Tautodailininko Antano Česnulio sodybą Naujasodės kaime šalia Druskininkų kasdien atranda vis daugiau žmonių, kurių nė vienas paskui tiesiog nebegali likti abejingas ne tik meistro darbams, bet ir gamtai.
Be užrašo „Privati valda“
Antano ir Onos Česnulių sodybos nesaugo grėsmingas užrašas „Privati valda“. Jų sodybos vartai visuomet atviri ir norintiesiems pasigrožėti medžio maestro sukurtais darbais, jo skulptūromis, ir ramiai pailsėti Ratnyčėlės pakrantėje, ir pasisemti idėjų, kaip puoselėti savos sodybą. O išeinančiuosius iš sodybos palydi užrašas „Laukiame sugrįžtant“. Prie vartų stovi ir šulinys su senoviniu kaušu, iš kurio gali atsigerti kiekvienas ištroškęs ar tiesiog panoręs paskanauti tyro vandens.
Vos pasukus miško keliuku Česnulių sodybos link, jau iš tolo galingais sparnais moja keturaukštis paties Antano suręstas malūnas. Tiesa, grūdų jis nemala, bet elektrą gamina. Šiame malūne per visus keturis aukštus – smulkesnieji sodybos šeimininko medžio drožiniai. Už malūno – akmenų siena su daugybe nišų, kuriose apsigyveno iš visos Lietuvos suvežti medžio meistrų sukurti rūpintojėliai.
Pasivaikščiojimai su seneliu
Kuo giliau leidiesi takeliu į Česnulių sodybą, tuo stipresnis apima jausmas tarsi būtum patekęs į vaikystės pasakų šalį ar kartu su Vincu Krėve, kilusiu iš netolimų apylinkių, skaitytum „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“. Nesvarbu, kokio amžiaus būtum, jautiesi lyg vaikščiotum su močiute ar seneliu ir bendrautum su savo vaikystės pasakų herojais.
Menininkas taip idealiai parinko vietas savo skulptūroms, kad, rodos, jos čia stovi nuo amžių. Vienos jų vilioja į medžių tankmę, kitos moja nuo Ratnyčėlės kranto ar netgi iš jos, o trečios maloniai sveikinasi su tavimi palei taką. Pasak vieno sodybos lankytojo, čia viskas taip atrodo todėl, kad A.Česnulio kūrybos leitmotyvas – žmogaus, gyvenančio šalia, gyvenimas, jo džiaugsmai, ir rūpesčiai. Todėl mums viskas taip suprantama ir aišku. Štai ant debesėlio sėdi šventas Petras su dangaus raktais ir ginčijasi su Gugiu ir Kukiu, kurie lyg ir nepelnytai nori į dangų patekti. O štai ir kitas šventasis, Jurgis, kovoja su slibinu, kuris dar ir šiurpokus garsus kartkartėmis leidžia. Visai kitokią nuotaiką kuria Pavasaris: guli aukštielninkas ir, savo smailą nosį užvertęs, spokso į dangų, dairosi, kada atskris varnėnai į jo aukštai iškeltus inkilus…
A.Česnulio skulptūrų parke galima išvysti ir scenoje šokančių šokėjų, griežiančių muzikantų, čia atgyja ir Žemaitės „Marčios“, Antano Vienuolio „Prieblandų“ bei kitų kūrinių herojai. Nepakartojami menininko sukurti reljefai vėlgi mus gyvenime lydinčiais motyvais: „Krikštynos“, „Vestuvės“, „Palydėtuvės“…
Dėmesys istorijai
Atskirą vietą menininko kūryboje užima istorija, o ryškiausias to pavyzdys – A.Česnulio darbas „Lietuva“. Pradžią jam davė šviesaus atminimo lietuvių dainius Justinas Marcinkevičius, per pačią santvarkų griūtį, 1989 metais, apsilankęs Česnulių sodyboje ir padovanojęs savo trilogiją „Mindaugas. Mažvydas. Katedra.“ Nuo tada meistras ir brandino mintį įamžinti trilogiją skulptūroje. Tą jis padarė pagerbdamas poeto išėjimo Anapus metines. Menininkas išdrožė tris žmogaus ūgio skulptūras – karaliaus Mindaugo, pirmosios knygos autoriaus Martyno Mažvydo ir poeto Justino Marcinkevičiaus. Jie visi laiko po vieną žodžio „Lie-tu-va“ skiemenį. Šias skulptūras jungia aštuonių metrų ilgio Nemuną vaizduojantis pano, sudarytas iš daugybės mažų medinių skulptūrėlių. Vienoje pano dalyje primenamos lietuvių kovos su kryžiuočiais, kitoje – vargo Lietuvos vaizdai.
Kasdien po šapelį
Česnuliai savo sodybą ėmė kurti prieš 30 metų. Tuo metu Antanas buvo dar jaunas, bet jau žinomas menininkas, 1977 m. itin išgarsėjęs ąžuolo skulptūrų ansambliais Lietuvos nacionaliniame parke. Nuo tų metų jis dalyvauja beveik visuose drožėjų pleneruose: 1978 m. – Juodkrantėje, Raganų kalne, 2001 m. – Veisėjuose, 2002 m. – Druskininkuose ir t. t. Menininko darbai eksponuoti Vengrijoje, Vokietijoje, Armėnijoje, Indijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir Lenkijoje… Daug jų ir atgalios nebegrįžo. A.Česnulio kūryba dar sovietmečiu buvo įvertinta visų spalvų medaliais Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, 1986 m. jis gavo valstybinę premiją, 1998 m. – P.Galaunės premiją. Vien apdovanojimams reikėtų penkto aukšto jo malūne.
Tačiau liaudies patarlė sako, kad geriau vienąkart pamatyti nei dešimtkart išgirsti. Tai itin tinka kalbant apie A.Česnulio sodybą, nes ir šimtąkart paklausęs neįsivaizduosi to, ką patirsi čia apsilankęs.
