L. Medelis. Neatsisakau ištikimybės: Unės Babickaitės patriotizmo pasaka

Alkas.lt tęsia naują skiltį – „Lietuvos Kūrėjai“ apie žmones kuriančius Lietuvoje, kuriančius Lietuvai ir kuriančius Lietuvą. Skiltį remia Lietuvos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Banali tiesa: gyvenimo kombinacijų – begalinė įvairovė. Ir vis atrodo, kad jas visas galima užrašyti kaip šachmatų partiją, išsaugoti ir išmokti kitam kartui, kad nedarytume klaidų. Tai apgaulė. Istorinis sindromas – „šį kartą bus kitaip“ – nuolat kartojasi kaip vis naujos ir naujos variacijos su beveik nekintančia esme – taisyklėmis.

Pridėkime delną prie ausies, paklausykime kalbų internete:

– Sveikinu iš visos širdies, labai, labai!

– Ačiū!

– Danguole, aš net apsiverkiau!!! Ir Jus sveikinu, ir sūnų! Koks jis didelis! Koks gražus! Sveikinu iš visos širdies, nuostabu!

– Ačiū!

– Sveikinu! Pagaliau jūs tapote žmonėmis!

– Ačiū!

– Nu, faina! Deimantas jau gal krepšinį žaidžia? Sveikinu!

– Taip, ačiū!

– O pas mus, Floridoje, priesaiką priiminėjo beveik 900 žmonių iškart. Iš 80 pasaulio šalių. Ceremonija vyko milžiniškoje salėje, teisėjas buvo su mantija. Įnešant vėliavą, grojo karinis orkestras, himną giedojo operos dainininkas. Tai buvo jėga!

Danguolė ir Deimantas, priimdami JAV pilietybę kaip visas didelis žmonių būrys, kėlė dešinę ranką ir  paskui teismo sekretorių kartojo priesaikos žodžius:

– Šia savo priesaika aš patvirtinu, jog absoliučiai ir visiškai atsisakau ištikimybės ir priklausomybės bet kuriam užsienio monarchui, valdovui, valstybei arba suvereniai valdžiai, kurios valdinys arba pilietis aš buvau iki šios dienos; kad aš palaikysiu ir ginsiu nuo visų vidaus ir išorės priešų Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją ir įstatymus; kad ištikimai tarnausiu Jungtinėms valstijoms; kad aš paimsiu į rankas ginklą ir kovosiu Jungtinių valstijų pusėje, kai privalėsiu tai daryti pagal įstatymą; kad aš atliksiu nerikiuotės tarnybą JAV ginkluotose pajėgose; kad aš atliksiu civilinius darbus, kai privalėsiu tai atlikti pagal įstatymą; ir kad aš priimu šią priesaiką atvirai, be slaptų minčių arba ketinimų išvengti  jos vykdymo. Tepadeda man Dievas.

Tarp komentuojančių atsirado ir toks šio renginio pavadinimas, adresuojamas, be abejo, duodantiems priesaiką tautiečiams: „Tėvynės išdavystės priesaika“. Per griežtai?

Jei neklystu, priesaika egzistuoja bene 200 metų ir, ne taip, kaip anais laikais, šiandien jos tekstą galima pasiskaityti namie, vadinasi, ir apgalvoti, ką ji reiškia, ko reikalauja, ką lemia. Ji, tikriausiai, tik formalumas, kaip priesaika žmonai: daugiau negersiu, nuo rytojaus nerūkysiu. Turite teisę taip manyti. Skaitydami tekstą kompiuteryje dar namie, turite laiko apsispręsti. Būkite tikri, kada nors ateis laikas, kai, neduokdie, ji bus jums priminta, nepaisant, kad  JAV ambasada (atsiverskite jos puslapį internete) kiek miglotai tikina:

Asmenys, turintys dvigubą pilietybę (Lietuvos ir JAV), privalo vykdyti visus Lietuvos piliečiams įstatymo tvarka numatytus įsipareigojimus. Pagal Lietuvos įstatymus, šie įsipareigojimai Lietuvos piliečiams, ar asmenims, turintiems dvigubą pilietybę, yra vienodi. 

Istorija vaiposi: manote tai naujos variacijos? Manote taisyklės keičiasi,  prieš šimtą metų buvo kitaip?

Štai nedidelė salė, ji pilna vyrų, susėdusių eilėmis kaip teatre.  Jie amerikonai, jie jaučiasi laisvai, jie  nusimetę švarkus, pasiraitoję marškinių rankoves. O saulė plieskia į langus, salėje tvanku, ore tvyro prakaito kvapas. Užvėrusi duris, neaukšto ūgio, taisyklingo apskrito veido malonios išvaizdos mergina tartum visa pasineria į visą tą karštą tvaiką ir, tarsi nedrįsdama įkvėpti oro sustingsta, gal įsiklausydama, gal įsižiūrėdama, kur patekusi, neapsispręsdama – išeiti, ar pasilikti. Išeiti: ji šioje salėje vienintelė moteris. Vyrai atsigręžia savo kėdėse, stebi ją – kaip nedidelę atrakciją.

Bet vienas valdininkų iš už stalo, ant pakylos salės priekyje, pašaukia:

– O, mis! Taip, jūs! Ateikite čia, prašom.

Ji prieina, visus vyrus palikdama sau už nugaros, ir kiek nustebinta parodyto dėmesio. Ceremonija prasideda formaliais dalykais.

– Jūsų vardas?

– Kada atvykote į mūsų šalį?

– Kokiu laivu?

– Iš kokios šalies?

– Tokios šalies nėra.

– Kaip ji anksčiau vadinosi?

– Visada ji vadinosi Lithuania.

– Tokios šalies nėra.

– Mano šalis laisva jau penkeri metai. Jūsų žemėlapiai pasenę… Atsiklauskite savo prezidento ir ištaisykite juos…

Dabar iš paskutinės frazės jau nesunku apskaičiuoti – veiksmas vyksta maždaug 1923 metais. Mergina nuo Kupiškio, iš Laukminiškių kaimo, į JAV iš Kauno atvyko su pirmąja Lietuvos diplomatine misija. Jos vardas – Uršulė, pavardė – Babickaitė. Ji, nors tesimokiusi Peterburgo imperatoriškoje konservatorijoje apie metus, – pirmoji režisierė moteris Lietuvos teatro istorijoje. Amerikoje kaip teatro vadovė (mūsų išeivijos) ir Paramount pictures  ir Wittman Benet bendrovių aktorė įsitvirtino Unės Baye vardu.

Holivudas… juk tai labiausiai mus domina! Deja, po nebylaus filmo „Lapių medžioklė“ studija atsisakė jos paslaugų. Tiesa, ji liko „mergina ant žirgo“, bet jos veido žiūrovai nepamatė,  jos pavardės neliko filmo titruose. Kodėl? Nes negali prezidento Džordžo Vašingtono merginą vaidinti imigrantė, ir dar beveik iš nežinomos šalies. Todėl, kad Unė Baye toje ceremonijoje atsisakė prisiekti. Palyginkim tos priesaikos fragmentus su dabartimi, pastebėkim, jog principai nepasikeitė, esmė – didesnė interpretacijos laisvė, gerokai individualesnis pritaikymas ir daugiau nepaslėpto, nešifruoto aiškumo.

… Unės Babickaitės prašomas valdininkas supažindina su priesaikos tekstu. Matyt, jai tai svarbu ir labai tikra nors valdininkas vėliau sakys: čia gi viskas pro forma. Jis skaito:

– Aš šaukiu Dievą liudininku, kad aš atsižadu savo šalies Lietuvos… Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje… Mano sąžiningas ketinimas yra nepripažinti visiems laikams priklausomybės ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, monarchui, bet kuriai užsienio valstybei ar vyriausiajai valdžiai, ypač Lietuvos Respublikai ar Rusijai, kurių pilietis dabar esu. Aš nesu nei anarchistas, nei poligamistas ir nepraktikuoju poligamijos; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. So help me God.

Unė Babickaitė:

– Aš negaliu prisiekti… Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu…

Valdininkas: „Negaliu prisiekti“? – juk tai pro forma, tai formalu… Padėkite pirščiuką ant Biblijos. Kartokite paskui mane, galite ne visus žodžius kartoti. Tai formalu.

Salėje įsivyravo bloga lemianti tyla. Ant pakylos sujudimas, valdininkas bėga pas viršininką, sėdintį kitame ilgo stalo gale, šis perveria merginą rūsčiu žvilgsniu, pasikelia nuo kėdės ir pasuka link jos.

– Aš negaliu prisiekti, – ašaros rieda jos skruostais, bet žodžius taria ramiai ir aiškiai. – Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu…

Viršininkas artėja, nenuleisdamas akių, kietai suspaudęs lūpas. Amerika įžeista! Gal Unę suims, gal deportuos, neleidus nė atsisveikinti su draugais ir artimaisiais?

Ak, jeigu ji būtų žinojusi, kad vėliau dėl šio atsisakymo jai užsivers kino studijų durys… Gal būtų pasirinkusi kitą sprendimą?

– I respect you, miss! Duokite man savo ranką, – ir viršininkas spaudžia ją abiem savo kietais delnais. Atsigręžęs į valdininkus taria:  „Visi jūs paspauskite jai ranką“.

– Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau. Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti.

– Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv.Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios net žemėlapyje nėra!

– O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up! – sušunka jis įsakančiu, niekinančiu balsu.

Salėje triukšmingai pakyla, Unė Babickaitė prisimena: „Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba stovėjo rimtais veidais vyrai“.

Nerasime niekur – nei jos pačios, nei kitų laiškuose ar prisiminimuose – apgailestavimo dėl šio sprendimo. Gal tai buvo auka Tėvynei? Ar tik dėl to ją galime statyti į vieną gretą su Lietuvos kūrėjais? Nemanau. Juk yra pasakyta: pirma rūpinkis savimi, paskui savo šeima ir tik tada, galiausiai, savo Tėvyne.

Sąlyga tik tokia: visos trys šios tezės dalys negali būti atsietos viena nuo kitos. Pirmiausia pasirūpink savimi, nes ligotas, alkstantis ar kvailas mažaraštis negalėsi pasirūpinti nei savo šeima, nei savo valstybe; pasirūpink savo šeima, savo vaikais, nes jie tęs tavo pradėtus darbus, jie kurs savo Tėvynės dabartį ir ateitį, stiprins ją, o gal žlugdys, apvaginės ir ją pardavinės – tai juk priklauso ir nuo tavęs, nuo tavo pavyzdžio; ir visa tai – Lietuva. Taip vandenyno lašas gali pasakyti: aš – vandenynas. Taip kiekvienas pilietis turi teisę pasakyti: aš Lietuva.

Unė Babickaitė tampa Graičiūniene. Vytautas Graičiūnas – jos lobis, jų sąjunga ne vien vyro ir moters, o giminiškų sielų, dviejų genialių asmenybių susiliejimas. V. Graičiūnas vienas žinomiausių pasaulio vadybos mokslo pradininkų, tarpukario Lietuvos vadybos mokslo teoretikas ir praktikas, vadybos (jis ir įvedė šį terminą į lietuvių kalbą vietoje „menedžmento“) konsultantas užsienio įmonėse – Vokietijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Italijoje.

Mokslui ir praktikai aktualus, veikalas – „Organizacijos vidiniai ryšiai“ („Relationship in organization“), 1933 m. išspausdintas Ženevoje, išleistas anglų (Londone ir Niujorke), vokiečių ir prancūzų kalbomis. V. A. Graičiūno teorija dėstoma viso pasaulio universitetuose, o pats autorius priskiriamas prie vadybos teorijos mokslininkų – klasikų.

Vaidindama ir režisuodama (kaip Unė Baye, o lietuviškai Unė Babickaitė-Graičiūnienė) Vašingtone, Čikagoje, Paryžiuje, Londone – visur ji lietuvaitė, skaitydama eiles renginiuose ar BBC radijuje lietuviškai – taip pat: „Iš Ženevos išvažiuoju šiandien ar rytoj. Vaidinau čia. Vakar gi per išleistuvių balių padeklamavau lietuviškai. Grožėjos ir stebėjos lietuvių kalbos skambumu“ (Iš laiško vaikų rašytojui, pedagogui, vienam aktyviausių XX a. pradžios lietuvių kultūros veikėjų Matui Grigoniui, 1931 m.).

Visiems, kurie spaudė jai ranką, tokiems dvasios milžinams kaip Konstantinas Balmontas, Fiodoras Komisarževskis, Sergėjus Jeseninas, Rabindranatas Tagorė, japonų princas Namūra ir kitiems – ji, Lietuvos atstovė, – kaip simbolis. O kad yra lietuvė visada galėjo pasakyti išdidžiai ir oriai – anglų, prancūzų, lenkų, rusų, italų, graikų kalbomis, kuriomis kalbėjo laisvai.

Graičiūnams daugelis būtų galėję pavydėti intensyvaus, sotaus, dvasiškai turiningo gyvenimo. Kankino tik nuolatinis Lietuvos ir artimųjų ilgesys. Jis prasiveržia aimana laiške Adomui Jakštui: „Jis [Paryžius – aut.] laiko mane, drasko mane vanago nagais. Kodėl aš gimiau lietuvaitė, alkstanti savo krašto, o visą gyvenimą ištrėmime?“ Tuo metu „tremtis“ tęsėsi jau šešiolikti metai.

Motinos laiškuose girdėjo jos balsą kupiškėnų gaidomis – kaip maldą, kaip raudą, kaip dainą, kviečiančią sugrįžti:

Brangioji dukryt Uršule!

Nebegaliu ištvert sopulio širdies, ar tau labai vargas spaudžia, ar liga apsunkino tave. /…/

Kad man labai širdį spaudžia, neišturiu ašarų, bėga kaip upelis. Važiuok, Uršulyt, Lietuvon, gal tau nepakaks čia gyvint, ir aš ilgiau gyvinsiu, kai tu atvažiuosi /…/ tavęs nėra Lietuvoj, taip man liūdna, ir dangus neišduoda šviesos. Usiauklojau keturis vaikelius, kai to paukštė, savo gūžtos neturėdama, nešiojau visais pakraštėliais. Turėjau tokių mintį, kad ant senatvės mane paliuosuos iš tų vargų, o kaip vargau ir vargstu, didžiuosi sopuliai man širdį spaudžia./…/

Akim nuo ašarų nebegaliu paskaityt, Uršulyt brangioji, aš ir vėl prašau – važiuok namo, važiuok. Tai maž ir aš po tavo globu liuosai baigsiu gyvenimą.

Tavo mama.

Tad, po šešiolikos metų, 1935 m. Unė ir Vytautas Graičiūnai, pardavę namą Paryžiuje, o Šveicarijoje vilą, grįžo į Lietuvą, į Kauną. Abu buvo gerokai praaugę bendrą intelektinį, kultūrinį, to meto šviesuomenės lygį, tad įleisti šaknis nebuvo paprasta. Unė Baye vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, statė pjesių Panevėžio dramos teatre. Vytautas Graičiūnas dėstytojavo, konsultavo šalies fabrikantus.

Abu pergyveno pirmą sovietinę okupaciją, karą, likę ištikimi savo patriotinei pozicijai, nepasitraukė į vakarus matydami ateinant antrą okupacijos bangą. Ir skaudžiai sumokėjo: 1951 m pavasarį abu suimti apkaltinus šnipinėjimu ir nuteisti. Vytautas mirė (nusižudė, nužudytas?) lageryje, Unė, netekusi visko, ką turėjo brangiausia,  grįžo į Kauną reabilituota po Stalino mirties ir gyveno dar dešimt metų, palaikoma ir pripažįstama tik naujų draugų ir senų pažįstamų.

Tad neieškokim jos gyvenime nei aukštų frazių, nei saldžių jausmų, ji liko ištikima tėvynei be prisiekinėjimų.

***

Epizodas apie priesaiką Jungtinėms Amerikos Valstijoms parengtas šiek tiek interpretuojant U. Babickaitės prisiminimus. Pirmą kartą jie buvo  išspausdinti „Kultūros baruose“ su Lino Brogos įvadiniu straipsniu tik 1988 m. Juos (ir daugiau jų)   galima rasti knygoje: Unė Babickaitė-Graičiūnienė.

Atsiminimai, dienoraštis, laiškai“, – V., Scena, 2001, dar kartą su Algimanto Zolubo straipsniu „XXI amžiuje“. Visi tie leidiniai – nedidelių tiražų. Tad nebus per daug ir šitas paminėjimas. Tokie prisiminimai turėtų būti įtraukiami į chrestomatijas moksleiviams. Kol kas skaitykite juos žemiau, čia visas Unės Babickaitės prisiminimų tekstas apie pilietybės dokumentų istoriją.

Marija Natkevičaitė – Ivanauskienė labai taikliai įvertino pasakojimą pačios U. Babickaitės prašoma: „Ir aš jai pasakiau, kad tas jos apsisprendimas čia pavaizduotas kaip plaštakės apsisprendimas, labiau panašus į pasaką, ne į realybę. Betgi Unė… Visas jos gyvenimas – pasaka. Iš pradžių pakili, džiaugsminga, paskui – tragiška, žiauri. Ir mirtį ji priėmė… kas žino, ar kaip pasakos tęsinį, ar kaip pasakos pabaigą amžinam gyvenimui.?“

***

Pilietybės dokumentai

Unė Babickaitė-Graičiūnienė

Kelintą kartą dėdė Andrius sako: „Eik pasiimti savo pilietybės dokumentų. Po dvejų metų juos gauna kiekvienas, atvykęs į šį kraštą, ir tada nebevadina jo „grinorium“.

– Ar būtinai turiu pasiimti?

– Ne, nebūtinai. Šioje šalyje prievartos nėra. Bet tau įdomu bus iš arčiau pamatyti Amerikos valdžios aparatą.

Atvykusi į City Hall (miesto rotušę), nustebau, radusi didžiulę salę, pilną pilniausią vienų vyrų, sėdinčių eilėmis kaip teatre. Oras buvo tvankus. Visi sėdėjo vienmarškiniai, švarkus pasikabinę ant kėdžių atlošų, atsisegioję marškinių apykakles ir iki alkūnių atsiraitę rankoves. Jų veidai rasojo prakaitu. Pasijutau taip nejaukiai, lyg būčiau netikėtai pakliuvusi į vyrų pirties prieangį. Susigėdusi sėstelėjau čia pat prie durų.

Vyrai taip pat, atrodo, ne mažiau nustebę mano atsiradimu tarp jų, atsisukinėjo, šnibždėjosi ir vėl spoksojo į mane. Pradžioj salės ant pakylos už ilgo stalo, apkrauto didelėmis knygomis, sėdėjo daug valdininkų.

Beviltiška buvo tikėtis tą dieną gauti tuos dokumentus, bet nusprendžiau valandėlę pasėdėti, pasiklausyti. Staiga pasigirsta:

– Oh miss! – iš už stalo atsistojęs šaukia mane vienas valdininkų.

– I?! – labai nustebusi atsiliepiu.

– Yes, you. Ateikite čia, prašom.

– Vaje, vaje… – nukaitau aš, šitaip netikėtai išskirta, pagerbta. – Tik pamanykite, kokia šalis Amerika! – galvojau eidama, – kaip subtiliai ji moka pagerbti moteris. Net darbo metu nėra joms eilės. Jos niekur nestovi, jos niekur nelaukia. Visur visada „ladies first“ (pirma ponios). Gražu gyventi džentelmenų šalyje!

Priėjau ir užlipau ant pakylos. Valdininkas nusišypsojo, o mane vėl nuplieskė raudonis, – šypsena taip netiko jo veidui ir salės rimtumui.

– You, miss, atėjote išsiimti „naturalization papers“?

– Jūsų vardas?

– Jūsų paskutinis vardas, pavardė?

– How do you spell? Kaip tai rašoma? Sakykite paraidžiui.

– Kada atvykote į mūsų šalį?

– Kokiu laivu?

– Iš kokios šalies?

– Lithuania?! – skiemenimis kartoja valdininkas.

– Tokio šalies nėra.

– Tokia šalis yra.

– Kaip ji anksčiau vadinosi?

– Visada ji vadinosi Lithuania.

Pauzė.

– Koks didžiausias jūsų šalies miestas?

– Kaunas.

– ?! – valdininkas nepajėgė ištarti. Kiti valdininkai pakėlė galvas nuo savo popierių.

– O kaip anksčiau tas miestas vadinosi? – Aš dvejojau, bet reikėjo pasakyti.

– Anksčiau, kai mano tėvynė buvo pavergta, jį vadino „Kowno“ – pašaipiai ištariau rusišką žodį.

– Oh, Kowno – Russia! – nudžiugo valdininkas.

– No, Kaunas – Lithuania.

– Betgi aš sakau jums, kad tokios šalies nėra, – spyrėsi valdininkas.

– O aš atvykau iš tos šalies su pirmąja diplomatine misija.

Salėje sėdintieji ir visi valdininkai nustoję dirbti klausėsi mudviejų ginčo.

– Kaip jūs mane matote čia stovinčią, taip tikrai yra tokia šalis – Lithuania.

„Mano“ valdininkas jau spėjo atsiversti kelias žemėlapių knygas, visur pieštuku pabrėždamas rodė man parašyta Kowno – Russia.

– Mano šalis laisva jau penkeri metai. Jūsų žemėlapiai pasenę, – sakau. – Atsiklauskite jūsų prezidento ir ištaisykite juos.

Valdininkai lyg susitarę visi nusišypsojo ir vėl įniko dirbti.

Mano valdininkas rašė į kelis lapus iš karto, vis šypsodamasis, protarpiais purtydamas galvą.

– Pasirašykite čia, miss, ir čia, miss, ir dar čia, miss.

Antrąjį popierių pasirašydama norėjau paskaityti, ant ko čia pasirašau, bet valdininkas nedavė atsikvėpti. Jis vis šypsojos ir nardė tarp stalų, piupitrų labai gerai nusiteikęs.

– Prieikite čionai, please, miss. Padėkite kairę ranką ant šitos šv.Biblijos, miss, dešinę pakelkite į viršų, miss, ir kartokite paskui mane žodžius, miss.

– Ar turėsiu prisiekti?

– Yes, miss.

– Tai aš noriu iš anksto žinoti priesaikos tekstą. Būkite malonus perskaityti man.

– All right, – truputį patylėjęs nenorom sutiko valdininkas, išjungė iš savo veido šypseną ir greitakalbe ėmė skaityti šiurpius priesaikos žodžius:

– I call God to vitness, – aš šaukiu Dievą liudininku, kad aš atsižadu savo šalies Lietuvos…

Jei mano buvusi šalis stos į karą su Amerika, aš kariausiu Amerikos pusėje…

It is my bona fide intentions to renounce forever all allegiances and fidelity to any foreign prince, potentate, state, or sovereignity, and particulary anarchist; I am not a poligamyst nor a believer in the practice of polygamy; and it is my inention in good faith to become a citizen of United States of America and to permanently reside therein. So help me God.

(Mano bona fide ketinimas yra nepripažinti visiems laikams priklausomybės ir ištikimybės bet kuriam užsienio valdovui, monarchui, bet kuriai užsienio valstybei ar vyriausiajai valdžiai, ypač Lietuvos Respublikai ar Rusijai, kurių pilietis dabar esu. Aš nesu nei anarchistas, nei poligamistas ir nepraktikuoju poligamijos; mano nuoširdžiausias ketinimas yra tapti Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu ir nuolat jose gyventi. Tepadeda man Dievas)

– Negaliu prisiekti, – sujaudinta iki gilumos širdies, pasakiau.

– Kodėl gi ne?! – beveik sušuko nustebęs valdininkas.

– Negaliu sakyti tokių šventvagiškų žodžių. Aš neatsižadėsiu savo tėvynės Lietuvos, ir jei mano šalis kariaus su jūsų šalimi, aš ne Amerikos pusėje kariausiu, – pristigdama kvapo drebančiu balsu kalbėjau.

Labai labai suglumo valdininkas; atrodė net išsigando ir bėgte nubėgo prie kitame stalo gale sėdinčio rūstaus veido valdininko, matyt, savo viršininko.

Salėje įsiviešpatavo grėsminga tyla. Kietas nejudantis viršininko žvilgsnis smigo kiaurai manęs.

Neišlaikiusi jo, nusukau savo veidą šalin, atvira burna vos gaudydama orą.

Plastiškai, kaip šokėjas, atšuoliavo vėl šypsodamasis valdininkas ir koketiškai prašneko:

– Miss, we want you to be our citizen [Panele, mes norime, kad būtumėte mūsų pilietė]. Padėkite tik šitą mažytį savo pirščiuką ant pat šv.Biblijos krašto, o dešinę tik vos truputėlį pakelkite. Ir galite ne visus žodžius kartoti. Čia gi viskas tik proforma.

Švelniai paėmė mano kairę ranką ir prispaudė mano mažąjį pirštą prie krašto Biblijos.

Ir aš švelniai, bet ryžtingai išlaisvinau savo pirštą iš Amerikos valdininko rankos.

– Aš negaliu prisiekti, – ašaros riedėjo mano skruostais, bet žodžius tariau aiškiai ir ramiai.

– Mano šalis yra brangi mano širdžiai. Aš jos neišsižadėsiu.

Kapų tyloje nuaidėjo mano žodžiai. Bėgti, bėgti iš šitos kraupios vietos! Va tas rūstaveidis, kietažvilgsnis, visą laiką mane nebyliai stebėjęs, atsistoja iš už stalo ir nenuleisdamas nuo manęs akių, suspaudęs lūpas, tarytum grieždamas dantimis artinasi prie manęs.

– Aš įžeidžiau Ameriką! Nejaugi jis man ką darys?! Deportuos mane stačiai iš salės, neleisdama net atsisveikinti su Vytautu?! Man rodės, aš pražilsiu, kol jis prieis prie manęs. Rodėsi, sugers mane visą savo įsmeigtu veriančiu žvilgsniu.

– I respect you, miss! Give me your hand (Aš jus gerbiu, panele! Duokite man savo ranką). – Suėmė mano ranką savo abiem rankom ir švelniai paspaudė. Kreipdamasis į valdininkus pasakė:

– All of you (Visi jūs) paspauskite jai ranką. Penkiolika metų aš čia sėdžiu. Tūkstančius įpilietinau.

Tūkstančiai prisiekė. Nė vieno nebuvo, kuris būtų atsisakęs prisiekti.

– Ei jūs, ten sėdintieji! Jūs visi netrukus dėsite savo letenas (dirty hands) ant šv.Biblijos, kelsite savo dešinę. Šauksite Dievą liudininku ir iškilmingai atsižadėsite savo tėvynės dėl Amerikos dolerio. O štai jauna mergaitė atsisako prisiekti, atsisako Amerikos dėl savo Tėvynės, kurios net žemėlapyje nėra!

– You are free, miss (Jūs laisva, panele), – tarė jis, vėl švelniai spausdamas mano ranką.

– O jūs atsistokite, kai ji eis iš salės. Stand up! – sušuko jis įsakančiu, niekinančiu balsu.

Salėje visi triukšmingai pakilo. Nors man vis norėjosi bėgti, bet, suvokusi momento iškilmingumą, oriai nulipau nuo pakylos, oriai ėjau plačiu salės taku, o iš abiejų pusių lyg garbės sargyba stovėjo rimtais veidais vyrai.

„Lietuvos Kūrėjai“