Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ – tai nuo 2007 metų vykstantis dokumentinių filmų festivalis, kurioje programoje rodomi filmai, vienai ar kitaip susiję su žmogaus teisių klausimais. Kartu tai ir socialinis – kultūrinis projektas, kurio metu rengiamos visiems prieinamos kino peržiūros Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, rodoma įvairi, tarptautiniuose festivaliuose pripažintų ir naujų dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su filmų kūrėjais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais, organizuojami papildomi edukaciniai renginiai.
Šiemet festivalis pradžiugins žiūrovus 41 dokumentinio filmo programa, kvies į susitikimus su 13 užsienio svečių, ragins dalyvauti papildomuose renginiuose, edukacinėse diskusijose ir filmų aptarimuose. Šių metų programoje didelis dėmesys skiriamas nedemokratiškų režimų griūčiai arabų kraštuose, tvyrančiai įtampai Vidurio Rytų regione. Be nuolatininių festivalio programų („Žalioji programa“, lyčių lygybės programa ir kt.) šiemet nagrinėjamos teisingumo („Siekiant teisingumo“), migracijos („Kertant sienas“) temos. Festivalio organizatoriai siekia praplėsti žiūrovų akiratį, atkreipti dėmesį į socialinius iššūkius, globalias ir lokalias žmogaus teisių problemas. „Ad Hoc: Nepatogus Kinas“ – tai erdvė laisvai minčiai, atviroms diskusijoms apie tai, kas iš tiesų svarbu.
Vienas iš gausaus būrio festivalio svečių – filmo „Dženino miesto kinas“ („Cinema Jenin“) vokiečių režisierius, prodiuseris, rašytojas Markus Veter (Marcus Vetter). Markus gilinosi į verslo studijas ne viename pasaulio universitete, tačiau galiausiai nusprendė imtis medijų studijų. Režisavo daugelį dokumentinių filmų, kurie būdavo reguliariai rodomi įvairių kino festivalių programose. Net tris kartus laimėjo „Grimme“ apdovanojimą.
Režisierius nuo pat pirmųjų akimirkų sekė Palestinos miesto Dženino (Jenin) sugriuvusio kino teatro atgaivinimo projektą. Kadangi pastato atkūrimas nebuvo įmanomas be abiejų pusių – žydų ir palestiniečių – dalyvavimo, „Dženino miesto kinas“ tampa tarpkultūrinio dialogo mezgimosi vieta. Filmo „Dženino miesto kinas“ („Cinema Jenin“) peržiūros ir susitikimas su režisieriumi vyks Vilniuje, kino teatruose „Multikino OZAS“ (spalio 20 d.) ir „Skalvijoje“ (spalio 21 d.).
Nemažiau intriguojantis susitikimas žiūrovų laukia su iš Olandijos atvykstančia kino kūrėja Klarti Kareins (Klaartje Quirijns). Ji yra olandų filmų ir televizijos laidų režisierė bei prodiuserė. Nyderlanduose režisierė dirbo dokumentikos režisiere ir prodiusere didžiausiems visuomeniniams transliuotojams (VPRO, IKON ir NPS). Kurį laiką K. Quirijns gyveno Niujorke, kur taip pat kūrė dokumentiką.
„Nepatogaus kino“ festivalyje šios režisierės filmai buvo rodyti jau ne kartą, tačiau Lietuvoje jai dar neteko svečiuotis. Šį kartą festivalyje bus rodomas 2011 metais sukurtas filmas „Taika ar teisingumas“ ( „Peace vs. Justice“). Filme pasakojama, kaip daugiau nei dvidešimt metų Ugandos vyriausybė bando nugalėti sukilėlėlio Džosefo Koni (Joseph Kony) vadovaujamą Dievo Pasipriešinimo Armiją (Lord’s Resistance Army (LRA). Šiandien liūdnai pagarsėjusios vaikų-kareivių pajėgos siaučia Sudane ir Konge, o pats Koni tebesislapsto laisvėje. Filmas parodo, koks sudėtingas gali būti tarptautinio teisingumo vykdymo procesas, kai į jį žvelgiama labai skirtingai. Filmo aptarimas ir susitikimas su režisiere vyks spalio 18 d. kino teatre „Skalvija“.
Festivalio organizatoriai kviečia nepraleisti susitikimo ir su filmo „Panko sindromas“ („Kovasikajuttu“) režisieriais iš Suomijos – Pasi (J.P. Passi) ir Juka Karkainen (Jukka Karkkainen). Apdovanojimus įvairiuose kino festivaliuose renkantis suomių filmas pasakoja apie pankišką gyvenimą ir ėjimą prieš srovę. Pagrindinai filmo herojai – Perti, Kari, Toni ir Sami – kaip turbūt kiekvienos normalios pankroko grupės nariai, mėgsta alų, garsiai keikiasi, viešai aiškinasi santykius, bet į muziką žiūri rimtai. Skirtumas tik tas, kad kiekvienas šios kylančios suomių pankroko grupės narys turi protinę negalią. Filmo aptarimas ir susitikimas su režisieriais vyks spalio 19 d. kino centre „Multikino“ ir spalio 20 d. „Skalvijoje“.
Žmogaus teisių kino festivalis „Ad Hoc: Nepatogus kinas“ siekia būti prieinamas visiems. Tačiau tam, kad toks išliktų, labai reikalinga žiūrovų parama. Todėl bilietų politika yra paprasta – kiekvienas žiūrovas nusprendžia pats, kiek vertas „Nepatogaus kino“ bilietas. Todėl visuose festivalio seansuose žiūrovai galės apsilankyti sumokėdami bent 1 ct (visa kita – jūsų savanoriška parama festivaliui).
Šeštasis dokumentinių filmų festivalis „AdHoc: Nepatogus Kinas“ vyks spalio 17–24 d. Vilniuje (kino centras „MULTIKINO“ (pramogų centras „Ozas“), „Skalvija“, Energetikos ir technikos muziejus). Iš karto po Vilniaus festivalis keliasi į Kauną (spalio 25–30 d., M. Žilinsko dailės galerija, VDU menų galerija 101). Lapkričio mėnesį festivalis keliaus po mažesnius miestus: Šiauliai (Ch. Frenkelio vila, lapkričio 6–10 d.), Klaipėda (Kultūrų komunikacijų centras, lapkričio 7–11 d.), Alytus (lapkričio 8–11 d.), Marijampolė (lapkričio 9–11 d.), Utena, Ukmergė ir Panevėžys (lapkričio 14–17 d.). Daugiau informacijos renginio tinklalapyje.
Et, kiek jis ten tariamai tenepatogus. “Nepatogiu kinu”, mano galva, festivalis galėtų nominuotis tuomet, jei, pvz., vokiečiai išdrįstų atvežti neangažuotą filmą apie Ernst Zundel, Deivid Irwing arba apie tai, kaip su oficialiąja holokausto versija dera panašūs faktai, kaip žydas- asmeninis Hitlerio vairuotojas Emil Maurice; amerikiečiai atvežtų beprotišką oficialiąją 9/11 versiją demaskuojančią istoriją, žydai- apie savo įslaptintą branduolinį arsenalą arba bent apie savo kariuomenės žiaurumus ne tik per operaciją “Cast lead”, bet ką IDF išdarinėja Gazoje kiekvieną palestiniečiams nemielą dieną, lietuviai- kas iš tikrųjų ir kaip nužudė Drąsių, baltarusiai- kas į Beliacko sąskaitas Lietuvoje pervedinėjo pinigus ir kam tiksliai jie buvo naudojami, anglai- apie tikruosius 7/7 organizatorius, apie Bleiro suklastotus oficialiuosius pretekstus užpulti Iraką, rusai- apie tai, kad proletariato terorą ne tik projektavo, jam vadovavo, bet ir vykdė beveik išskirtinai žydų tautybės “proletarai” ir t.t. ir pan. O lig tol tiems pilietiškiems menininkams derėtų vadintis kokiu nors tipo “Politkorektiškai kastruoto kino festivaliu” ar panašiai…