Prisimenant 1987 m. rugpjūčio 23 dienos pirmą viešą protesto mitingą sovietmečiu Vilniuje
Jau savaitė, kai iš lūpų į lūpas eina gandas, kad čia vyks mitingas, kuriame žmonės pasmerks slaptąjį Stalino-Hitlerio suokalbį, okupacijos Lietuvoje prielaidą. Okupuotoje Lietuvoje mitingas prieš okupaciją! Ruošiausi į jį, suprasdama, kuo gali tai baigtis. Galimybių daug… Gal suims, gal šaudys, gal išmes iš darbo, o gal „tik“ sumuš… Mitingas vyks Adomo Mickevičiaus aikštėje, kuri yra tarsi pusiasalyje – apsupta Vilnelės upe. Vienintelė sąsaja su Vilniumi-kelios gatvelės ir tos pačios užblokuotos KGB automobiliais.
Einu gatvele, vedančia link aikštės. Įtampą didina pabrėžtinai garsiai užsidarantys langai ir durys. Užsirakinama, kad susidorojimo su mitinguotojais atveju negalėtų koks nors bėgantysis įšokti pro duris ir taip išvengti smūgių ar kažko panašaus. Čankt, čankt… skamba užraktai, o mes einame. Šalia manęs, politinio kalinio dukters, Sibire gimusi mano draugė. Paskui ją eina jos vyras ir vedasi du paauglius sūnus. Priekyje ryžtingai nusiteikusi eina porelė. Įsukant į aikštę, gatvę užtveria KGB automobilis. Mergina, jį pamačiusi, pradeda šaukti: „Ne, ne, neisiu, bijau!“, puola į isteriją. Vaikinas glosto ją, ramina, o ji tik šaukia, nors jos tikrai niekas neverčia ten eiti. „Viena jau krito“ – praskrieja mintis. Aš dirsteliu į draugę, ji į mane, kilsteliu galvas ir paspartinam žingsnį. Kas verčia mane eiti, kai žinau, kad rizikuoju savo karjera, laisve, gal net gyvybe? Mano nuostata: „Nesusitaikysiu su okupacija, kad ir kiek man tai kainuotų. Bent savo viduje išliksiu laisvu žmogumi“.
Mes jau aikštėje. Gatveles, kuriomis į aikštę suplaukė žmonės, jungia remontuojamas namas. Senas, daugiaaukštis, vietoje langų – kiaurymės. Žvilgteliu į jį: šiandieną jis „apgyvendintas“. Iš kiaurymių kyšo videokameros. Aišku, KGB fiksuoja visus ir kiekvieną. Po to aukštų KGB karininkų ir eilinių armija aiškinsis, nagrinės, užfiksuotus buvusiuosius, taikys mums represijas, pelnysis sau apdovanojimus… Bet dabar mes stovime. 12-ta valanda.. Įtampa pasiekia maksimumą. Stingdanti tyla. Ar išdrįs kas prabilti tokioje apsuptyje, įbauginti tos gausybės represijų, kurios teko mūsų šaliai? Išdrįso… Ant kažko pasilypėjusi Nijolė Sadūnaitė kiek galėdama garsiau pradeda kalbėti. Tiesą… Jaučiuosi kaip suparalyžuota, ausyse spengia, akyse susilieja vaizdas… Mačiau drąsių žmonių, bet tokio drąsumo neįsivaizdavau. Kada gi paleis tą automato seriją? Nieko, tylu, mitingas vyksta toliau.
Ir staiga, atrodo, pradeda aižėti kažkokia baisi okupacijos tamsa. Kažkas prasiveržia žmonėse: vienas po kito lipa kalbėtojai, atsiranda iš trijų kaspinų paskubomis sukomponuota trispalvė – tarsi nepriklausomos Lietuvos vėliava. Kiekvienas šalia stovintis – tarsi brolis, gal net dar artimesnis. Niekas nebekreipia dėmesio nei į videokameras, nei į KGB automobilius. Šitoje aikštėje, šitame žemės lopinėlyje mes jau laisvi, o kas bus iš čia išėjus – nesvarbu, tiesiog nereikšminga, lyginant su tuo laisvės pojūčiu!
Tarp žmonių vaikšto kažkokie jaunuoliai, kramtantys gumą, nuobodžiaujančiomis akimis. Prieina netoli manęs, netaisyklinga rusų kalba klausia šalia stovinčio vaikinuko: „Kodėl jūs čia susirinkote?“ Vaikinas giliai atsikvepia ir iškošia: „Laisvės! Laisvės norime“. Po to nuobodžiaujanti mergina su mikrofonu rankose laužyta rusų kalba užklausia antro klausimo: „Kakovo sorta svobody vy chotite?“ („Kokios rūšies laisvės jūs norite?“). Mes netekome žado. Tai buvo žurnalistai iš Vakarų.
Pirmą kartą gyvenime aš susidūriau su klausimu, ką aš įdedu į sąvoką „laisvė“. Kas yra laisvė buvo „savaime suprantama“ ir mums, ir tiems, esantiems kitoje barikadų pusėje. Klausimas galėjo kilti tik apie tai – galima ar draudžiama jos siekti, apsimoka ar ne tai daryti. Bet niekas neklausė apie laisvės rūšį. Kokios rūšies laisvės aš noriu,
– kai nežinau, šaudys mane ar ne vien už tai, kad aš atėjau į šią aikštę?
– Kai būsiu baudžiama ir niekinama vien dėl to, kad pasakiau tai, ką galvoju ar tik galva palinksėjau, kai kitas tai sakė?
– Kai valdžios pareigūnai be jokio paaiškinimo galėjo bet kurį iš mūsų paimti į mašiną ir vežioti nežinomais miško keliais ir gąsdinti, kad nužudys (tai jie darė aktyviausiai mitinge kalbėjusiems).
Šitame kontekste klausimas „Kokios rūšies laisvės jūs norite?“ skambėjo tiesiog šventvagiškai.
Po mitingo visi valstybiniai-okupaciniai laikraščiai (kitų nebuvo, išskyrus pogrindinius) pasmerkė susirinkusiuosius. Kai kuriuos mitingo dalyvius išmetė iš darbo, kai kam iš kalbėjusiųjų grasino susidorojimu. Po metų tame pačiame Vilniuje jau vyko daugiatūkstantinis mitingas ir niekas nebebandė jo sutramdyti. Plevėsavo trispalvės Lietuvos vėliavos, kurios 50 metų buvo griežčiausiai draudžiamos. Po dviejų metų milijonas Lietuvos gyventojų išėjo į žymųjį Baltijos kelią, o po trejų – jau gyvenome išsvajotoje Nepriklausomoje Lietuvoje.
Šiandieną aš jau kitaip matau tąsyk užduotą klausimą: „Kokios rūšies laisvės jūs norite?“
Jis nebežeidžia manęs. Aš vis aiškiau suprantu, kad jau tada, stovėdami tą atmintiną dieną aikštėje mes skirtingą turinį dėjome į šią sąvoką. Ne visada mes patys suvokėme, kokį turinį talpiname šiame žodyje. Vieniems tai reiškė asmeninę gerovę, kitiems – teisę į nuosavybę, dar kitiems – galimybę naudotis privilegijomis. Buvo žmonių, kuriems laisvė siejosi su realiu kiekvieno žmogaus orumo gerbimu, teise į saviraišką, tautinę kultūrą, tradicijas, bendrą darbą Tėvynės labui. Aš norėčiau būti prie pastarųjų.
Skelbta: Jurkuvienė, Ramunė; Valantiejutė, Violeta; Lies Gualthėrie Van Weezel. Socialinio darbo procesas besikeičiančiame pasaulyje, Kaunas, 2004.
1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Laisvės Lygos surengto viešo mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo 25-mečio minėjimo renginių dienotvarkė:
![Romas Kalanta. [1970–1972 m.]](https://alkas.lt/wp-content/uploads/2022/05/resize_1920x1080_08_krva_r-1724_1_33_40-e1652483346263-120x86.jpg)
Ačiū šiems drąsuoliams!
Gerai pamenu, kai po šio mitingo būrys Lietuvos „inteligentų“ jį viešai pasmerkė. Tarp jų ir Šarūnas Marčiulionis. Gal kas pamenate ir kitų smerkėjų pavardes?
Ramunė Jurkuvienė-Butkevičiūtė:
“Po mitingo visi valstybiniai-okupaciniai laikraščiai (kitų nebuvo, išskyrus pogrindinius) pasmerkė susirinkusiuosius. Kai kuriuos mitingo dalyvius išmetė iš darbo, kai kam iš kalbėjusiųjų grasino susidorojimu. Po metų tame pačiame Vilniuje jau vyko daugiatūkstantinis mitingas ir niekas nebebandė jo sutramdyti. Plevėsavo trispalvės Lietuvos vėliavos, kurios 50 metų buvo griežčiausiai draudžiamos.”
Gal Jonas paaiškintų, kaip po metų pirmieji “inteligentai” sužinojo, kad jau galima burtis į “iniciatyvinę grupę” palaikyti M.Gorbačiovo sąjūdį persitvarkymo politikai remti. Gal pameni ir sąrašus?
Pamenu, kad mes „Talkos“ klubo nariai su „Atgaja“, MA jaunųjų ekonomistų klubu sušaukėme Sąjūdžio steigiamąją konferenciją MA rūmuose. Vienas iš variantų pavadinimo buvo Lietuvos liaudies frontas.
Pabandykime įsivaizduoti, kad dabar Baltarusijoje ar Šiaurės Korėjoje jūs, “„Talkos“ klubo nariai”, sušauktumėte “Sąjūdžio steigiamąją konferenciją MA rūmuose” (MA – supratau Mokslų Akademijoje)?
Iš ko sužinojai, kad JAU GALIMA kurti “Lietuvos liaudies frontą”?
Kaip prakalbinti Vaiškųną apie ‘sąjūdžio’ ištakas?
Klausimas ne iš smalsumo. Valstybė yra labai prastai valdoma. Artėja rinkimai. Reikia iš pamatų perkratyti pavardes linksniuojamas nuo sąjūdžio laikų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jų rankose liko įstatymų leidimas, jie subūrė vyriausybes, jų rankose liko slaptos tarnybos, teisėtvarka, kariuomenė, valstybės iždas.
Tai kaip jūs visi atsidūrėte MA salėje, kieno buvote ‘išrinktieji’ “sušaukti Sąjūdžio steigiamąją konferenciją”???
Matosi, kad Vaiškūnas to istorinio įvykio detalų jau nebeprisimena arba nori padidinti “Talkos” klubo nuopelnus Sąjūdžio atsiradimui.
Beje, jokios Sąjūdžio steigimo konferencija šaukiama nebuvo, jo iniciatyvinė grupė buvo išrinkta pasinaudojus kitu tikslu vykusiame renginyje.
Čia būtina pridurti, kad Sąjūdį bandyta įkurti dieną prieš tai Verkių rūmuose vykusiame renginyje, tačiau rūmų direktoriui priešinantis nepavyko.
Vaiškūnas pats pradėjo – “Gerai pamenu”. Po klausimo, tik “Pamenu”. Jo tyla, po sekančio klausimo, iškalbingesnė už atsakymą 🙂
TSRS laikais buvo Žmonės, kurie priešinosi santvarkai. Juos persekiojo, žudė, kankino jų artimuosius. Staiga atsiranda iš kažkur nemenkas burys vienminčių, ir jų pastangomis Lietuva gauna nepriklausomybę, suskaldoma TSRS, paleidžiaman ‘rytų’ Europa, net pats komunistų partijos generalinis sekretorius atsisako ‘mokslinio’ komunizmo ideologijos..?
Gal, ‘Kažin’ paaiškins iš kur jie atsirado, kaip suderinta jėga?
Trumpai sakant, Lietuva, dauguma jos žmonių suprato, kad ji yra Rusijos valdoma ir tai žeidė lietuvių savigarbą.
Gorbačiovui paskelbus perestroiką komunistinė Lietuvos valdžia savo vadžių nepaleido- gal pora metų žiūrėjo į Maskvą, Rusiją kas iš to bus. Dėl to Lietuva pradėta vadinti stagnacijos citadele. Tuo metu žmonės Lietuvos TV laidos “Panorama” beveik nežiūrėjo, o su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjo Maskvos informacinę laidą “Laikas” ir matė, kad kitur Gorbačiovo perestroika vyksta visu tempu. Tad nuo 1987 m. rudens sujudo ir Vilnius – prasidėjo viešos diskusijos, laisvas nuomonių reiškimas klubuose, spaudoje gamtosaugos, ekonomikos, kultūro, istorijos, pertvarkymo politikos temomis.
Jų metu ir susibūrė vienminčiai, kurie 1987-06-03 MA akademijos salėje pilnoje susirinkusios miesto visuomenės, svarstant MA iniciatyva Konstitucijos pakeitimo dėl Lietuvos ekonominio savarankiškumo klausimus, buvo išrinkta Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
Prasidėjo Sąjūdis, kuris po poros metų teisėtais veiksmais atkūrė Lietuvos nepriklausomybę ir kartu su kitų respublikų, ypač pačios Rusijos demokratinėmis jėgomis, ją apgynė. Kadangi Lietuvos pavydžiu pasekė ir kitos T.Sąjungos respublikos, tai buvusi TSRS sugriuvo.
‘Kažin’:
“…ir matė, kad kitur Gorbačiovo perestroika vyksta visu tempu.”
Jei tas “tempas” būtų išsitęsęs dešimtmetį, ar du, tai viskas, ką Tu rašai, panašėtų į tiesą tokio dydžio valstybei. Dabar lieka prisiminti rusų slaptas tarnybas, kurios padarė perversmą TSRS. Vyriausias valdžios organas buvo ‘politbiuro ck kpss’, kurį nušalino Gorbačiovas. Be itin galingos jėgos valdžios nenušalinsi. Ta jėga liko šešėlyje, bet suvaidino savaiminę valstybės pertvarką. Vaiškūnas išsižiojo ir iškart nutilo – jam, kaip ir kitiems, pertvarka turbūt dar nesibaigė. Tai pagrindinė Lietuvos bėdų priežastis 🙁
Sąjūdžio ištakose savo “gerus” darbus atliko visokio rango svetimos valstybės agentai. Kiekvienai nors kiek įtakingesnei grupei vadovavo būtent tokie veikėjai.