Š.Navickis. Nesiskaitymo pradmenys

Nesiskaitymas su piliečiais prasidėjo ne Garliavoje ir ne po to, kai nebeliko Drąsiaus Kedžio – ten ir tada jis tiesiog įgavo labiausiai matomą išraišką, kokios lietuviai iš pačių rinktos valdžios iki tol nebuvo patyrę. Nors požymių būta – juk sušaudė guminėmis kulkomis demonstrantus prie Seimo. Žinoma, Garliava tapo išskirtine dar ir todėl, kad piliečių pasipriešinimas užsitęsė ir peraugo į politinę – rinkiminę plotmę. Tačiau nesiskaitymo pradžia ir šaknys yra giliau. Jos prasideda ten ir tada, kai suabejojama žmogaus galimybėmis, visų pirma jo gebėjimais pačiam savo darbu pelnytis duoną. Girdi, valstybė jam turi padėti. Skamba kilniai ir kartu viliojančiai – toliausiai pažengę klasikiniai žmonių prievartautojai romėnai tai apibūdino žodžiais „Duonos ir žaidimų“. Nekenks pastebėti, kad ir romėnų teisė pagrįstai laikoma šiuolaikinės teisės pamatu. Nuo tada maždaug tokiais bei panašiais argumentais ir grindžiami visi karai bei prievartos. Juk dėl blogo tikslo žmonių į mirtį nepasiųsi.

Moderniosios Lietuvos atveju viskas vyko palyginti lengvai ir greitai. Dar sovietmečiu išpurentoje dirvoje, kurioje be valdiškos malonės savimi pasirūpinantis žmogus buvo prilygintas nusikaltėliui, o bet koks verslas vadintas neigiamą atspalvį tebeturinčiu spekuliacijos vardu, ir po Nepriklausomybės atgavimo tęsėsi itin neigiama viešumoje eskaluojama pažiūra į verslą – tai truko tol, kol absoliuti dauguma geriausių valstybinių objektų atsidūrė rankose tų, kurių vienintelis verslas ir buvo to turto „įsisavinimas“. Visi, kurie nepriklausė „saviems“, o jei dar ir bandė reikšti savarankišką nuomonę, baigė liūdnai – kas pateko į kalėjimą, kas nusižudė pats, neišlaikęs įtampos ir geometrine progresija augančių skolų, ką nužudė kiti, kas dingte dingo – pabėgo iš šalies ar kaip kitaip – ir, žinoma, jie visi buvo banditai bei šiaip visokie nusikaltėliai. Žiniasklaida čia irgi neliko nuošaly. Tie, kas iš valdiškų kabinetų visą šitą procesą kontroliavo, ant pastarųjų noriai nurašinėjo savo pačių klastas. Juk nugalėtojai neteisiami.

Štai čia tiems „neteisiamiems“ ir prireikė „teisinės apsaugos“ – žargonu tai vadinama „stogu“. Treninguoti  banditėliai šitoje svorio kategorijoje neturėjo jokių šansų ir turto dalybų svorio centras vienareikšmiškai įsitvirtino valdiškose įstaigose. Nemanau, kad turinčių informacijos bei realios galios ją panaudoti įstaigų galiūnai būtų nusišalinę ir nesikišę į procesus – kur jau čia arbitro vaidmuo, kai gali ir pats sušvilpti, ir raudoną kortelę parodyti, ir į vartus mušti ! Čia ir prasidėjo stambėjančio verslo, oficialiai ir toliau nemėgstamo gyventojų tarpe, ir valdžios struktūrų, tebeturinčių valdymo svertus, simbiozė. Vieni, kurie veikė kartu su valdininkija, pūtėsi ir turtėjo, gi tie, kad nenorėjo mokėti dabar jau valstybiniam „stogui“, geriausiu atveju liko stambiojo verslo paraštėse ar net buvo nustumti „į šešėlį“. Kai kurie  neapsikentė ir patys patraukė į politiką – tiesa, nedrįsčiau teigti, kad nuo to jų problemos pamažėjo. Taip atsirado valstybinis kapitalizmas, prieš kurį savarankiškai verslauti pamėginęs pilietis neturi jokių šansų. Kas netiki – tegu pabando išvystyti realų verslą pats, nepatekdamas į itin ydingą ratą, kuriame visokie „otkatai“ ir vokeliai yra viso labo žaidimo dalis. Tai neišvengiamai palietė ir renkamą vadžią, nes pagal demokratines žaidimo taisykles per rinkimus formuojamas Seimas, o jo dauguma „stato“ Vyriausybę. Dabar tos taisyklės jau pakankamai aiškios, o valstybinis turtas irgi išsidalintas. Tačiau tebėra biudžetas ir Europos Sąjungos lėšos – visa, kas vadinama „loviu“. Žmonėms nuo to ne geriau.

Štai čia, jungtinėje valdžiažmogių ir kapitalo rinktinėje, ir išauga tas visiško nesiskaitymo su „nepriklausančiais klubui“ medis, kuri yra blizgus savo išore, tačiau tiesiog apkibęs nuodingais vaisiais, kurių nevalia valgyti. Visa kita yra tik daugiau ar mažiau regimos pasekmės.

Grįžtant prie Garliavos, reikia pasakyti, kad pasekmė pasitaikė ypač regima ir žmonių kantrybė trūko. Ir ačiū Dievui. Tačiau jei norime spręsti visos Lietuvos, o ne vien Garliavos problemą, reikia kovoti ne su pasekme, o ieškoti jos priežasties. Ir čia metas paklausti savęs – o ko mes tikimės iš valstybės? Kad gintų? Ar kad maitintų? Šiandien akivaizdu, kad ir viena, ir kita ji daro itin prastai – apie milijonas emigrantų, o vietoje gynybos – ginkluotų robokopų antpuolis „aušrelei auštant“.

Valstybė privalo užtikrinti savo piliečių teises ir laisves – ir daugiau nieko. Jei ji neatlieka šių dviejų užduočių – jai nėra jokio pateisinimo ir pati jos egzistencija yra nepagrįsta, o kalbant teisine kalba – nusikalstama. Kitaip tariant, valstybės užduotis yra analogiška kaip sportinių varžybų arbitro – ne pačiai pelnyti kuo daugiau taškų, o tik prižiūrėti, kad būtų rungiamasi pagal susitartas taisykles – visų pirma, kad jokia komanda ar joks žaidėjas neturėtų išskirtinių (nekonkurencinių) sąlygų visų likusiųjų atžvilgiu. Iš čia – geriausia valstybė yra ne ta, kuri „sukuria“ daugiau gerovės, o ta, kuri mažiausiai trukdo tą gerovę susikurti patiems piliečiams. Visa kita yra melas. Kaskart, kai išgirstu pezant apie mažas gydytojų ir mokytojų (skaityk – biudžetininkų) algas, išsyk pagalvoju, jog šitos kalbos kartojamos nuo kokių 1991 metų imtinai, tuo tarpu minėtieji mokytojai ir eiliniai gydytojai kaip vargo, taip ir vargsta. Valdžiažmogių „pragyvenimo minimumui“ tuo tarpu pinigų nepritrūko. Apie pensininkus net kalbėti nepatogu…

Kai valstybė imasi ne savo reikalų (ne teisių ir laisvių užtikrinimo), bet pradeda „kurti gerovę“, ji neišvengiamai pasuka vienu iš dviejų į monopolizmą vedančių kelių: a) tampa komandine ekonomika, kaip komunistiniuose kraštuose, kur apie jokias laisves ir teises net ir kalba neina; b) tampa valstybinio kapitalizmo šalimi, kur stambus kapitalas diktuoja įstatymus ir išgyvenimo sąlygas. Istoriškai taip jau susiklostė, kad Lietuvai tenka išgyventi abu šiuos pragarus…

O štai kaip tai galima spręsti nebe teoriniu lygmeniu, o visiškai konkrečiai:

Šiandien pirmas privalomas ir realią naudą gyventojams nešantis padoraus politiko žingsnis turi būti šilumos ūkio demonopolizavimas.  Tai reikštų neginčijamą teisę kiekvienam šilumos vartotojui pačiam pasirinkti jos tiekėją, vietoje privalomos sutarties su monopolininku, kuris dar yra ir pelno siekianti bendrovė. Taigi, dabartinė padėtis neišvengiamai veda prie beribio išnaudojimo, kai vartotojas yra gręžiamas be jokios atodairos. Praktinis sprendimas labai paprastas – kiekvienas namų ūkis, jei tik nori, turi turėti teisę ir galimybę atsijungti nuo centralizuotos sistemos kada panorėjęs. Ir nereikia gąsdintis, kad dėl to sužlugs visa šilumos sistema – tiesiog šilumininkai beregint sumažins kainas. Štai ir viskas. Beje, nekenks pastebėti, kad toks didelis miestas, kaip Londonas, sėkmingai išsiverčia be centrinės šildymo sistemos. Aišku, sekantis žingsnis, tikėtina, bus jau šilumininkų ginčai su kredituojančiais bankais – va, čia ir atsiskleis visas grožis, kas nusiurbia mūsų pinigėlius.

Bet tai jau antras padoraus politiko žingsnis. Jei niekas nesukliudys, apie jį parašysiu vėliau.