Kaip teisingai perskaityti gaminio etiketę?

Maisto gaminių ženklinimo etiketėse vartotojams pateikiama išsami informacija, kad kiekvienas pirkėjas galėtų nuspręsti, kokį maisto gaminį pasirinkti. Etiketėse nurodoma, kaip produktai turėtų būti saugomi ir kokiu būdu paruošiami, kiek ilgai gali būti vartojami, ar yra saugūs alergiškiems žmonėms. Dažnai kartu su teisiškai privaloma informacija gamintojai savo nuožiūra gali pateikti papildomų nuorodų, bet jos turi būti teisingos ir neklaidinti vartotojų. Be bendrų ženklinimo taisyklių visiems maisto gaminiams, galioja specialios taisyklės mėsai, pienui, alkoholiui ir kai kurioms kitoms maisto gaminių grupėms.

Gaminio pavadinimas

Gaminio pavadinimas – pirmoji privaloma informacija. Pavadinimas turi atspindėti maisto gaminio fizinę būklę ir jo savitą apdorojimo būdą. Pavyzdžiui: trintas, užšaldytas, koncentruotas, rūkytas ir t. t. Jeigu produktas buvo apdorotas jonizuojančia spinduliuote, apie tai taip pat turi būti nurodyta.

Produkto pavadinimas gali atspindėti ir jo sudėtį. Pavyzdžiui: tepus riebalų mišinys negali būti vadinamas „sviestu“, o grietinės ir augalinių riebalų mišinys – „grietine“, todėl, kad šių gaminių sudėtyje dalis pieno riebalų pakeista augaliniais aliejais. Gaivusis giros gėrimas negali būti vadinamas „gira“, kadangi jis gaminamas iš giros misos koncentrato ar kitos grūdinės žaliavos, pridedant vandens, cukraus, maisto priedų, kvapiųjų medžiagų ir kt., o ne rauginant giros misą mikroorganizmų kultūrų raugu. Tokiu būdu pavadinimuose atsispindi maisto gaminių kokybė ir maistinė vertė, kadangi piene, grietinėje, giroje negali būti konservantų, saldiklių ar dažiklių.

Maisto gaminio pavadinimas taip pat pažymi ir jo rūšį. Pavyzdžiui: sausas, pusiau saldus, saldus putojantis vynas, parmezano, mocarelos sūris.

Kilmės šalis ir gamintojo nuoroda

Dažnai vartotojai, įsigiję Lietuvos gamintojų ar platintojų maisto gaminius, nemaloniai nustemba sužinoję, jog gaminių žaliavų ar net pačių gaminių kilmės šalis ne Lietuva, nors apie tai nėra jokių nuorodų etiketėse.

Europos Sąjungos teisės aktuose nurodyta, jog produktų etiketėse būtina pateikti informaciją apie kilmės vietą medui, šviežiems vaisiams ir daržovėms, žuviai, jautienai bei jos produktams ir alyvuogių aliejui. Visais kitais atvejais maisto produktų kilmės šalies arba kilmės vietos nurodyti neprivaloma.

Dažniausiai vartotojus klaidinančiais ženklinimo atributais laikomi įvairių šalių geografiniai pavadinimai, žemėlapiai, vėliavos, architektūriniai paminklai ir pan. Pavyzdžiui, ant gaminio pakuotės gali būti pavaizduotas visame pasaulyje žinomas simbolis – Eifelio bokštas. Tokį gaminį vartotojas sies su Paryžiumi ir Prancūzija, nors jis bus pagamintas gal Latvijoje, iš latviškų žaliavų ir su Prancūzija neturės nieko bendro. Tokiais atvejais gaminių kilmės šalis privalo būti nurodyta.

Ženklinimas „kilmės šalis (x)“ reiškia, kad gaminys pagamintas iš toje šalyje užaugintų, sumedžiotų ar sužvejotų žaliavų arba, kad jis tiesiog toje šalyje pagamintas. Pavyzdžiui, nusipirkus Lietuvos gamintojų supakuotas šaldytas spanguoles, vyšnias ar braškes, vartotojas turėtų žinoti, kad šios uogos nebūtinai užaugintos Lietuvoje – dažniausiai šaldytos uogos į mūsų šalį įvežamos iš Kinijos ar Lenkijos. Vis dažniau pasitaiko atvejų, kai gamintojai, norėdami išskirti savo gaminių iš kitų, patikslina informaciją apie kilmės šalį, pabrėždami: „pagaminta iš lietuviškų obuolių“, kas turi įtikinti, jog obuoliai užauginti Lietuvoje.

Gan liberalus kilmės šalies deklaravimas Europos Sąjungoje pagamintiems gaminiams iš dalies kompensuojamas griežtu įpareigojimu ant maisto gaminių pakuočių aiškiai nurodyti gamintojų, pakuotojų ar importuotojų pavadinimus ir adresus, kad vartotojai žinotų, į ką reikėtų kreiptis, norint nusiųsti skundą ar gauti papildomos informacijos apie gaminius.

Dažnai vartotojus klaidina nuoroda „pagaminta pagal (x) užsakymą“. Tokia nuoroda neatspindi tikrosios gaminių kilmės ir jų gamintojų, ji reiškia, kad gaminius užsakiusi įmonė (dažniausiai jų pardavėjai) prisiima visą atsakomybę dėl tokių gaminių saugos ir kokybės.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba laikosi griežtos pozicijos kilmės šalies ar kilmės vietos nurodymo klausimu, ypač jei tokią informaciją pateikti privaloma. Maisto gaminių gamintojai, importuotojai ar pardavėjai privalo nurodyti informaciją apie kilmės šalį visais atvejais, jei nepateikus tokios informacijos galėtų būti klaidinami vartotojai.