Britų konservatorius ir EP narys, rašytojas ir žurnalistas Danielis Hananas (Daniel Hannan) komentuoja naują Europos Komisijos plakatą, kuriame puikuojasi užrašas „Visi galime dalintis viena žvaigžde. Europa visiems“. Pati žvaigždė sudarytų iš įvairių religijų ir… komunizmo simbolių, o dešinėje viršuje uždėtas Europos Sąjungos logotipas.
Atidžiai pasižiūrėkite į šį reklaminį plakatą. Pastebite ką nors? Greta krikščionybės, judaizmo, džainizmo ir kitų simbolių yra viena iš baisiausių žmonijos sugalvotų emblemų: kūjis ir pjautuvas.
Trims kartoms sovietų revoliucijos ženklas reiškė skurdą, vergiją, kankinimus ir mirtį. Jis puošė naktimis ateidavusių čekistų kepures. Jis pradėdavo ir užbaigdavo propagandinius filmus, kurie slėpdavo badą. Jis reklamuodavo liaudies teismus, kuriuose mirčiai būdavo pasmerkiamos valymų ir parodomųjų procesų aukos. Jis plazdeno virš perauklėjimo lagerių ir gulagų. Šimtams milijonų europiečių tai buvo svetimšalių okupacijos simbolis. Vengrija, Lietuva ir Moldova uždraudė jį naudoti, o daugelis buvusių komunistinių šalių norėtų, kad su juo būtų elgiamasi taip pat kaip su nacių valdžios ženklais.
Tačiau štai jis ant plakato Europos Komisijoje, reklamuoja autoriaus moralinį kurtumą (tikiuosi, jog būtent tai, o ne užsitęsusią nostalgiją). Bolševikų antspaudas aukština ideologiją, kuri, kalbant griežtai statistiškai, turi būti laikoma kraugeriškiausia iš visų kada nors žmonių giminės išrastų. Tai, kad diena po dienos praeinant pro šalį Briuselio koridoriuose jis lieka nepastebėtas, kelia pasibjaurėjimą.
Bet kodėl nėra svastikos ?
vat įdomu, ir kodėl gi nėra svastikos? Greta kūjo ir pjautuvo visai tiktų 😀
Tikrai, kazkodel jie pamirso svastika, tikrai ne maziau svarbia, Europos naujai istorijai nei kujis su pjautuvu. Kartais keistoki tie europieciu atminties vingiai.
Baltų išlikusi lietuvybė šiame globalų areale visvien turi užkampį – Baltiškus ŠVIESOS ritualus. Svarbiausia, kad jie nesibaigtų asmeniškumais Dievybėms – taryt giliausiems SAVO gyvenimo užkampiams – bet kokia kaina imti ir egoįsiamžinti. Lai tai būna išliekamume tiesiog erdvė Baltiškąjai plėtrai, tęstinumui .
Šiandieniniams Baltams siūlyčiau nesigilinti į krikščioniškas Briuselioprovatikanines provo akacijas – aiškintis, derintis, pritapti.
—
Mūsų tautos kertinis (kas jį kerta?) akmuo – dieviškuose Baltuose.
Pritariu
Vilmantai,
nepritariu – lietuviai (baltai) išgyveno tik todėl, kad niekada nepametė sveiko proto, kas neigia tai, kad jų gyvenimas buvo nuo kažko priklausomas arba, kitaip sakant, kad jie turėjo priklausomybę – religiją.
Jei to nebūtų buvę, tai jie, kaip ir visas niekam tikęs pasaulis, lengvai būtų perėmę krikščionybę, betgi to neatsitiko – nors kosmopolitų šiknabirbiai teigia, kad Lietuvoje dauguma gyventojų – krikščionys, betgi mes puikiai visi žinome, kad tai – butaforija, tai tik tingėjimas, pvz., mirties atveju ieškoti kitų amžinątilsio išlydėjimo – pagerbimo formų, kurios jau buvo atsiradusios tarybmečiu, kad ir kiek tai ideologizuotos, bet jau pažengusios į priekį nuo nesąmonių.
Taip, kad dievų nėra, nebūdavo ir nebus, nes žmogaus gyvenimo vairininkas yra ne kažkas, o tik sveikas protas.
Baltų religija turbūt greičiau remiasi Dievų ir Dievybių pajautomis, ne regėjimais. O jie prišauktieji, patikėk, net liečia. Tačiau, atidėkime baltiškus asmeniškumus, lai Dieviškumai savaip kiekvienam pasibeldžia – paprasčiausiai savitarpio draugystei.
—
Po Rikajoto (šventvietės) sunaikinimo prie Auksinės upės, o šiai dienai krikščioniams susiprivat’izavus pievas ir miškus, Baltų Dievystės liko tiesiog nepageidaujamomis nebyliomis benamėmis.
Tačiau. Bedievių paprastai paklausiu, ar gerbi protėvius? Jei taip, tai būk malonus, gerbk ir jų religiją globojant.
O aš tau sakau, kad protėviai neturėjo tos priklausomybės ir jokiais tikėjimais neužsiėmė.
Šis Tavo teiginys tiesiog pribloškiantis absurdiškumu – kaip kad lietuviai anksčiau buvo netikri lietuviai.
—
Ipatijaus metraštis ties 1252 m. data, kalbėdamas apie Mindaugo krikštą, teigia, jog jo krikštas buvo apgaulingas, ir kad tasai ir toliau aukojęs Dievams: Nunadieviui, Teliaveliui, Diviriksui, Medeinai.
Lasickis apie 1580 m. sudarė žemaičių Dievų sąrašą ir aprašė tuometines jų apeigas.
Stryjkovskis 1582 m. “Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusijos kronikoje” mini lietuvių ir žemaičių gyvenimą DIEVIŠKUMUOSE.
—
Tai, kad Lietuva vėliau paskendo Romos ideo logijos okupaciniame fasone, tad, atkreipk dėmesį, Baltų religijai teko pasitraukti į folk lorinį (ypatingai dainų) sluoksnį.