ Pasikeitus karo sėkmei lenkai tuojau pat persimetė Santarvės pusėn. Tada atsirado generolo Halerio (Haller) kariuomenė Prancūzijoje, kuri, apginkluota prancūzų, anot Autoriaus, „netrukus parodys narsą kautynėse su jaunos ukrainiečių tautos […] daliniais.“
Labai vaizdžiai Autorius atskleidžia lenkų klastingumą. Patys uoliai kolaboravę su vokiečiais, kovoję Santarvės priešų pusėje, vėliau ėmė kaltinti kitas tautas buvus „vokiečių ir sovietų statytiniais“. „Kovą prieš bolševizmą“ jie naudojo kaip priedangą savo plėšriems imperialistiniams planams įgyvendinti. Knygoje parodyta, kaip ciniškai buvo šmeižiama lietuvių ir ukrainiečių kova už nepriklausomybę, siekiant ją sukompromituoti Santarvės akyse, naudojami klasta, melas, intrigos savo grobuoniškiems tikslams pasiekti.
R.Martelis neslepia simpatijų lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių tautoms. Vaizdžiai, pagrindžiant dokumentais parodytas šių tautų kančios kelias lenkų okupacijoje – naujajame tautų kalėjime. Nušviestas ir Lenkijos teroras prieš vokiečius bei žydus.
Iki II Pasaulinio karo pradžios Prancūzija jau buvo visiškai nusivylusi Lenkija. Pacituokime Lietuvos pasiuntinio (įgaliotojo ministro) Paryžiuje Petro Klimo žodžius: „Paskutinių metų Lenkijos politika įerzino prancūzus iki aukščiausio laipsnio. Formaliai jie išlaikė seną draugystės sąjungą, bet lenkų flirtas su Hitleriu, Tešyno aneksija ir prancūzų kapitalų eksproprijacija tą sąjungą pavertė pasityčiojimu. Patys lenkai, dabar jų draugų užpulti, kreipėsi pagalbos į anglus. Niekas Prancūzijoje neturėjo noro gelbėti tuos félons (išdavikus (pranc.)). […] Prancūzai, neturėdami jokių teritorinių pretenzijų Vokietijai, skelbti karą iš pradžių tik Lenkijai apginti neturėjo jokio noro. Mobilizacija praėjo liūdesio atmosferoj.“² Visos R.Martelio prognozės pasitvirtino.
Gali susidaryti įspūdis, jog Autorius gana palankiai atsiliepia apie Sovietų Sąjungą ir jos okupuotą Ukrainos dalį (Sovietų Ukrainą). Nereikėtų to suprasti klaidingai. Knyga buvo rašoma palyginti „švelniu“ NEP’o (Naujoji ekonominė politika) laikotarpiu. R.Martelis negalėjo žinoti apie siaubingus stalininės industrializacijos, kolektyvizacijos ir dirbtinai sukelto bado (Holodomoro) (Голодомор (ukr.)), įvykusių vėliau, padarinius. Į SSRS Autorius žiūri kaip į amorfinį, užsisklendusį utopiniame socialiniame eksperimente, išoriniam pasauliui nepavojingą junginį. Toks požiūris į to meto Sovietų Sąjungą buvo vyraujantis Vakaruose iki makabriškų J. Stalino (И. Сталин) „reformų“ pradžios 1928- 1929 m. R. Martelis niekur negiria sovietinės sistemos ar komunistinės ideologijos. Jis nėra joks marksistas (kuo jį, be abejo, puolė kaltinti lenkai) – tai pripažino patys sovietai savo šios knygos recenzijose.³ Sovietinė Ukraina knygoje blankiai iškyla tik kaip fonas plėšriam Lenkijos imperializmui, „kovos su bolševizmu“ priedangoje grobusiam kitų tautų žemes, pavaizduoti. Autorius kritiškai vertina Ukrainos Liaudies Respubliką, bet tik todėl, jog jos vadovas Simonas Petliūra (Симон Петлюра) atidavinėjo savo tautos žemes Lenkijai ir kad nebuvo sugebėta sukurti veiksmingos valstybinės organizacijos, pajėgios pasipriešinti tiek sovietų, tiek lenkų ekspansijai. Vienok skaitant teiginius apie sovietų okupuotas Ukrainos ir Baltarusijos dalis neapleidžia kitas jausmas: atrodo, R. Martelis sąmoningai vengė pakenkti Rytų Europos tautų, atsidūrusių už „geležinės uždangos“, tautiniams ir nepriklausomybiniams judėjimams (Stalinas vis tiek netrukus įvykdė siaubingas represijas prieš baltarusių inteligentiją ir visą ukrainiečių tautą). Padėtį šiame regione jis žinojo puikiai. Autoriaus tikrieji jausmai visa jėga prasiveržia knygos gale, kai jis pranašiškai pareiškia, jog susikurs nepriklausomos Ukrainos ir Baltarusijos valstybės, o Lietuva atgaus okupuotas savo etnines žemes.
Po 85 metų R. Martelio veikalai nepraranda savo aktualumo. Ypač dabar, kai Lenkijoje vėl kelia galvą šovinizmas ir revanšizmas, o Lietuvoje yra žmonių, iš naivumo, bet dažniausiai dėl žinių stokos pasiruošusių lenkiškajam imperializmui plačiai atkelti vartus į mūsų šalį.
Knyga ypač svarbi dar vienu aspektu – ji atskleidžia tikrąjį, nepridengtą diplomatinio etiketo, Vakarų požiūrį į Lenkiją, jos istoriją, visuomeninę ir ekonominę raidą. Šio požiūrio žinojimas, manau, labai praverstų tiems naivuoliams Lietuvoje, kurie norėtų tapatintis su Lenkija, megzti su ja kažkokius „ypatingus“ santykius.
Baigsime neblėstančiais Autoriaus žodžiais iš jo pranašiškos knygos įvado: Šis veikalas skiriamas visiems Lenkijos draugams.
Išnašos:
¹ Viktoras Jencius-Butautas, 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas, Vilnius, 2011, p. 176-180.
² Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje, Vilnius, 1991, p. 156-157.
³ René Martel, France et la Pologne, Paris, 1931, p. I-II.
Mano Istorija: 1917 m. rugpjūčio mėn. 15 d., Lozanėje (būstinė Paryžiuje) suformuotas Lenkijos Nacionalinis Komitetas (PNK), pirmininkas buvo R. Dmovskis. Komiteto deklaruojamas tikslas, su Austrijos ir Vokietijos kariuomenės pagalbą, įkurti Lenkijos nepriklausoma valstybę, Kuriai turėjo priklausyti „Rusijos okupuotos žemės“ – Lietuva, Baltarusija, Ukraina (nesuteikiant jiems jokios autonomijos). Jau 1917 m. nuo rugsėjo iki lapkričio mėn. , Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir JAV vyriausybės pripažino “Lenkijos Nacionalinį Komitetą”, kaip oficialaus Lenkijos atstovu. Reikia nepamiršti, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios(1914-1918) lenkų legionai kariavo Austrijos-Vengrijos pusėje ir jais vadovavo J. Pilsudskis. Dar 1916 m. pabaigoje, austrų-vokiečių okupantų, nepilnai sukurtoje “Lenkijos nepriklausomos valstybėje”, J. Pilsudskis buvo paskirtas karinio departamento vadovu. Tačiau pats ir nuo jų nukentėjo: 1917 m. liepos mėn., po konflikto su okupacinę valdžią buvo suimtas ir nuteistas. Po to, kai 1918 m. lapkričio mėn. įvyko revoliucija Vokietijoje, buvo išleistas, atvyko į Varšuvą, kur buvo paskelbtas “Valstybės vadovu”(diktatorium) ir jo išliko iki 1922 metų pabaigos. 1926 m. gegužės mėn. suorganizavo karinį perversmą ir „įdiegė“ Lenkijoje „ištaisymo“ režimą, pats buvo Ministras Pirmininkas, karinių ginkluotųjų pajėgų Ministras ir Generalinis Inspektorius, t.y. „de facto“ Diktatoriaus. 1934 m. sudarė „draugystės“ susitarimą tarp Lenkijos ir Vokietijos. Taigi ne lenkai, o lenkų turtuoliai, vėliau pasivadinus „valdžią“, organizavo Lietuvos ir kitų teritorijų „prijungimą“. Tam padėjo visas „civilizuotas“ pasaulis: Austrija, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Italija, JAV ir t.t. …Lietuvai pasisekė, kadangi nuo pat karo pradžios buvo vokiečių okupuotą(1914-1918 m.), tai ir nieko Lenkijai „atiduoti“ negalėjo… Kam reikalingas konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos? Pagalvokit patys…
Vat perskaičiau šį komentarą ir pagalvojau apie tokią panelę Žigelytę… 😀
Įsivaizduokim, kad šis Tautų katilas vėl pradeda virti…
Man kyla klausimas : – Kas yra pidarai – Dievo aky?
Tai yra visiškas nesusipratimas, akimirka LAIKO tėkmėj….Detalės, kurios bus sudegintos, tam kad gyvybė vėl parodytų savo galią……….
Pydarai jūs mirę. Tik to dar nežinote. 😀
O ką aš sakiau. Lenkai lipa ant to paties grėblio… Tiesą sakant, tai visas pasulis lipa ant to paties grėblio. Ateities perspektyva nieko gero nežada….
Padėk grėblį į vietą.
Joo, “žymus” prancūzų autorius, apie kurį nėra nei žodžio net Vikipedijoje prancūzų kalba… Ir žemėlapis knygos viršelyje labai iškalbingas, kur lietuvių gyvenamas plotas pavaizduotas iki Minsko ir Brastos. Gal ir neblogai būtų, tačiau taip nebuvo NIEKADA. Net lenkakalbių ir gudakalbių katalikų (senovės lietuvių palikuonių) pietrytinė riba Vakarų Gudijoje ėjo gerokai toliau į šiaurę ir į vakarus. Eilinis lietuvių ir lenkų kiršinimo raundas?
Kad niekinti kitus reikia žinoti istoriją: Pirmas Baltarusijos Tarybų suvažiavimas (Minskas, 1919 m. vasario 2-3 d.), pasiūlė Lietuvai sudaryti dvejų valstybių sąjungą. Primas Lietuvos Tarybų suvažiavimas (Vilnius, vasario 18-20 d.) patvirtino Deklaraciją dėl bendros valstybes, t.y. Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublikos(Litbela)sudarymo. 1919 m. vasario mėn. 27 d. , Vilniuje įvyko bendras Centrinių Vykdomųjų Komitetų posėdis. Suformuota bendra Vyriausybė, į kuria įėjo: V.Mickevičius – Kapsukas(pirmininkas), Z. Angarietis, M. Kalmanovičius, J. Leščinskus, J. Unšlichtas ir kiti). Sudarytas bendras Vykdomasis Komitetas : K . Cihovskis (pirmininkas), J. Dolieckis, S. Ivanovas, R. Pilleris (sekretorius), P. Svotialys, J. Unšlichtas ir kiti. Į Litbelą įėjo : Minsko, Vilniaus, Gardino ir Kovno apskrities ( neokupuotos)dalys. Vakarų ir Pietvakarių Lietuvos dalis priklausė Vokietijos ir Lenkijos įsibrovėliams, bei Lietuvos dvarininkams . („Litbela“ 1919 m. vasaris – rugpjūtis). O tavo „Vikipedija“ yra tik interpretacija, tačiau ir „nepilna“.
ne joo…ne is pirsto lauzta
http://www.worldcat.org/title/france-et-la-pologne/oclc/491657094
lietuvių gyvenamas plotas pavaizduotas iki Minsko ir Brastos
tačiau taip nebuvo NIEKADA
Iki Minsko ir Brastos iš tiesų anksčiau gyveno lietuviai ir kiti baltai. Atmigravus slavams ir suslavėjus vietiniams baltams ta teritorija dar ilgai buvo tebevadinama Lietuva. Baltarusių istorikas M.Spiridonovas ištyrinėjęs, kur dar 16a. Lietuvos DK buvo skiriama riba tarp į LDK įeinančių Lietuvos ir Rusios žemių. Spiridonovo nustatytos ribos kaip tik ir yra panašios į pavaizduotas šiame žemėlapyje.
(žr. http://viduramziu.istorija.net/etno/spiridonov-ru.htm)
taip buvo tūkstančius metų, ką reiškia vardas Lietuvos Brasta, naudotas iki 1930 metų, net ir okupantų. Bet nuolatinis smegenų plovimas duoda rezultatų, net neberašoma Lietuvos Brasta. Dar 1913 metų carų rusijos enciklopedijos priede, parašyta, kad apie Lietuvos Brastą 500 000 gyventojų užsirašė jotvingiais – jotviagi
Mano tolimas giminaitis (pavardė lietuviškai Smagurauskas) prieš Antrąjį pasaulinį karą dirbo Minske, vieno iš ten leistų lietuviškų laikraščių redakcijoje (buvo vienu metu jo redaktorius).
Šiuos lietuviškus laikraščius jis pats išvežiodavo po kaimus aplink Minską – ir dalindavo ten tuo metu dar gyvenusiems lietuviams.
Kad būtų aiškiau pasižiūrėkite, kur tuo metu buvo siena tarp Sovietinės Baltarusijos ir Lenkijos okupuotos Rytų Lietuvos:
http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/3/3b/RzeczpospolitaII.png/624px-RzeczpospolitaII.png
Vėliau visus lietuviškus leidinius prieškarinėje Sovietų Baltarusijoje uždarė, o apie 1938 m. šį mano giminaitį ir beveik visą jo šeimą sušaudė. Kaip ir daugumą kitų Minske ir kitur gyvenusių lietuvių – ypač inteligentų, bet ir labai daug valstiečių (o po to dar vienas čia gyvenusių lietuvių “valymas” vyko 1939 m. bei vėliau 1940-1941 m., sovietams ruošiantis karui – tada “išvalė” visą tuometinį senąjį Vakarų pasienį – ne tik nuo lietuvių, bet ir nuo karelų, suomių, ingrų, vepsų, kitų vietinių finų tautų).
Po visų represijų gyva liko jo dukra, mano senelio pusseserė (atrodo, antros eilės). Jos pasakojimus apie tuos prieškarinius laikus Minske aš pats girdėjau dar vaikas būdamas.
Mūsų istorikams ir kalbininkams vertėtų labai rimtai pasidomėti lietuvių kalba leista spauda ikikarinėje Sovietų Baltarusijoje.
O ypač tos spaudos prenumeratoriais, skaitytojais, platinimo vietomis – manau, kad archyvuose (ir ne tik Baltarusijoje) turėtų būti likę įvairių įdomių duomenų, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kur tuo metu Rytuose dar gyveno lietuviai, mokėję ne tik kalbėti, bet ir skaityti lietuviškai.
Taip, eilinis kiršinimo raundas. Žemėlapis akivaizdžiai neteisingas, tokių etninių ribų niekada nebuvo ir tuo labiau 20 amžiaus pradžioje. Žemėlapis iš 19-20 amžiaus bandymų “rekonstruoti” etnines ribas, bet tai nereiškia kad tai faktinis įrodymas ir tokios ribos buvo. Taigi leidėjas sąmoningai mestėlėjo jauką, na o mūsų patriotai-idiotai jau amsi. Iš atsakymų jums matau, kad žmonės “jo”, “ilga”, “žygeivis” ant to jauko jau užkibo. O priežastis istorijos neišmanymas ir nesupratimas apie ką diskusija: teisybė Baltarusijos viduryje būta lietuvių, bet tai tik 19a. pabaigos ir 20 a. pradžios atsikėlėliai iš Utenos apylinkių nusipirkę žemių caro laikais. Aiškinti, kad jotvingiai ir lietuviai ne tas pats ko gero yra beprasmiška, nes mūsų patriot-idiotai yra persiėmė visomis “slavų vienybės” ar “germanų vienybės” idėjomis propaguotomis carų ir Hitlerio tik pritaikę baltams… Lietuvos Brasta neturi nieko bendro su etnine Lietuva, nes šis pavadinimas tėra vertimas iš rusiško Brest-Litovsk ar lenkiško Brześć Litewski kaip priešpastatymas Lenkijoje esančiam Kujavijos Brestui – Brześć Kujawski. Lietuvos t.y Litewski turėta omeny visa LDK.
Vertėtų knygutes apie istoriją pasiskaityti tada bus aiškiau kas tos etninės lietuvių žemės ir kur lietuvių gyventą.
Nesijaudinkite, išmanau istoriją geriau nei jūs. Žinau ką lietuvių patriot-idiotai yra priskiedę. Sumokėsiu jei įrodysite (t.y. pateiksite bešališkus faktus), kad lietuviai 20 amžiaus pradžioje, dar konkrečiau: 1917-1939 metais (tebūnie kad ir iki 1922) t.y. aprašomuoju knygos laikotarpiu gyveno ir ne šiaip gyveno, o buvo dauguma iki Minsko, ar tuo labiau iki Bresto.
Teigiate ismanas, isivaizduojate ismanas, taciau visas ismanymas paremtas tik jusu aptikais saltiniais geriausiu atveju – ir jokio irodymo, kad jie teisingi 🙂
Ir isvis, jei zmogus viesai teigia ismanas geriau kazka uz oponenta, paprastai buna priesingai. Kaip zinia, tiesios nereikia nei ginti nei irodineti – ji tokia, kokia yra.
Panasiau i bandyma pritaikyti desni “bet koki mela imanoma itvirtinti ji nuolat kartojant”.
Lietuvos URM privalėtų stebėti tokias iniciatyvas ir savo lėšomis finansuoti vertimus į lenkų ir rusų kalbas bei spausdinimą. Sunku šito tikėtis, kol miniterijai vado vauja tokios asmenybės kaip dabar.