A.Avižienis. Kaip išgyventi tautai, kai valdžia ja nesirūpina

Turbūt nesiginčysime, kad tauta be valstybės – tauta be ateities. Yra žinoma, kad žydų tauta keletą tūkstantmečių neturėjo savo valstybės, bet kažkokiu būdu sugebėjo išlikti. Tačiau ir žydai XIX-to amžiaus pabaigoje ėmė suprasti, kad moderniame, mobiliame pasaulyje jie neatsispirs nutautėjimo procesams be savo nacionalinės valstybės pagalbos. Izraelio valstybė oficialiai įsteigta 1948 m. ir iki šios dienos ji sulaukia stiprios savo piliečių, pasaulio žydijos ir užsienio sąjungininkų paramos.

Tuo tarpu dabartinėje Europoje vyrauja ypač nepalankios sąlygos tautinių valstybių plėtojimui. Jei kokia nors ES valstybė ir drįstų pasukti ryžtinga tautine linkme, nėra abejonės, kad likusios narės „paklydėlę“ priverstų grįžti į integracinę stovyklą. Milžiniška ES biurokratija ir jai palankios atskirų valstybių politinės klasės įvairiais būdais bando susiaurinti nacionalinių valstybių įtaką ir taip ištrinti europiečių nacionalinę savimonę. Kaip ilgai ši apgailėtina padėtis tęsis, niekas tiksliai negali pasakyti. Tad reikia ieškoti netradicinių būdų lietuvių tautos solidarumui stiprinti, kol atsiras prielaidos tikros nacionalinės valstybės įtvirtinimui.

Ir čia žydų tautos patirtis kaip išlikti be nuosavos valstybės yra pamokanti. Žydai sukūrė pakaitalą valstybei – Judaizmą. Patyrus svetimų valstybių okupaciją arba atsidūrus tremtyje, ši tauta pasikliovė Judaizmu, kuris išsaugojo hebrajų bendrumo jausmą ir iškėlė vienijančius, ilgalaikius tikslus. Hebrajų tikėjimas iš esmės išsprendė nuolat pasikartojančią problemą – kaip išlikti apsuptyje, kai oponuojančios jėgos yra žymiai stipresnės nei savos. Buvo sugalvotas unikalus sprendimas – sukurti Dievą sąjungininką, kurio neribota galia leistų žydams nugalėti visus savo oponentus. Tuomet nebuvo taip svarbu ar toks Dievas egzistavo ar ne. Svarbiausia, kad bendruomenės nariai juo tikėjo ir tokiu būdu įgavo pasitikėjimo savimi jausmą. Sprendimo genialumas slypėjo gilioje psichologinėje įžvalgoje. Žmogus pajėgs daug ką padaryti, jei jis pasitikės savo jėgomis.

Judaizmo išskirtinis bruožas yra visagalis Dievas. Senovės egiptiečių, graikų, skandinavų, germanų bei baltų religijos rėmėsi dievų gausa. Šių tautų dievų minia chaotiškai valdė skirtingas sferas, tokias kaip karus, meilę, taiką, vaisingumą, derlių ir kt.  Šie dievai tarpusavyje dažnai konkuruodavo ir ne visuomet būdavo aišku, kuris jų yra vyriausias. Tuo tarpu žydų Dievas yra vienas ir su niekuo nesidalinantis savo valdžia. Jei Dievas ir jo išrinktoji tauta sudaro harmoningą tandemą, remdami viens kitą, tai žydai neturėtų abejoti, kad anksčiau ar vėliau jų sumanymai bus sėkmingai realizuoti. Jokios prieštaraujančios jėgos neturės šansų prieš Visagalį. Žmogus arba tauta, kurie tiki savo sėkme bus labiau linkę imtis tinkamų veiksmų savo tikslams pasiekti, nei asmuo, abejojantis savo gebėjimais.

Žydų Dievas padovanojo ne tik pasitikėjimo savimi jausmą. Visagalis taip pat iškėlė aiškų, nekintamą ir neginčijamą viso gyvenimo tikslą –  tarnauti jam ir jo išrinktajai tautai, stiprinant ją kitų bendruomenių atžvilgiu. Kad šis tikslas nepasimestų vieno asmens kasdienių rūpesčių gausybėje, žydai sukūrė unikalią švietimo sistemą, kuri iki šios dienos auklėja jaunimą pažinti ir gerbti savo Dievo įstatymus. Gausios religinės apeigos nuolat įtraukia žydus į bendruomenės gyvenimą, neleisdamos jos nariams nutolti. Šis išskirtinis solidarumas užtikrino galimybes amžių amžiais kaupti materialinį turtą atskiriems žydų tautos nariams bei visai tautai. Kiekviena pergalė stiprino žydų pasitikėjimo savimi ir vienybės nuotaikas. Šį pozityviai užburtą ratą jų pranašai sumanė dar daugiau pastiprinti griežta kolektyvine disciplina ir net baime.

Šventame Rašte Dievo rūstybė yra žinoma. Jau Senojo Testamento Pradžios knygoje skaitytojas supažindinamas su Dievo baudžiamais veiksmais už nepaklusnumą – Adomo ir Ievos išvarymu iš rojaus. Ta pati Pradžios knyga aprašo Nojaus laikus, kai pasaulyje ypač išsikerojo nuodėmingas gyvenimo būdas. Atsakymas į Dievo įstatymų ignoravimą — milžiniškas potvynis, kuris paskandina beveik visą žmoniją. Tik dievobaimingajam Nojui ir jo šeimai Visagalis leidžia išsigelbėti. Ir šiuo atveju nėra taip svarbu ar Dievas tikrai sugebėjo sukurti tokią gamtinę katastrofą kaip bausmę nepaklusniems savo pasekėjams. Esminis dalykas yra, kad tauta įgyjo ilgalaikius, griežtai apibrėžtus tikslus, kurie konsolidavo jos jėgas.

Žydų tūkstantmečių sąveika su Visagaliu leido jiems suprasti galios esmę ir jos privalumus. Hebrajai tikėjo, kad lemiamu metu Dievas stos jų pusėn. Bet Dievo pranašai nesitenkino vien tuo. Jie nepailstamai skatino tokį žydų gyvenimo būdą, kuris leistų netrukdomai kaupti materialinį turtą šiame žemiškame pasaulyje. Pagal žydų supratimą, asmeninis turtas yra teigiamas reiškinys, bet tik tuomet, kai jis kartu tarnauja ir jų bendruomenės labui. Čia verta pabrėžti, kad vėliau atsiradęs krikščioniškas tikėjimas kaip tik neskatino materialinių vertybių kaupimo. Kristus skelbė, kad turtingiems sunkiau bus patekti į dangų, nei vargingiems. Krikščionių religija daugiau akcentavo pomirtinio nei žemiško gyvenimo svarbą. Tad verslieji krikščionys automatiškai nesulaukė savo tikėjimo palaiminimo ir visuomenės pritarimo. Gal todėl krikščionys turtuoliai yra mažiau linkę dalintis savo turtu su tėvynainiais nei žydai.

Gyvenime taip dažnai nutinka, kad galinga priemonė nepastebimai pati tampa tikslu. Tikėtina, kad ir žydai, naudodamiesi Visagalio pagalba, perėmė savo Dievo bruožus, jo polinkį į galią. Tuo tarpu europiečiai tūkstantmetį auklėjami Naujojo Testamento meilės visai žmonijai nuostatomis, bei tolerancija ir pasyvumu išorinės agresijos atžvilgiu, dabar blaškosi. Vietoj to, kad Europos tautos stiprintų savo demografinį potencialą ir visuomeninį solidarumą, jos pastoviai švaisto savo jėgas po visą pasaulį.

Jei nuo seno lietuviai būtų turėję panašią į žydų religiją, visai įmanoma, kad per paskutinius penkis šimtus metų Lietuva nebūtų tapusi nuolatine stipresnių kaimynų agresijos auka, o gyventojai –skurdžiais išnaudotojų objektais. Skatinama išdidžia dvasia, lietuvių tauta kaip ir žydų dabar nuolat stiprėtų, o ne būtų svetimų valstybių virškinama. Krikščioniškas tikėjimas neskatino nacionalinio susitelkimo taip, kaip Judaizmas auklėjo žydus būti solidariais savo tautos atžvilgiu. Romos katalikų bažnyčia ragino tikinčiuosius aukotis visos žmonijos labui ir jungtis. Tokiu būdu lietuviai ir kitos europiečių tautos deramai neišmoko laikyti savo tautų aukščiausia vertybe. Todėl mūsų praeities didikai įprato žiūrėti į savo tautiečius tik kaip į priemonę, beveik vergus, siekiant asmeninės didybės. Paprasti lietuvos žemdirbiai šimtmečius nešė baudžiavos jungą ir krovė savo šeimininkams žemišką turtą, kuris leido pastariesiems laikyti save pranašesniais už kitus savo tautos narius. Šiandienos oligarchai taip pat nevertina Lietuvos žmonių kaip vertybės, kaip sąjungininkų konkurencinėje kovoje su kitomis tautomis, o bando išspausti iš savo pavaldinių ir valstybės kuo daugiau tik sau. Jiems netrukdo, kad jų veiksmai silpnina tautą ir valstybę. Jų tėvynė yra globali ekonominė erdvė.

Žinoma, dabar nėra prasmės sukurti naujos religijos, nes religijų atsiradimas yra glaudžiai susijęs su istorinėmis sąlygomis, konkrečiau — su žmonių išsilavinimo ir paklusnumo autoritetams lygiu. Praeityje religijų puoselėtojai sėkmingai panaudodavo mitus, stebuklus ir stiprius vizualinius bei klausos efektus. Katalikų bažnyčios hierarchai ir pasauliečiai didikai sutelkdavo milžiniškus finansinius ir materialius išteklius tam, kad pastatytų visą savo aplinką užgožiančias įspūdingas katedras ir bažnyčias. Šių laikų žmonės yra daugiau išsilavinę nei Viduramžiais, todėl būtų mažiau paveikti senais tikėjimo skleidimo metodais. Be to, modernios asmenybės yra ryškiai individualistinės ir nėra linkusios lengvai pasiduoti antgamtiškiems autoritetams.

Tad kaip surasti tą raktą, atveriantį mūsų laikų individo sielą? Patriotiniais šūkiais ir raginimais būti dorais lietuviais mažai ką pasieksime. Reikia priimti tokį žmogų, kokį suformavo dabartinė liberali aplinka ir kalbėtis su juo jam suprantama kalba. Vietoj naujos religijos, dabar reikia naujos tautiškumo ideologijos, kuri įprasmintų tautos nario asmeninį gyvenimą sujauktame moderniame pasaulyje. Tokia nacionalinė ideologija turi būti pajėgi paaiškinti individui dabartinio laikotarpio esmines tendencijas ir jų reikšmę žmogaus materialinei gerovei. Altruistinis tautiškumas turi racionaliais argumentais parodyti savimi susirūpinusiam individualistui, kad jo asmeninę gerovę užtikrins asmeninė atsakomybė už savo tautos ateitį. Būdamas visokeriopai priklausomas nuo savo socialinės aplinkos, žmogus turi suvokti, kad solidariai elgdamasis savo tautiečių atžvilgiu jis realiai stiprins tautos galią. O stipri tauta, kurios nariai yra pripratę aukotis bendram labui, sugebės suteikti pagalbą atskiram žmogui, kai jam jos reikės.  Tas, kuris skverbdamasis į priekį neatsižvelgia į artimųjų poreikius, silpnina tautą ir tuo pačiu jos galimybes sukurti pilnavertį, civilizuotą gyvenimą net ir tam pačiam egoistui. Kas ne kas, bet jau mūsų laikų individas turi suprasti, kad „nemokamų pietų nebūna.“  Gyvendamas įprastiniu režimu pagal dabartinę liberalizmo ideologiją, žmogus anksčiau ar vėliau pats pamatys, kad jis kartu su milijonais kitų europiečių toliau grims į globalizacijos sukurtą pastovių ekonominių krizių liūną.

Vakarų pasaulyje paplitusi individo laisvės sąvoka trina ribą tarp socialinės realybės ir individo vaizduotės. Globalios santvarkos šeimininkai bando pritraukti šalininkus, žadėdami jiems neribotų galimybių rojų. Jie ragina individą ieškoti laimės ne vien savo šalies ribose, bet visame pasaulyje. Sunku prieštarauti teiginiui, kad geriau turėti daug pasirinkimo galimybių, nei mažai. Mes žinome, kad šimtai tūkstančių lietuvių randa naujas galimybes atostogauti, apsipirkti, prekiauti, mokytis ir dirbti užsienio šalyse. Tokie kontaktai su užsieniu turi savo teigiamų aspektų, jei jie lieka epizodiški. Bet jeigu jie tampa gilesni ir atskiras asmuo nustoja sieti savo ateitį su gimtuoju kraštu, šių užsienio kontaktų ilgalaikės pasekmės bus neigiamos.

Globalistų ketinimai suburti vis stambesnes žmonių mases į vieną politinę/ekonominę erdvę neatspindi jų kilniaširdiškumo. Jiems svarbiausia ne pagausinti pasirinkimų galimybes paprastiems piliečiams, bet padidinti pasirinkimo laisvę sau. Būtent laisvas darbo jėgos ir kapitalo judėjimas leidžia stambiems bankams ir tarptautinėms korporacijoms laisvai elgtis su dirbančiaisiais ir demokratiškai išrinktomis nacionalinėmis valdžiomis. Liberali imigracijos ir užsienio investicijų politika duoda darbdaviams šansą ne tik mažinti algas, bet ir palaipsniui išardyti socialinės apsaugos sistemas, kurias į gyvenimą atvedė ne kas kitas kaip nacionalinės valstybės. Mobilus kapitalas, jei jis nusprendžia, kad darbo santykiai ar mokesčiai netinka jam, gali kiekvienu momentu perkelti gamybinę įmonę į kitą šalį, kurioje dirbančiųjų teisės yra žymiai menkiau saugomos. Kartais užtenka tik pagrasinti, kad firma ruošiasi išsikraustyti ir jos reikalavimai dirbančiųjų atžvilgiu bus tuojau pat patenkinti. Krizės apimtoje Europoje ypač matomi finansinių klanų ketinimai pasinaudoti palankiu momentu ir reikalauti beatodairiško socialinių garantijų karpymo. Darbdaviai ES erdvėje nuolat ieško būdų kaip mažiau pasidalinti pelną su visuomene ir kaip daugiau perkelti savo veiklos kaštus gyventojų visumai. Anksčiau Europos nacionalinės valstybės kovojo prieš tokius turtuolių asocialius veiksmus. Dabar, kai transnacionalinės korporacijos ir finansinės institucijos tapo stipresnės nei nacionalinės valstybės, vienam žmogui darosi vis sunkiau gintis nuo tarptautinio kapitalo, neturint nacionalinės valstybės arba sąmoningos tautos paramos.

Individui svarstant klausimą ar tapti pasaulio piliečiu, reikia suvokti kokią globalizuotą santvarką siekiama sukurti ir kokios bus tos santvarkos ilgalaikės pasekmės jam. Numatytas toks pasaulis, kuriame dominuoja laisvi santykiai tarp darbuotojų ir firmų, siekiant trumpalaikės finansinės naudos ir vengiant ilgalaikių įsipareigojimų. Idealiai globalistai pageidautų, kad valstybėms būtų uždrausta įtakoti darbdavių ir darbuotojų dvišalius santykius.

Tuo tarpu žmogus negimsta pasiruošęs dirbti. Priešingai, tėvai, auklėtojai ir valstybė paima vaiką savo globon maždaug 20 metų ir jį paruošia savarankiškam gyvenimui. Per tuos 20 metų  jaunas žmogus daugiau ima nei duoda. Todėl pasaulyje nėra tokių privačių kompanijų, kurios sutiktų sumokėti ne tik už būsimo darbuotojo mokslą, bet ir visą išlaikymą, bei auklėjimą nuo gimimo dienos. Firmos pageidauja, kad visuomenė padengtų šiuos kaštus. O vėliau, kai darbuotojas tampa mažiau produktyvus bendrovei, pastaroji kratosi atsakomybės dėl jo tolesnio likimo vidutiniškai 10-15 metų po išėjimo į pensiją. Taip pat neretas atvejis, kad žmogus rimtai suserga ir pasidaro neįgalus dirbti prieš pensiją. Kas juo turi rūpintis? Anksčiau, kai nacionalinės valstybės dar nebuvo praradusios savo galios, vyravo tvarka, kai stambesnės Vakarų kompanijos užtikrindavo savo tarnautojams privačias senatvės pensijas. Globalizuotame pasaulyje tokių dosnių darbdavių vis mažėja.

Todėl kyla esminis klausimas – kodėl visuomenė turi prisiimti tokius įsipareigojimus, kai atskiram jos nariui tarptautiniai autoritetai suteikia laisvę ignoruoti savo asmeninę atsakomybę prieš visuomenę? Žmogaus jėgos yra ribotos ir jis negali vien tik duoti kitiems. Asmuo jungiasi į įvairias asociacijas tikėdamas, kad jose vyraus grįžtamumo dėsnis. Pagal šį dėsnį, asociacijos nariai aukojasi bendriems tikslams, tokiu būdu stiprindami asociacijos gebėjimus padėti individui, kai tam ateina laikas. Jei atskiri nariai tik ima iš asociacijos ir net neketina ką nors grąžinti, tai toks junginys bus pasmerktas silpnėti ir nebegalės tinkamai paremti savo narius. Pastarieji tai suvoks ir nebenorės toliau aukotis bendram reikalui. Šitaip miršta socialinis solidarumas, kuris yra kiekvieno žmogaus civilizuoto gyvenimo pagrindas. Šiuo keliu eina Vakarų valstybės, o pasekmes mes matome kasdien, skaitydami apie vis plintantį finansinį nestabilumą bei neramumus, kuriuos sukelia neatsakingi stambių finansininkų veiksmai ir nepažabotas godumas. Socialinis solidarumas yra įmanomas tik stabiliose, ilgaamžėse asociacijose. Jeigu jos nariai nuolat jungiasi ir vėl skiriasi, aukščiau minėtas grįžtamumo faktorius nespėja įsigalioti, nes svarbiausias gyvenimo vertybes neįmanoma sukurti per dieną.

Pasak įtakingų finansinių ekspertų tikėtina, kad 2013 m. po Europą ir Lietuvą nusiris dar viena galinga ekonominio nuosmukio banga. Tai gali būti lemtingi Lietuvai metai. Arba vėl nuvilnys didžiulė nevilties ir emigracijos banga, arba lietuviai pagaliau imsis priemonių valdyti savo padėtį. Tautinės politinės jėgos privalės sukurti alternatyvios ekonomikos koncepciją, kurioje valstybė imsis žymiai daugiau atsakomybės už tautos materialinį išlikimą nei iki šiol. Tikrosios nacionalinės partijos pasaulėžiūroje turi vyrauti nuostata perorientuoti šalies ūkį pagal vietinius poreikius, intensyviau išnaudojant vietinius resursus bei darbo jėgą. Lietuvos ūkis turi tarnauti tautos interesams, o ne užsienio kapitalui arba šalies oligarchams. Turi pasibaigti laikas, kai aklai pasikliaujama tarptautiniu darbo jėgos pasidalinimu, tarptautine prekyba ir internacionalinėmis rinkomis. Visuotinė ekonominė priklausomybė akivaizdžiai veda į visuotinę suirutę. Naujosios krizės akivaizdoje Lietuva negali sau leisti pasyvaus jos stebėjimo ir paklusnaus užsienio ekspertų nurodymų vykdymo taip, kaip buvo 2008 m. recesijos metu. Kiti klausimai bus nustumti į antrą planą, nes vis daugiau ir daugiau žmonių neturės darbo ir vilties. Jei tautiški judėjimai nesuvoks šio esminio gyvenimo fakto, jie bus pasmerkti merdėti.

Šiuo metu vyrauja nuostata, kad nacionalinė valstybė neturėtų kištis į privačius ekonominius reikalus. Daugelis abejoja, kad valstybės tarnautojai yra pakankamai kompetetingi ir sąžiningi efektyviai valdyti ūkio raidą. Teisybė, kad dabartiniu metu valdininkija nesirūpina tautos gerove. Jai iš viršaus yra nuleidžiami integraciniai tikslai, kurie orientuoti į vienos politinės/ekonominės erdvės sukūrimą, o ne į tautos suklestėjimą. Todėl tautininkų judėjimo ideologinis pagrindas turi būti tauta ir jos stiprinimas. Sėkminga politinė veikla priklauso nuo aiškaus tikslo turėjimo ir jo ryžtingo siekimo. Visuomenei turi būti aiškinama, kad kelias į jos materialinę gerovę veda per nacionalinės ekonominės erdvės ir regioninio bendradarbiavimo įtvirtinimą. Aišku, kad šiai idėjai priešinsis beveik visa mūsų politinė klasė, vietiniai oligarchai ir užsienis. Todėl reikės nusiteikti aštriai politinei kovai.

Mes turime vieną galingą sąjungininką – globalistų neribotą godumą. Globalios korporacijos ir finansinės institucijos tapo tokios galingos, kad jų įtakai pažaboti nebeliko rimtesnių kliūčių. Jų destruktyvinė veikla įgauna vis didesnį pagreitį ir apima vis daugiau nacionalinių valstybių. Anksčiau ar vėliau, paprastiems mūsų piliečiams ir kitiems europiečiams taps aišku, kad tik stipri nacionalinė valstybė bus pajėgi ginti juos nuo tarptautinių finansininkų galios. Augant nacionaliniams judėjimams Lietuvoje ir Europoje, atsiras ir naujų žmonių, sugebančių nukreipti valstybės politiką ir ūkio valdymą demokratiškesne kryptimi. Kai prie nacionalinio judėjimo prisijungs žmonės, tikintys šia ideologija, norintys bei sugebantys valdyti, lietuvių tauta tikrai taps savo valstybės šeimininke.