Patarimai tėvams, kaip sukurti vaikams sveikatai palankią mokymosi aplinką

Artėjant rugsėjui, daugėja rūpesčių mokinukų tėvams. Ypač tiems, kurių vaikai mokyklos slenkstį peržengs pirmą kartą. Tėvams rūpi, kokie baldai tinkamiausi, kokią kuprinę išsirinkti, koks turėtų būti mokinuko dienos režimas, kaip jis turėtų maitintis ir dar daug kitų klausimų. Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Vaikų sveikatos skyriaus vedėja Daiva Žeromskienė pataria tėveliams į ką atkreipti dėmesį ruošiant vaikus naujiems mokslo metams.

Mokinio kambarys ir darbo vieta. Dauguma tėvų domisi, kaip reikėtų įrengti mokinio kambarį, kokie baldai patys tinkamiausi. Mokinio kambaryje vienas iš svarbiausių baldų yra rašomasis stalas. Jį renkantis pirmiausia reikia prisiminti, kad jis turi atitikti vaiko ūgį. Netinkamai parinktas mokinuko stalas bei kėdė gali būti regos, laikysenos, kraujotakos sutrikimų ir nepakankamo darbingumo priežastis. Netaisyklingai laikysena formuojasi ir dėl per mažo, ir dėl per didelio rašomojo stalo.

Mokykliniai rašomieji stalai ir kėdės būna įvairių dydžių, ženklinami pagal standartų reikalavimus, tačiau, ar baldas atitinka mokinio ūgį, patogiau nustatyti vizualiai. Taisyklingai sėdėti – tai sėdėti tiesiai, giliai, kūno svorį vienodai paskirstant abiem sėdmenims, nugarą atrėmus į kėdės ar suolo atramą, galvą truputį palenkus į priekį. Taip sėdint atstumas nuo akių iki knygos arba sąsiuvinio turėtų būti apie 35 cm. Tarp liemens ir suolo krašto lieka 3–4 cm tarpas. Kojos per klubo ir kelio sąnarius sulenktos tiesiu kampu – pėdos remiasi į grindis ar pakoją, dilbiai laisvai guli ant stalo. Vaikai greitai auga, todėl idealiausia būtų rinktis reguliuojamojo aukščio baldus. Jei neįmanoma nupirkti baldų pagal vaiko ūgį, galimą juos pritaikyti, pvz., pakalant stalo kojas kaladėlėmis arba padedant po kojomis suolelį.

Labai svarbu vaikui išaiškinti, kodėl jam tinka būtent tokio dydžio stalas ir kėdė, ir išmokyti pačiam įvertinti, koks suolas jam tinka ir kodėl. Tikėtina, kad tada mokyklos klasėje rinkdamasis, kur sėsti, jis atsižvelgs ir į baldo dydį.

Lietuvos teisės aktai vaikų baldus leidžia gaminti tik iš saugių vaikams medžiagų, todėl būtų geriau pirkti sertifikuotus, paženklintus vaikų baldus. Vaiko baldų paviršius turi būti glotnus, matinis, lengvai valomas, atsparus plaunamosioms medžiagoms. Baldai turi būti lengvi, be aštrių briaunų ir kampų.

Statyti rašomąjį stalą reikėtų šviesiausioje kambario vietoje, šonu prie lango, kad langas sėdinčiam dešiniarankiui vaikui būtų iš kairės, o kairiarankiui iš dešinės.

Svarbus ir dirbtinis darbo vietos apšvietimas, kuris turi būti bendras kambario ir vietinis – stalinė lempa. Negalima ruošti pamokų tik prie stalinės lempos, nes susidaro ryškus kontrastas tarp apšviesto stalo paviršiaus ir tamsios patalpos. Tokioje aplinkoje akys greičiau nuvargsta ir gali išsivystyti įvairių regėjimo sutrikimų. Stalinė lempa turėtų būti su gaubtu, kuris apsaugotų akis nuo tiesioginės šviesos akinimo.

Mokinukai, kaip ir mažesni vaikai, miegoti turi lovose kietu pagrindu, čiužinys turi būti standus, pagalvė neaukšta.

Jūsų vaikai bus priversti ilgiau sėdėti mokydamiesi mokykloje ir ruošdami pamokas namuose, todėl svarbu vaiko kambaryje ar namuose sukurti fizinį aktyvumą skatinančią aplinką. Reikėtų stengtis, kad vaikai turėtų pakankamai erdvės judėti patalpose, netrukdydami kitiems šeimos nariams. Parinkite vaikams ne tik patvarius, paprastus, spalvingus, bet ir skatinančius judėti žaislus. Jie turi atitikti vaikų amžių ir fizines galimybes, padėti taip, kad vaikas pats galėtų juos pasiimti. Idealu, jei galėtumėme juos nuolat keisti, kad nenusibostų. Namuose sporto kampelyje, jei leidžia finansinės ir vietos galimybės, galėtų būti: gimnastikos skersinis, virvė laipiojimui, žiedai, netgi treniruokliai. Kiekvienam vaikui patariama turėti didelį ir mažą kamuolį, gimnastikos lanką, šokdynę, dviratį, badmintono raketes, rogutes, pageidautina slides, pačiūžas.

Mokinio kuprinė. Išrinkite mokinukui gerą ir tinkamą kuprinę. Svarbu, kad kuprinė vaikui patiktų, tada jis noriai ją nešios. Tačiau ne visada renkantis kuprinę galima remtis tik vaiko norais ar mada. Deja, tikrai geros ir tinkamos kuprinės dažnai yra nepigios. Rinkitės kuprinę, paženklintą pavadinimu „mokyklinė kuprinė“, kurios gamintojas garantuoja, kad ji pagaminta laikantis būtent mokyklinei kuprinei keliamų reikalavimų. Mokyklinių kuprinių išorinėje pusėje turi būti atšvaitai, jos turi būti su reguliuojamo ilgio diržais, kad užsivilkus paltą ar striukę juos būtų galima pailginti, o orams atšilus – vėl sutrumpinti. Tada ji tvirtai priglunda prie nugaros ir neleidžia vaikui kūprintis. Negalima nešioti „nukarusios“ kuprinės, kurios visas svoris tektų kryžkaulio sričiai. Kuprinės diržai pečių lygyje turi būti ne siauresni kaip 3,5–4 cm, kad neveržtų ir neužspaustų rankų kraujotakos. Tuščia pradinių klasių mokinių kuprinė turi sverti ne daugiau kaip 700 g., vyresnių mokinių – ne daugiau kaip 1000 g. Gydytojai mokiniams rekomenduoja nešti ne sunkesnę kaip 10 proc. savo svorio kuprinę, kuri turi būti su dviem diržais ir nešama taisyklingai užsidėjus ant abiejų pečių. Jei kasdien nešiojama sunkesnė kaip 15 proc. kūno svorio kuprinė, gali atsirasti nugaros skausmai, stuburo pakenkimai. Pradinukų, o gal ir vyresnių vaikų tėvai turėtų pasidomėti, ar visi vaiko kuprinėje nešiojami daiktai yra reikalingi tą dieną.

Mokinio drabužiai. Vaiko drabužiai turi būti kuo kokybiškesni, patogesni, patvaresni, saugantys sveikatą. Jie turi būti praktiški, pagaminti iš natūralių medžiagų, kad vaikai kuo mažiau prakaituotų judrių žaidimų metu. Dažnoje mokykloje vaikams yra privalomos uniformos. Tačiau dažniausiai uniformos yra siuvamos iš sintetinių ar pusiau sintetinių pluoštų, kad ilgiau nesusidėvėtų ir gerai atrodytų. Nešiojant tokias uniformas, būtina po švarkeliais, megztiniais pasivilkti medvilninius ar kitokio natūralaus audinio marškinėlius. Apatiniai drabužiai taip pat turėtų būti iš natūralaus pluošto.

Viršutiniai drabužiai turi būti kuo lengvesni. Lietingu oru rekomenduojamos įvairios neperšlampamos striukės ar apsiaustai su gobtuvais. Tada vaikams nereikės papildomai nešiotis skėčio ir taip nelengvoje kuprinėje.

Avalynė. Avalynė turi atitikti sezoną, būti lengva ir patogi, pralaidi orui. Idealu, jei avalynė ne tik apsaugo pėdą ir blauzdą nuo lietaus, purvo ar šalčio, bet ir saugo nuo plokščiapėdystės išsivystymo. Tokios avalynės padas yra lankstus, neslidus, standžiu užkulniu, pralaidžia orui įklote su pėdos linkio pakilimu (supinatoriumi). Tokioje avalynėje vaiko pėdos neprakaituos. Nerekomenduojama avėti aukštakulnių batelių, kulno aukštis neturi buti didesnis nei 3–4 cm. Drėgnu oru labai patogu avėti guminius botus, tik patalpoje reikėtų persiauti, nes tokia avalynė nepraleidžia oro. Taip pat nerekomenduojama visą dieną avėti ir sportiniais bateliais. Kūno kultūros pamokai reikia įsigyti specialią sportinę aprangą ir sportinius batelius. Po pamokos sudrėkusią aprangą ir avalynę būtina persivilkti ir persiauti.

Dienos režimas. Režimo esmė – tai racionalus darbo ir poilsio kaitaliojimas. Jei mes laikomės savo dienos režimo, susikuriame sąlyginius refleksus, kurie sudaro galimybę organizmui greičiau atsibusti, įsitraukti į darbą, greičiau jį atlikti įdedant mažiau pastangų. Taigi tinkamai suplanuotas dienos režimas gerina žmogaus darbingumą, savijautą, atitolina nuovargį, saugo sveikatą. Pagrindiniai mokinio dienos režimo elementai – tai mokymasis mokykloje ir namuose, užklasinė ir darbinė veikla, aktyvus poilsis kuo ilgiau būnant gryname ore, reguliari ir visavertė mityba, fiziologiškai visavertis miegas. Visos šios veiklos turi būti atliekamos tam tikru laiku ir trukti tam tikrą laiką. Jų rekomenduojama trukmė ir išdėstymas priklauso nuo vaiko amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių veiksnių. Jei kuris nors komponentas pailginamas, pvz., mokymasis, nukenčia kiti.

Didžiausias krūvis tenka mokinio nervų sistemai, dėl to režimas turi būti sudarytas taip, kad mokymasis namuose ir mokykloje sutaptų su didžiausiu nervų sistemos pajėgumu dirbti (10–12 val. ir 16–18 val.). Namų užduotis mokiniai turėtų atlikti papietavę ir pabuvę gryname ore 1,5–2 val., esant antrajam darbingumo periodui. Poilsis neturėtų būti pasyvus, nes nervų sistemos pajėgumas greičiausiai grįžta vieną veiklą keičiant kita, t. y. sportas, judrūs žaidimai, netgi nesunkus fizinis darbas yra tinkamiausias poilsis po protinės veiklos. Mokiniams labai tinka aktyvus poilsis gryname ore. Poilsio gryname ore trukmė priklauso nuo mokinio darbo pobūdžio ir trukmės, amžiaus ir sveikatos būklės. Žemesniųjų klasių mokinimas rekomenduojama būti lauke 3–3,5 val., vyresniųjų – 2,5–3, o aukštesniųjų – 2–2,5 val. per dieną. Atliekant namų darbus jaunesniems mokiniams kas 20–25 min., o vyresniems kas 35–40 min. rekomenduojama daryti pertraukėlės. Pertraukėlių metu reiktų pajudėti, pasižvalgyti pro langą į tolį. Rekomenduojama pradėti rengti pamokas ne nuo sunkiausios užduoties, bet nuo vidutinio sunkumo ir trukmės. Žiūrint televizorių, žaidžiant kompiuteriu reikia sukaupti dėmesį, padidėja krūvis centrinei nervų sistemai, regos ir klausos organams. Tad ši veikla nėra poilsis, ją rekomenduojama riboti: jaunesniems vaikams iki 1 val. per parą, vyresniems – iki 1,5–2 val. Poilsiu negalima vadinti ir vaikščiojimo po parduotuves ar sėdinėjimo laiptinėse.

Miegas – reikalingiausias ir geriausias pasyvus poilsis. Tik gerai išsimiegojęs vaikas yra budrus, žvalus ir darbingas. 6–7 metų vaikai turi miegoti ne mažiau 11–12 val. per parą, 8–10 metų – apie 10 val., 11–14 metų – 9–9,5 val., 15–17 metų – ne mažiau kaip 8 val. Jaunesniems, silpnesnės sveikatos mokiniams rekomenduojamas 1–1,5 val. dienos miegas.
Įtempta protinė veikla, didelis mokymosi krūvis, laiko trūkumas informacijai įsisavinti jau ir taip veikia kaip psichiką traumuojantys faktoriai, bet jei tuo pačiu metu trūksta laiko miegui, poilsiui gryname ore, sumažėja fizinis aktyvumas, vaiko organizmas patiria didelį stresą. Jei tokia būklė tęsiasi ilgiau, gali atsirasti neurotinio pobūdžio sutrikimų, vėliaus pereinančių į klinikinius (sutrinka širdies, virškinimo, kitų organizmo sistemų veikla), sumažėja organizmo atsparumas infekcijoms.

Ne mažiau svarbus yra ir mitybos režimas. Vaikams rekomenduojama valgyti 4 kartus per dieną kas 3,5–4 val. Mokykloje vaikas turi bent kartą pavalgyti šilto maisto. Jei nėra galimybės valgyti pietų, patariama vaikui mokykloje bent užkąsti, kitaip susidarys per ilgas 6–7 val. laiko tarpas tarp valgymų, ilgainiui galintis nulemti virškinimo sutrikimus. Tėvams rekomenduojama pasidomėti, kokį maistą galima pasirinkti mokyklos valgykloje, ar pakanka pertraukos laiko pavalgyti. Taip pat vaikams būtina valgyti pusryčius.
Kelias į mokyklą. Sveikiausia eiti į mokyklą pėsčiomis. Mokinių tėvai turėtų pasidomėti, kokiu keliu vaikai eina į mokyklą, ir padėti pasirinkti saugiausią. Labai gerai, jei toliau gyvenantiems vaikams yra galimybė (saugus maršrutas, dviračių laikymo vietos) atvažiuoti į mokyklą dviračiu. Jei vaikai į mokyklą pavežami mokykliniu transportu, pasidomėkite pavėžėjimo organizavimu. Mokiniai turi būti vežami tik techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis. Vežiojimo tvarkaraštis turi būti optimalus, maršrutas ne tik patogus vaikui, bet sudarytas taip, kad aplenktų pavojingus kelio ruožus, kuriuose nutinka daug avarijų.

Sveikatos patikrinimas. Rengiantis naujiems mokslo metams būtina profilaktiškai patikrinti vaikų sveikatą, jei reikia, juos paskiepyti. Šeimos gydytojas ar pediatras turi įvertinti vaiko ūgį, svorį, kraujo spaudimą, regą, klausą, kraujotakos, kvėpavimo, atramos judamojo aparato ir kitų organų sistemų funkcinę būklę. Radus pakitimų, moksleivis siunčiamas pas atitinkamos srities specialistą konsultacijai arba tyrimams. Profilaktinio patikrinimo pažyma galioja visus metus, taigi jei tikrinimas atliktas pavasarį ar net žiemą ir šiuo metu nėra jokių žymesnių sveikatos sutrikimų, vaikas jaučiasi gerai, nereikia tikrintis pakartotinai. Taigi sveikatą profilaktiškai tikrintis galima visus metus. Mokyklai reikalingi duomenys apie vaiko sveikatą, nes ugdymo proceso metu ji yra atsakinga už vaiko saugą ir sveikatą. Tų duomenų reikia formuojant fizinio pajėgumo grupes, sodinant į tinkamiausią suolą, gal net diferencijuojant ugdymo procesą ar pasirenkant individualų psichologinį bendravimo būdą, gaminant maistą ir t. t. Profilaktinis patikrinimas svarbus, nes padeda laiku nustatyti sveikatos sutrikimus, ligas, užbėgti joms už akių. Mokiniai greitai auga, keičiasi jų fiziologija, gali pasikeisti ir sveikata.

Tėvai turėtų atkreipti dėmesį, kad visos pažymos grafos būtų užpildytos. Nurodyta fizinio pajėgumo grupė, taip pat pateiktos rekomendacijos, jei mokinys turi sveikatos sutrikimų: dėl fizinio krūvio, dėl mitybos, dėl vengtinų alergenų ir pan.