Žinomas teležmogus Virginijus Savukynas visuomeninės televizijos laidose mėgsta gvildenti visokias tariamai egzistuojančias lietuviškos tapatybės pseudoproblemas.
Ilgesingai dūsauti dėl anuometinių lietuvių netolerancijos, kurios pasėkoje visokie iš principo nepageidaujantys kalbėti „mužikų-chlopų kalba“ užriestnosiai ponai, laikantys save Lenkijos patriotais ir rezgantys sąmokslus prieš Lietuvos Respubliką buvo išspirti iš mūsų valstybės.
Paradoksalu, bet, berods, net kelios mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos televizijos laidos buvo skirtos kažkokiai išmirusiai bajoriškai šeimai. Ničniekuo Lietuvai nenusipelniusiai, niekam čia nežinomai ir nelabai kam įdomiai.
Mat laidos vedėjas V.Savukynas bebraklinėdamas po kažkokias senobines kapines užmatė antkapio užrašą su jų pavarde – Kęstutis-Gediminas. Kas sužadino jo ir taip nežabotą vaizduotę.
Ir iš to antkapio gerbiamas Virginijus, kaip koks Baltijos jūroje nuskendusios Sarmatijos-Atlantidos Karalystės entuziastas, sukūrė ištisą legendą apie paskutinį šiuos vardus nešiojusių kunigaikščių giminės atstovą.
Tuščioje vietoje, kaip ir priklauso fentezi žanro kūrėjui.
Ir ta legenda penėjo LTV žiūrovus ir dar krūvos portalų skaitytojus. Vis graudžiai pamąstydamas – kokie durni buvo tie lietuviai, atstūmę tokį puikų elitą vien dėl jų nenoro kalbėti lietuviškai bei nelojalumo „Kowenskai Litwie“.
Keista, tačiau mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomoje visuomeninėje televizijoje neatsiranda laiko tam, kad vietoje visokių iš piršto laužtų polonofilinių legendų papasakoti apie tuos žmones, kurie iš tiesų sukūrė mūsų valstybę. Bei pasižymėjo kažkuo, apart susigalvotos pretenzingos pavardės .
Tame tarpe – ir bajoriškos kilmės
Užtat apie tai galima pasiskaityti žemiau esančiame Klaipėdos Universiteto mokslininko dr. Algirdo Girininko straipsnyje:
Kelios citatos tingintiems skaityti ilgus tekstus:
„…1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų – 59,4 proc., lietuvių – 27,7 ir rusų ar baltarusių – 11,6 proc. Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų metų bajorijos polonizaciją. Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc. valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.“
Kitaip sakant, to meto ponija nebuvo lietuviška ir nelabai norėjo tokia būti.
„Lenkai, nepaisydami lietuvių ir lenkų bendro politinio likimo, kovoje su rusų priespauda nebuvo lietuvių talkininkai. Ypač lenkiško nusiteikimo Lietuvos dvarininkija bei dvasininkai buvo didžiausi lietuvių tautos atgimimo priešininkai, nes jie troško lietuvius nutautinti. Daugelis lenkų tada lietuvius laikė ne tauta, bet tik viena lenkų tautos gimine.“
Kaip įdomu. Juk panašias kalbas mes ir vėl girdime. Per valdišką televiziją.
O štai vienas iš tų bajorų, kurių kažkodėl nerodo per V.Savukyno laidas:
„…buvusio dvarininko Tado Daugirdo pavyzdys….Tadas Daugirdas – senų Žemaitijos dvarininkų atžala.
…Jis puikiai jautėsi lenkiškai ir rusiškai kalbančioje namų aplinkoje, ir vėliau … tokioje pat kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje
T. Daugirdas atranda savo lietuvišką kilmę ir suvokia pareigą dirbti Lietuvos labui… To negalėjo pakęsti jo giminės, šeimos nariai. Lenkiškos pakraipos dvarininkai, net giminės iš Daugirdų, vadino jį „chlopomanu, litvomanu“.
Nesusipratimai tarp T. Daugirdo šeimos narių ir giminių buvo tiesiogiai susiję su požiūriu į lietuvių kalbą, valstiečius. Įvairiai dergiamas, jis nebegalėjo likti tokioje aplinkoje
…T. Daugirdas po spaudos draudimo panaikinimo ir 1905 metų Seimo palieka lenkiškąja aplinką (ūkininkavimą dvare perima vyriausiasis sūnus) ir įsilieja į besiformuojančios lietuvių inteligentijos būrį Kaune.“
Apie savo aplinkoje gyvenusius lenkus T. Daugirdas rašė:
„…Jau tai reikia pripažinti, kad mūsų lietuviškieji lenkai mėgsta grobti savo kraštą, – liepia laikyti save lietuvių geradariais, o patys yra, kaip vokiečiai Latviuose ar Estuose. Visi tie nacionalistai, tai juodašimtininkai įvairaus pavidalo ir įvairaus pajėgumo, jei galiu taip išsireikšti.
Jau šiandien lenkų laikraščiai rodo apetitą į senovės Lenkijos sienas, įrodinėdami, kad tiek gero nuo amžių yra padarę jų sienose gyvenančioms tautoms, kad šiandien toje valstybėje tik jiems tinkąs vadovų vaidmuo.
Man rodos, kad tautos, kurias jie stengiasi auklėti, šiandien tą globėją atstatys, nes išaugo ir gali patys be globėjų bei vystyklų vaikščioti po pasaulį. Pagaliau, jei nuo manęs pareitų, duočiau tai guvernantei šimtinę, bet tik iš malonės, nes toji guvernantė labiau rūpinasi savimi, negu savo auklėtiniais, o juk nuo amžių buvo puikiai atlyginama…“
T. Daugirdo nuostata karo atžvilgiu buvo gana įdomi. Jis rašė, kad „lietuviams neturėtų rūpėti tų dviejų – Rusijos ir Vokietijos – mūsų kraštui abejingų valstybių kova, o reikia žiūrėti savojo krašto.“
Taigi, susipratęs Lietuvos bajoras, daug nuveikęs lietuvių tautos labui.
Kodėl ponui V.Savukynui nesukūrus laidos apie jį? Jo nuopelnai Lietuvai realūs, skirtingai nuo visokių kilmingų apsišaukėlių skambiais vardais.
O štai ir priminimas tekste apie tai, ką linkę droviai nutylėti mūsų polonofilai ir „atstumtosios bajorijos“ godotojai valdiškose televizijose:
„Deja, ne visa dvarininkija pasuko T. Daugirdo keliu. Labai didele Lietuvos dvarininkijos gėda laikytinas dalyvavimas Karinės Lenkų organizacijos (Polska Organizacija Wojskowa) ir Nemuno šaulių organizacijos (Organizacja Strzelcow nadniemenskich) veikloje bei šių organizacijų rėmimas.
Ne mažiau gėdingas dvarininkijos žingsnis – prisidėjimas prie organizuojamo 1919 m. rugpjūčio 28–29 d. perversmo ir ruošiamo antrojo – tų pačių metų rugsėjo 20 d.
Iš 86 Lietuvos dvarų aktyviausiai perversmininkus rėmė Kauno, Panevėžio, Ukmergės apylinkių dvarininkai.
Deja, perversmininkų šalininkų būta ir Žemaitijoje (1 pav.). Tarp jų ir Telšių „obvode“ su numatytu komendantu Pruffer–Celina (slapyvardis). Tarp dvarininkų, kurie rėmė POW-iakininkus, buvo Rietavo, Rainių, Užminijų, Pavandenės dvarininkai.“
Kitaip sakant, ponas Savukynas ir Co vis pamiršta paminėti, jog tas nūnai apraudamas „atstumtojo Lietuvos elito žiedas“ ir buvo pagrindinė antivalstybinę ir antilietuvišką veiklą remianti bei organizuojanti jėga.
Beje, jau Nepriklausomai Lietuvai atsistojus ant kojų dar ilgai išlaikiusi ir akiplėšiškai demonstravusi savo unorą ir požiūrį į lietuvius:
„Dvarininkai dar ilgai stengėsi išlaikyti lenkų kalbą. Situacijos sudėtingumą iliustruoja Lietuvos žemės ūkio ministerio Mykolo Krupavičiaus ir pas jį apsilankiusios dvarininkės nuo Panevėžio susidūrimas.
Dvarininkė ministerį prakalbino lenkiškai. M. Krupavičius paklausė, ar Tamsta nekalbanti lietuviškai. Dvarininkė jam atsakiusi, kad lietuviškai kalbanti tik virtuvėje su tarnaitėmis. M. Krupavičiui parodžius duris, ji išėjo.
Situacija turėjo didžiulį rezonansą tarp dvarininkų, apie tai buvo rašoma tuometinėje spaudoje ir aptariama platesnėje visuomenėje. Rezultatas buvo toks: po šio įvykio dvarininkai į ministeriją žemės reikalais kreipdavosi tik lietuviškai.“
Kaip matome, tuometiniai ministrai mokėjo elgtis su suįžūlėjusiais ir antilietuviškumo neslepiančiais lenkakalbio „elito atstovais“. Ir greit išmokydavo juos pagarbos lietuviams, jų valstybei ir KALBAI.
O juk M.Krupavičius puikiai mokėjo lenkiškai, kaip ir ta ponia – lietuviškai. Tai buvo ne kalbos žinojimo, o kas valstybėje yra šeimininkas, klausimas.
Ar įsivaizduojate tokią situacija dabartinio ministro kabinete?
Jėzusmarija, kai kurie mūsiškiai greičiau jau prabiltų laužyta „ponų kalba“ ir suprakaitavę atsiprašinėtų už blogą tarimą.
O nemokantys tos kalbos tamsuoliai pultų pas sekretorę, kad toji „iš po žemių, tučtuojau, nedelsiant nei sekundės“ surastų jam vertėją. Kad tik ponui nereikėtų laužyti liežuvio „chamiška kalba“.
Mat ano meto elitas stengėsi visiems lietuviams duoti bajoriškas teises bei laisvo žmogaus savimonę. Todėl turėjo savigarbos ir orumo.
O dalis dabartinio pageidautų lietuvius vėl beteisiais mužikais-chlopais paversti.
Kuriems privaloma skaityti tik tai, ką ponų raštinykai rašo, žiūrėti per televizorių tik tai, ką ponų klounai rodo ir net per šventes galima eiti tik ten, kur ponai maloningai leidžia.
Ir dar rankutę ponui bučiuoti, kad rašo, rodo ir leidžia…
Iš to ir gimsta ta vis prasiveržianti televizijoje bei spaudoje wannabe nobiliais poniška nostalgija seniems, geriems laikams, kai ponai kalbėjo lenkiškai, o chamai-litvinai žinojo savo vietą.
Nieko, užteko lietuviams dvasios anuos ponus į vietą pastatyti, nepritrūks ir šitiems.
Bus proga ateities veikėjams apraudoti, ne tik „atstumtąjį bajorišką“, bet dar ir „išspirtąjį kosmopolitinį elitą“.
Siūlyčiau tokius savukynus ir panašius vadinti ne polonofilais, o plonomanais, nes jie serga manija. Antra, prisiminus 19 a., kai lietuvių mylėtojus lenkintojai paniekinamai visus vadino litvomanais. Laikas jiems sugrąžinti šį vardą ir juos dabar žeminti, gal tada susiprotės. Taigi: lenkomanai ir plonomanai.
Gal polonomanais?
Juos ne vadinti reikia o įvardinti kaip Lietuvių Tautos išdavikus. Gal nustokim vieną kartą malti šūdą o pradėkim vadinti daiktus savais vardais? Jeigu daiktas smirda, tai ir įvardinkim kad jis smirda. Kažkada, net ir Konfucijus yra pasakęs apie tai, kad būtina daiktus įverdinti tuo kuo jie yra.
Geras straipsnis.
> „…1897 m. gyventojų surašymo duomenimis, galima teigti, kad bajorai savo gimtąja kalba laikė: lenkų – 59,4
> proc., lietuvių – 27,7 ir rusų ar baltarusių – 11,6 proc. Lietuvių procentas gana didelis, atsižvelgiant į kelių šimtų > metų bajorijos polonizaciją. Gyventojai, kurių kalba buvo lietuvių, priklausė tokiems luomams: 93,3 proc.
> valstiečių, 3,9 miestiečių ir 2,5 proc. bajorų.“
> Kitaip sakant, to meto ponija nebuvo lietuviška ir nelabai norėjo tokia būti.
Stiklinė pusiau pilna ar pustuštė – lenkiškai kalbančių bajorų ir lietuviškai kalbančių santykis 2:1. Kitaip tariant, lietuviškai šnekančių ne taip jau ir mažai. Be to, lenkakalbiais tuo metu užsirašė ir dalis būsimų mūsų nacionalinio judėjimo lyderių. Prisiminkime kad ir brolius Biržiškas.
Savigarbos neturinčio žmogaus žodžias nepaveiksi, nepaauklėsi, neveltui yra sakoma: vadink nors ir puodu, svarbu, kad ant ugnies nestatai.
Taip yra ir šiuo atveju. Kas moka, tas ir muziką užsako… Savukynizmo šaknų reikia ieškoti plačiau ir giliau.
Apskritai laikas suprasti, kad esant demokratijai, žodžio laisvei, bet klestint nesąžiningumui, viešas žodis tampa bevertis. Jis mandagiai vadinamas viena iš nuomonių ir tiek.
Taigi tautinės savigarbos neturintįjį vadink kad ir negražiausiu vardu, jam tai dzin… Arba, tai apibūdinama visiems gerai žinomu pasakymu: šuo loja, o karavanas eina.
Esant tokiai padėčiai, akivaizdu, kad valdymas turi būti vykdomas konkrečiais veiksmais, sprendimais, t.y. administravimu, priešingu atveju turėsime tik “suaugusių žmonių žaidimus”.
Žodžiu, kad pelių nebūtų, reikalinga laikyti jas gaudantį katiną… Dabartinė iš Prezidento, Seimo ir pan. deleguotų asmenų sudaryta LRT taryba yra pelių negaudančiu katinu. Taigi problema ta, kad yra netikęs Prezidentės ir Seimo katinas. Akivaizdu, kad yra būtinas ne valdžių, o Tautos laikomas katinas. Dabar visokiomis valdžių deleguotų asmenų tarybomis yra taip atsitverta nuo Tautos, kad daugiau jau negalima – Tautos bizūnu Savukyno nepasiekti. Todėl jis ramiausiai LRT ir gali vykdyti ne Tautos, o prolenkiškus tikslus.
Beje, apskritai Lietuva gyvena be peles gaudančių katinų, tai kur bepaimsi – vis pelių sugraužta…
Puikiai pasakyta, bravo
Bravo ir ačiū Zeppelinui. Įdomus straipsnis.
O, sako, nebėr vyrų ant Lietuvos! Laikykis, Didžkukuli, Tauta su tavim!
Taip tai taip. Bet gal „teležmogus Virginijus Savukynas“ ieško tautinių šaknų? Juk istorijoje buvo Mindaugo laikų Lietuvos didikų-karvedžių luomas, o XIII a. bajorai kariavę prieš Lietuvą XIV a. išgrūsti iš Livonijos ir Gedimino „prikviesti“ sulindo į Lietuvą, XV a. Jogaila ir Vytautas nepasidavusių nutautinimui dalį didikų išgalabijo, kitiems prisegė slaviškas priesagas. Bene ryškiausiai tai parodyta istoriko Z.Ivinskio Lietuvos istorijoje. Kad bajorų sąjunga gairiuoja į karališką Jogailos suplaktų luomų paveldą tai ir neturi galios lietuviško tapatumo ir dvasios puoselėjimui.
“Valstiečio” pasakymas – “kitiems prisegė slaviškas priesagas” – yra pasenusi tiesa. Ji yra pozivistinių principų taikymo kalbotyros moksle ir panslavistinės istorinės konjunktūros rezultatas.
Tos vadinamos “slaviškos priesagos” nėra nei slaviškos, nei priesagos. Pavardės, turinčios vadinamas “slaviškas priesagas”, žymi jas turinčių kilmingų, laisvų amenų kilmės, jų turėtos nekilnojamos nuosavybės vietą. Germanai tam pavardėse naudojo “fon”, romėnai “de”, po kurių buvo nurodyta jų kilimo vietos pavadinimas. Lietuviai kilmingųjų pavardes darėsi pagal tokį patį principą tik lietuviška kalba, t.y. pavardes darėsi iš vietuvės, iš kurios kilo, pavadinimo plius bendrinio žodžio “vieta”. Tam dažnai naudodami ir jungiamąjį balsį a, o ar pan. Pvz., pagal tokį principą yra pasidaryta pavardė Basanavičius – iš vietovės, gali būti ir iš atliekamos socialinės (ūkinės, karinės) paskirties pavadinimo “Basana” + jungiamasis balsis + žodis “vieta”). Beje, kas labai įdomu, viena iš kyžiuočių pultų pilių 1283 metais pradėjus karą tiesiogiai su lietuviais buvo kaip tik Bisenos pilis. Akivaizdu, kad vietų pavadinimai – pilies vardas Bisena ir Basanavičiaus pavardėje esantis vietos pavadinimas “Basana” yra kalbiškai palygintini, kaip galimai tapatūs vardažodžiai.
Šis principas lietuvių, beje, ir kitose kalbose bendrinių žodžių daryboje yra išlaikytas iki šiol. Pvz., žmogų iš Kauno galima vadinti kauniečiu (kaunas+ (v)ieta) arba žmogų iš Alytaus vadiname alytiškiu (alytus + iš(k), t.y. iš Alytaus esančiu arba alyteskiu/alyteškiu > alytiškiu.
Taigi, įsigalėjusiai pozityvistinei, panslavistinei nuomonei dėl “slaviškų priesagų” lietuvių pavardėse nėra nei istorinio, nei kalbinio pamato.
Tai grynai lietuviški pavardžių darybos principai, kuriais, manytina, naudojosi slavų raštininkai ir pagal tai pozityvistų išvedžiojama, kad jos slaviškos.
Vilmai. Pasakymas – „kitiems prisegė slaviškas priesagas” – yra kaip buvo. Prašau pasižiūrėti istoriniuose šaltiniuose Mindaugo laikų ir vėlesnes pavardes. Apie tai ir 2011 m. akad. Z.Zinkevičiaus knygoje „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių” 238 psl… Į panslavistinius pramanus ir istorines klastotes reikia žvelgti atidžiau.
nemaisyk vardu ir is ju pasidarytu pavardziu
Būtent, aš ir siūlau į lietuvių vardų kilmę žvelgti atidžiau ir giliau – kompleksiškai, sistemiškai, o ne likti pasenusių pozityvistinių samprotavimų ir išvedžiojimų suformuotame žinojime, kuris tarnauja ne kam nors, o būtent panslavizmui skleisti.
Akad. Z.Zinkevičiaus knygoje „Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių” jokių gilesnių ir naujų išvadų dėl lietuvių vardų ir pavardžių kilmės, prasmės ir darybos nepateikia. Pasakyti, kad kunigaikščio vardas Le n g v e n is yra priesagos -enis vedinys iš lietuvių žodžio “lengvas”, reiškia nieko nepasakyti. Juk šis vardas sėkmingai gali būti laikomas ir senu dvikamieniu lietuvišku vardu, sudaryti iš leng- + ven- ar len- + gven- kamienų, kur gven/qwen reikštų karalius. Be to, neaišku kokia būtų prasmė, išskyrus fizinę, duoti kunigaikščiui žodžio “lengvas” prasmės vardą. Nėra Lietuvoje likusios ir šio vardo davimo tradicijos, matyt, taip pat ne be priežasties.
Be to, Lietuvos kunigaikščiai vartojo ir lotynų kalbą, tai Lengvenio vardas gali būti ir lotyniškas, tarkim, sietinas su lot. lingua “kalba, liežuvis” prasme. Kunigaikščių vardų lotyniškumo, germaniškumo galimybės Lietuvoje nėra ištyrinėtos. Tačiau labiausiai tikėtina, kad šis vardas sietinas su prūsų lon-ix “bulius”, kas yra visiškai tikėtina, nes Mindaugo laikais buvo kunigaikščiai bulionys. Taigi kunigaikščio vardas Lengvenis, tarmiškai galimas ir Langvenis/Longvenis, pirmasis kamienas yra vestinas iš prūsų lon-ix “bulius”.
Galima sakyti, kad knygoje Z.Zinkevičius tik “sausai” atsikirtinėja, kaip jis vadina, pseudokalbininkams. Suprantama, kad šiandienos mokslo lygiui to nebepakanka.
Dėl to paties neįtikina ir pasakymas – “kitiems prisegė slaviškas priesagas”, tam reikalingas pagrindimas šiuolaikiniais mokslo metodais, o ne sekimas pasenusiais panslavistų primestais aiškinimais.
as ir daugiau jo klaidu radau, butent aiskinant kad vienas ar kitas visiskai Lietuviskas zodis yra kiles is rusu arba vokieciu (cia 1993 metu jo knygoje apie Rytu Lietuva)…tarkim ruuda atseit yra is slavu ar rusu kiles…na tada ir ruda bei raudona turetu buti is ju kilusi kas yra visiska nesamone, o rudos-raudonos ir rudos vienasakniskumas yra labiau nei akivaizdus, ko nera slavu kalbose ir daug kitu netiesu parasytu, bet tai ne kiek nesumenkina jo darbu reiksmes ir auksto vertybinio turinio, jo darba turi testi kiti kurie ne tik istaisytu jo klaidas bet ir papildytu zenkliai jo pradetus darbus, o gal ir galutinai prisikastu prie pacios pradziu pradzios
deja dabartine chunta okupavusi Lietuva daro viska kad ne tik butu nevystomi tokie darbai bet net ir visiskai nuneigti jau padarytus darbus
Vilna, nuo tokių tavo išvedžiojimų – kelias į obskurantizmą. Na pasidomėkim lietuviams “garbinga” slaviškų priesagų kilme – taip atsirado 22 šeimos gudų (rusėnų) kilmės: Hlebavičiai, Korsakai, Zenovičiai, Nemirovičiai, Kostkevičiai, Kuncevičiai, Solohubai, Stretovičiai, Mikitiničiai, Abramovičiai, Lukomskiai, Nosilevskiai, Bogatinovičiai, Chreptavičiai, Sapiegos ir Iljiničiai, Chodkevičiai, Palubinskiai, Čartoriskiai, Zaslavskiai ir Ostrogiškiai. O dėl lietuvikų pavardžių Dionizas Poška pašiepė bajorišką nutautėjimą. Atmesdamas polonizacijos poveikyje iškreiptą Paškevičiaus pavardę, ėmė vadintis Poška, o aukštindamas valstiečių išsaugotą tautinę dvasią pabrėžė savo lietuvišką tapatybę. „Žinau seniai, jog gimiau aš iš mužikėlio / Ir jog per mano darbus stoviu ant to kelio, / Bet ir tą teisiai žinau – be jokios užgaulės “.
Valstiečiui, ne visos tos Jūsų pavardės yra slaviškos kilmės, tik užrašytos slaviškai, todėl pagal dabartinius istorijos ir kalbos tyrimus turėtume giliau pažvelgti ir atitaisyti. Pvz.: sulenkinta pavardė: Brzostowzskij, lietuvinant užrašyta Bžostovskis, Tačiau visiškai aišku, kad tai nuo žodžio “Brasta” – buvo Brastovietis – Brastoviškis – Brastovskij – Brastauskas, o dzūkiškai Brastauckas. Todėl reikia taip ir rašyti, o tik skliaustuose palikti lenkišką rašyseną. Nesvyžius – sulietuvintas Nesvys (lotyniškai taip ir užrašyta “Nesvis”, tačiau lenkai paskutinį garsą “s” taria “Š” arba “Ž”. Paris – Paryž -Paryžius; Papies – Papiež- Popiežius ir t.t. Visa tai reikia atstatyti ir teisingai sulietuvinti, o ne kartoti primestus lenkiškus pavadinimus. Lietuviškai turėtų būti Paris- Parys, nes graikų tartis ir jų kalba artimesnė, nei lenkų tartis.
Todėl pritariu Vilnai, tik reikėjo parašyti iki galo, kaip susiję priesaga su Vietove : Basanavičius – Basanavietis – Basanaviecis – Basanaviecz – Basanovicz. Čia jau gavosi lenkiška.
Jokio lenkiškumo Basanavičiaus pavardėje nėra. Ji pasidaryta ne su galūne -is, o su galūne -us, kuri laikoma senesne už kitas lietuvių žodžių galūnes. Tokią galūnę turi seni žodžiai dang-us, med-us, spiečius ir t.t. Pvz. turime spiesti – spieči-us, taigi žodžiuose su galūne -us minštasis ‘t’ virsta į ‘č’. Taip atsitiko ir sudarant pavardes, kuriose kaip antrasis, naudotas žodis ‘vieta’, galimai tarmėse buvo ir variantas su minkštu ‘t’ – ‘vietia’.
Kilmingųjų pavardės buvo daromos pagal principą, kad būtų nurodyti vietą, iš kurios esi kilęs. Tokiu principu vadovaujantis ir yra sudaryta Basanavičiaus pavardė: Basana+vietius > Basanavičius, taigi ji sudaryta iš dviejų žodžių – vietos, kurioje gimė pavadinimo Basana ar Basnava ir benrinio žodžio ‘vieta’. Abu žodžiai yra lietuviški, pavardės daryba atitina kilmingųjų pavardžių sudarymo minėtą principą, tačiau jis išlaikytas kitaip negu buvo priimta Vakaruose, t.y. pagal lietuvių kalbos žodžių darybą.
Žodis “vieta” pakitęs taip pat, kaip Litva-Lietuva. Beje, toks -ie- pasikeitimas į -i(y)- yra ir žodžiuse Vytautas, Vytis ir kt.
Tokio tipo lietuviškų pavardžių lenkinimas pasireiškė tuo, kad buvo atmesta galūnė -us arba išverčiamas į lenkišką vietovės pavadinimas, o tais atvejais, kai pirmasis pavardės žodis reiškė pareigas, išverčiama buvo jos.
Nelabai suprantu ką bendro turi gimimo vieta su pavarde. Pavyzdžiui Kristus gimė tvarte, kas dabar mėgsta žodį tvartą pakeisti į priekartėle ir kur čia Kristaus gimimas atsispindi jo varde ar pavardėje. Kiek susidaro įspūdis kad žmogų lemia gimimo metu žvaigždės. Kad žodis vyčius išsirutuliavo iš žodžio vietos – įdomu. lyvis
Gimimo vietą negalima suprasti teismukai. Skelbiama, kad Kristus gimė jo tėvams esant kelionėje. Žydų šalyje buvo paskelbtas žmonių surašymas, tad jie privalėjo ir vyko į Jeruzalę užsiregistruoti. Jeigu neklystu, tai Kristaus tėvai buvo iš Nazareto, taigi Kristus ir gavo pavardę pagal tėvų registravimosi vietą – Nazaretietis. Be to, tvartas šiuo atveju buvo bendrinis žodis, reiškiantis pastato paskirtį, o ne vietos vardas.
Žvaigdžių sužibimas Kristui gimus yra, kaip tarnavimas jam. Taigi, žvaigždės laikytinos patarnautojomis, Kristaus, kap Dievo sūnaus, garbintojomis, o ne nulėmėjomis jo gimimo.
tu tiki zydu stebuklinemis pasakomis?
tas Savukynas yra parasciausias raudonuju komunistu pakalikas, isverstaskuris, isdaves savo seneli- garsu Dzukijos Laisves Kovotoja Antana Grušauska-Siauba 🙁
Man yra nesuvokiama, kaip reikia buti zemai puolusiam nieksui, kad PANIEKINTI savo senelio paaukota gyvybe uz Tevyne???
reiktu Savukynui priminti kai ka, nors jis ir dedasi esas “patriotas” ir labai svaistosi savo senelio “korta”:
“Broliai, mes kovojame ir žinome, kad “šiandien tu, o ryt aš” – atsigulsime į Tėvynės žemę, bet kad mūsų vaikai džiaugsis laisvės laime, kad atėjusi naujoji karta toliau varys Atstatymo darbą, toliau pastūmės kultūros pažangą. Mes kovojame ne už postus ar pozicijas sau, o už gyvenimą kitiems, už Tėvynės laisvę ir nemariuosius žmonijos idealus. Mes manome, kad viso centre – mūsų Lietuva, mūsų Lietuvos Laisvė, nepriklausomybė ir atsikūrimas demokratiniais pagrindais, pagal krikščioniškosios moralės dėsnius”.
(iš “Lietuvos Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio komiteto 1947-03-16 direktyvinio biuletinio”)
J. Basanavičius savo pavardei turėjo savo požiūrį be slaviškos priesagos, 1885 m. žymima ir J. Basanius. Pavardės ištakas galima regėti nuo civilizacijos ištakų, kur ba – amžinas, nekintantis, šventas ir san žmogaus seu siela.
Kartoju pavardės dalelytė -vič- negali būti laikoma priesaga ir dar slaviška, kadangi ji yra ne priesaga susidariusi iš lietuviško žodžio “vieta”, prijungto jungiamuoju balsiu a/o .
Kaip minėjau, Basanavičiaus pavardės pirmasis sandas lygintinas su kryžiuočių XIII a. pulta lietuvių pilies Bisena vardu. Ši pilis buvo Lietuvos pasienyje, tai tokiu atveju realiausia, kad ir pavardė Basanavičius galėjo rastis iš priešdėlio “ba”=”pa” ir žodžio “siena”, bet gali būti ir kitaip. Žodžiu, norint ką tikresnio pasakyti, ką reiškia jo pavardė, tektų daugiau patyrinėti.
Žinoma, pats J.Basanavičius galėjo save vadinti ir trumpesniu J.Basanius vardu, nors dokumentuose jo pavardė buvo netrumpinta.
Tačiau lietuvių pavardėse dalelytę -vič- laikyti “slaviška priesaga” nėra jokio pagrindo.
is pradziu -vicius reiske vietietis, o slavai (moskoliai, nes rusai yra ties Kijevu (Kaunegardu ties Gero (=gerti) upe) Lietuviu zeme kaip Prusija=PaRuse ar Zemaitija (=Zemgale) ar Soduva (=Semba, nes Semba yra iskraipytas Soduvos vardas kaip ir Suuduva ar Sheduva) ar Dainava (=Jotvingija=Gotija=Getija=Gudija=Dakija=Trakija) dakai ir yra svepluojant istarti trakai ir tie patys Trojenai yra ne kas kitas kaip Trakenai) okupave ir apkrikstije didelius Lietuvos plotus pradejo sau ja vartoti tevavardziui nusakyti, nes jos prasmes nesuprato del ko ji buvo Lietuviu kalboje vardyne vartojama
Dėl -vičius atsiradimo pavardėse iš lietuvių k. vietis, vytis kalbinės, pasaulėžiūrinės ir socialinių santykių aplinkybės yra aiškios, o kitų pavadinimų paties pateikti išvedžiojami atrodo istoriškai nenuoseklūs, primityvūs, tad nepatikimi. Čia jau tektų žengti į paties žodžio viet-a, vyt-is, o gal ir tikėtino “vet-es” indoeuropietiškus laikus.
vietis tai nera vytis, o vietove nurode vici/vicius/vietis galune…o del Trakijos-Dakijos net nieko irodinet nereikia, nes taip graikai ir romenai savo rastuose siuos zodzius laike sinonimais ir reiskianciais ta pati, tad primityvumas yra tavo galvoje del nezinojimo…Soduva ir Paruse irgi yra rastuose dar ikivytautiniuose randama tik atlietuvinama idiotiskai, juolab kad viename raste yra aiskiai pasakyta kad Soduva dar kitaip vadinama Semba yra pilna puikiausiu sodu…taip kad dauztagalvi skaityk knygas o ne pilosopuok…be to yra dar ir vidine Lietuviu kalbos logika kuri aiskiai nurodo kas ir kaip ir del ko buvo vadinama
Kur jau čia man – Vilnai ne iš sodo, o iš sodžiaus esančio, prie paties akademiko lygio prisilyginti…
tik neprisimesk durnu, nes pats sodzius ne nuo apsedimo, o nuo sodybos bei sodo ir kiles
Žinai, ieškok sau lygių pašnekovų. Pas mus sodžiuj tokius pasakorius trailiais vadina…
pas jus sodziuje kitokie ir negyvena…tik nenusirauk peruko is isucio…taip taip tu esi pats paciausias
Vilma, tai tik pasenęs kai kurių tą priesagą turinčių pavardžių turėtojų tuščiagarbis slavistikos aukštinimas, dar ir beviltiškas, turbūt beviltiškas įnoris sulaukti kažkada buvusių polekiškų privilegijų.
Atrodo,kad V.Savukynas bus suabejojęs,ar jis iš tikrųjų esąs lietuvis,todėl pradėjo kelti apie visų lietuvių tapatybės tariamą problemą.Taigi bando elgtis pagal žinomą posakį:”kuo pats ‘kvepia’ tuo ir kitus bando teplioti”.
lenku kalba primena senos bobos viduriavimo metu einancius garsus…tik proto luosiai ja gali noreti kalbeti…suprantu tuos kurie tik tokia temoka, bet vistiek uzjauciu juos
Pralinksminai visai dienai, nors aš taip riebiai nesakyčiau :)… Va, mano vaikas mokykloje antrą kalbą mokosi rusų, tai pramokęs šiek tiek rusiškai pasiklausė – tėtį, o lenkų kalba tai švepla rusų? 🙂
šiaip tai pasaulis švenčia 1863 metų sukilimo jubiliejų.
Jei tik alko politkorektiška cenzūra leis, įdėsiu komentą iš literaturairmenas.lt laisvų diskusių klubo:
“vakar mes (ans.”Tyklė”, kas išvertus iš žemaičių k. reiškia “ramybė”) repetavome dar vieną daugiau 100 metų uždrautą 1831 m. sukilimo dainą, kuri netyčia buvo atrasta kartu su sukilimo dokumentais stikliniam indely, paslėptam šiaudiniam stoge p. Poškaus ūky, Pumpurų km. Mažeikių apskrity. Šie dokumentai su karine daina/himnu prie Smetonos buvo patekę į Mažeikių muziejų, o o iš jo į tokį laikraštį Senovė. Dedikuoju šią dainą mūsų išmintingam ir linksmam žemaičiui – Raimiui iš Plungės.
Kopijuoju paraidžiui:
Giesmi Žamaicziu Telsziu Pawieto Walno 1831 m.
Dabar lenkay neprapule – kol žemaiytiay givi!
Kad wisi pri ginkla pule – tad ir bus sciesliwi:
Lekay, Lejtuway, Žemaytiay draugibio,
Kaip visada buwom, tayp busem wyinibio!
Ar maž pralijom aszaru, kad kožnam rudeni
Rekrutams ukazay cara –liep iimt pasutini
Woyka motinay, o seserey broli,
Nebe mums jau poniawosi prakeyktas maskoli!
Kaktas musu nebus skustas — nei žwangins gelžyniay,
O Sibiras wisad pustas — nebgražos minijay!
Wisi wira eikiam nawale numesti,
Neprieteli musu pakarop davesti.
Gana wieros papeikima, gana jau kenteti,
O del puzku atlijima — warpus nuimkieti.
Jau ir Diewas Danguy — to Diewa teysibe,
dous Lenkams, Lietuwams — žemaytiams wyinibie,
Trisdeszimtis sekmy meta — kayp cara cze walda,
Kamy ir paszinawota, kamy Dievay — malda?
Iims wisus padwadas, nubiauros tau buta,
Yr mergaytiems yr moterims siulodami knuta…
Jug žemaytis kožnas turi titnaga striebeli,
Ing wayska iims yr tawi — tinkamas žyrgieli.
Wonyki tau saka: — toukart gausi muni,
Kad yszginsi isz Žemaycziu neprieteli szuni.
Eikim wysi iimt Palanga,
O laiyvais nuplauksma
Stalieziop su sawa Dango
Yr Cara sugausma.
Tad sugriži namon križius pastatysma
Yr iszginima metus ant ju paraszisma.”
P.s. Iš šios dainos, kuri aiškiai užrašyta išsilavinusio žmogaus, žodžių aiškiai matom bendrą lygiateisių tautų nusistatymą prieš engėją Carą
Sukilimų prieš maskolius organizavimų klausimas Lietuvos istorijos mokslo pakankamai nėra išnagrinėtas.
Manau, kad jį labiau ištyrinėjus gali pasirodyti, jog Varšuva sukilimus organizuodavo maždaug kas 30 metų pagrindinai tuo tikslu, kad kartas nuo karto kištų Lietuvos (LDK) galvas pamurkdyti į Maskvos nasrus… Juk priešingu atveju Lietuva (LDK) galėjo, tiktina ir būtų atsigavusi (sustiprėjusi) pasidaryti pavojinga būtent Lenkijai.
Istorijos mokslui šį klausimą išanalizuoti yra pats laikas.
netiesa, nes lenku ir ruskiu sovinistai nuo neatmenamu laiku visados veike isvien…kaip galvoji kodel iszude visa Vilniu ir Kauna 1655 metais bet nekliude krokuvos ir varsuvos…arba kodel Lietuva visiskai panaikino, o lenkams dave tureti varsuvos karalyste???? kodel Lietuviu kalba naikino ir tarsi ‘netycia’ ja verte lenku arba rusu taip padidindami baltarusiu plotus???? kodel ruskiu ir lenku issigimeliu nacijos visiskai isnaikino lietuviakalbius Prusijoje, o lenku neliete??????
nėr didesnio tautos priešo už nutautėjusį ar sveimom idėjom užsikrėtusį lietuvį. Pilsudskio širdį traukė į Lietuvą, o kiek žalos pridirbo? O Paleckis irgi galėtų savo žodžius prisitaikyti sau: lyg ir savas, bet pagatavas prismaugt savus, pavaryt antilietuvišką propagandą per visą pasaulį. Begėdis.
dar 1820 metais vienas lenkas lietuviu gailejosi ir sake kad ‘sitiek nelaimiu ir baisybiu siai tautai teko iskesti’ ir visa tai dar pries abu sukilimus, pries kalbos draudima, pries genocida Prusijoje, pries lenku, bolseviku ir naciu okupacijas ir nepatikesi net ir pries abu pasaulinius karus kurie beveik isimtinai naikino Lietuviu Tauta