Niekas nežino kiek šimtmečių skalviai saugojo iškilųjį Rambyno kalną nuo grėsmingų užpuolikų ir klastingų, draugais apsimetusių, neprietelių. Puslankiu, iš rytų, pietų ir vakarų, Rambyną supo gynybinės pilys, neleidusios išniekinti ir sunaikinti švenčiausios vietos.
Deja, skalvių gentis buvo nukariauta, pilys sudegintos, Rambyno šventvietė sunaikinta. Daug metų praėjo nuo tų laikų. Istorijos vingiai dažnai pasisukdavo ne baltams palankia kryptimi. Garbinga ir romantiška skalvių genties istorija nugrimzdo į užmarštį. Piliakalnius paslėpė miškai ir brūzgynai.
Devynioliktame amžiuje apie juos priminė Tilžės mokytojas Eduardas Gizevijus, surinkęs, užrašęs ir pagarsinęs plačiai po Europą padavimus ir legendas apie Opstainių, Šereiklaukio piliakalnius, Sidabrakalnį ir Rambyną.
„Opstainių I –asis , dar vadinamas Vilkyškių, Raudondvario, piliakalniu, buvo žinomas ir anksčiau. Šereiklaukio piliakalnio ilgai ieškota. Žinios apie paskutinio skalvių mūšio su kryžiuočiais vietą, esančią Jūros upės ir Nemuno sankryžoje čia stovėjusią pilį, vadą Šereikį mus pasiekė iš gilios senovės. Tačiau pilies kalną nustatyti pavyko tik 1988 metais. Tai krašto tyrinėtojo archeologo Valdemaro Šimėno nuopelnas. Šereiklaukio piliakalnis – vienintelė vieta žemėje, kuri mena dramatišką skalvių kovą už išlikimą. Nuo piliakalnio aikštelės akimis galima aprėpti Jūros upės susitikimą su Nemunu ir kitą jo krantą, nuo kurio slinko pavojus baltų gentims.
2010 metais buvo sutvarkytas ir parengtas lankymui ir Opstainių II piliakalnis, esantis ant Apstelės upelio kranto, Opstainių kaimo teritorijoje. Tai mažas piliakalniukas, matyt, atsiradęs vėlesniais (o gal žymiai ankstyvesniais) laikais, nes archeologai nerado turtingo kultūrinio sluoksnio ir kitų senovės piliakalniams būdingų radinių.
Tačiau Opstainių I- asis (Vilkyškių, Raudondvario) piliakalnis keri savo grožiu. Archeologiniai radiniai pagrindė spėliones ir prielaidas apie aukštą skalvių kultūrą, plačius ryšius su pasauliu, materialinį genties gerbūvį. Manoma, kad turtinga gyvenvietė pilies papėdėje – Vilkyškių miestelio pradžia.
2003 metais krašto gyventojus ir mylėtojus nudžiugino Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės leidinys „Šiaurės Skalva“ ne vienam padėjęs pažinti ir pamilti Skalvą“ – sakė Rambyno regioninio parko vyriausia kultūrologė Giedrė Skipitienė.
Sutvarkyti trys piliakalniai turi būti lankomi, kad užmaršties brūzgynai jų vėl nepradėtų naikinti.
Iškilusis Rambynas
Rambyno kalne senoji baltiška šventvietė buvusi net iki 1811 metų. Sunaikinus šventąjį aukų akmenį kraštą pradėjo persekioti nelaimės. Dievų kerštas buvęs grėsmingas. Kalnas tris kartus griuvo. Šventoji kalno vieta 1835-aisiais metais nugarmėjo į Nemuną. Tada Nemuno vandenys į marias nunešė ir šventa vadintą kalno vietą, ant kurios ilgus metus stovėjo aukų akmuo. Tačiau garsas apie Rambyno šventvietę sklido plačiai ir žmonės nenustojo lankyti Rambyno net tada, kai akmuo virto girnomis. Tas girnas, nukaltas iš šventojo akmens, per 20 metų plaktukais, gremžtukais, žmonės po platųjį pasaulį išsinešiojo.
Mūsų dienomis Rambynas ne tik šventvietė, bet ir vienintelė Lietuvoje vieta iš kurios taip plačiai atsiveria Ragainė, Tilžė, Mažvydo vaikščioti takai, suskambę Vydūno choro aidai, atplaukiantys Nemunu iš jo miesto – Tilžės, į jo žemę – Rambyną.
Proskyna Ragainės kryptimi atvėrė puikią panoramą į Nemuno vingį, Merguvos ir Nemuno santaką. Sutvirtinti Rambyno kalno šlaitai. Rėvoje, kuria šimtmečiais žmonės kopė į Rambyno kalną švarūs, pasipuošę ir apsiavę vėl įrengti laiptai.
Kiekvienam atvykusiam atgimęs Rambynas turėtų priminti išnykusias baltų gentis, kovas už lietuvišką žodį ir raštą. Atgimęs Rambynas suteiks jėgų saugoti savo tautos orumą ir garbę.
Apie sutvarkytus piliakalnius papasakojo Rambyno regioninio parko vyriausia kultūrologė Giedrė Skipitienė.
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos informacija
Dievų pavidalų apeigos turbūt labiausiai įsitvirtinusios ir išlikusios Ugnyje. Bet kažin ar bereikėtų šventą Ugnį laikyti kažkokiu nukrikščionėjusiai Lietuvai “paveldu”, jei Ugnis būtų visuotinos šiandienybės kasdienybė.
Šiandien kaip tik teko laimė apsilankyti Kauno pakraštyje esančiame Veršvų Piliakalnyje su mintimi, kad su Kauno Baltais ant jo pastatyti tvirtą Aukurą ir jį pagloboti, Dievus pagloboti. Viskas būtų kaip ir gražu ir prasminga, jei visa tai nebūtų įrėminta “drąsios tautos” pavadinimo šiandienybėje – privažiavimas prie apžėlusio Piliakalnio tarp apgailėtinų bendrabutinių penkiaaukščių ir juos lydinčių šiukšlinių konteinerių. Taip tokioje Lietuvoje ir taip gyvenantieji tiesiog nerodo paprastos pagarbos užgyventai praeičiai ir sau “pagoniškos” (paganskos) savigarbos.
Man irgi buvo kilusi tokia pat mintis kaip ir šiame straipsnyje: mes jau neglobojam Dievų, o Dievai – mūsų.
Tačiau, ir taip aišku, ir tiesiog nėra jau kito pasirinkimo – Dievus kažkaip reikia susigrąžinti iš apžėlusių Piliakalnių, kuriuose jie vis dar liūdnai slypi.
Vilmantai, paskelbk dieną ir valandą, ateisiu kartu sutvarkyti piliakalnį ir sukrauti aukurą.
Ženkle,
tokia Aukuro ant Veršvų pastatymo mintis yra Ritos, ji tikrai kvies tai įgyvendinti dar šiemet. Turbūt reikia apsitarti bendrai ketvirtadienį 18 val. prie Kauno pilies santakos Aukuro.
RAMBYNAS – pavadinimas, kuris skamba slaviškai ir turi slaviškas šaknis.
Tokia pat vietovė yra Riugeno saloje, kurioje šimtmečius gyveno vakarų slavų gentys.
рубка, wyrąb, zarębit – štai keletas slaviškų žodžių susijusių su miško kirtimu.
Taip, kad Rambynas – greičiausiai reiškia kalną su iškirsta aikšte viršūnėje, kurioje vykdavo apeigos – šokiai, dainos, aukojimai.