Iš visų beviltiškų klausimų šitas, ko gero, yra pats beviltiškiausias. Ir vis dėl to… Juk kol į jį neatsakai, ką bedarytum – viskas nesąmonėm virsta.
O nieko nedaryti irgi neišeina – neišgyvensi. Taip ir sukamės užburtame rate tarp savaiminės ir suvoktos nesąmonės. Teoriškai – net juokinga.
Praktiniame lygmenyje tai anaiptol neatrodo linksma. Kokios čia linksmybės, kai žinai, kad elektros kaina Lietuvoje yra tarp aukščiausių Europoje, o vidutinis atlyginimas – tarp žemiausių? Ar ima juokas, pagalvojus, jog elektra mums tapo prabangos preke? Šildymas, benzinas, netgi maistas – sąrašą galima tęsti ir tęsti. Viešai skelbiama, kad kasmet mažėja abiturientų. Apibendrinus – mes nebeišgyvename.
Tokiais atvejais paprastai yra dvi išeitys – emigracija arba reformacija. Pastaroji vėlgi galima dvejopai – rinkimų keliu (taikiai) arba per kraują. Galimi ir tarpiniai variantai, pastaruosius du maišant įvairiomis proporcijomis – kaip tik tokiu laikyčiau Nepriklausomybės atkūrimą ir ištrūkimą iš sovietinės okupacijos.
Tačiau ar įvyko pati reforma? Ar pasikeitė valdančioji struktūra, pagaliau – ir patys valdytoja?
Pagal gautą rezultatą – greičiausiai ne. Kaip tada, taip ir dabar valdančioji klasė „dirba Lietuvai“, o likusieji arba randa būdų kaip prie jos prisišlieti – juk ne veltui esame „švogerių tauta“, arba nebeišsilaiko ir važiuoja iš tokios valstybės lauk, taip labai susilpnindami realios reformos galimybę. O reforma būtina, nes resurso tautos išlikimui lieka vis mažiau. Klausimas „ką daryti?“ darosi aštrus, it skustuvas.
Mano nuomone, nekenktų susivokti, kas iš tikrųjų vyksta? Ar tikrai čia Europos Sąjunga tokia klastinga ir kalta, o vienintelis jos tikslas yra nuskurdinti provincijas? Aš asmeniškai tuo netikiu. Greičiausiai viskas yra gerokai paprasčiau – Briuselio biurokratai skirsto lėšas įvairiems projektams įgyvendinti per vietinius tų šalių biurokratus, kuriose tie projektai vykdomi. Vykdomi jie ar ne – atskiras klausimas, tačiau pinigai skiriami ir už juos anksčiau ar vėliau reikia atsiskaityti. Tam dirba didžiulė specialistų gauja, kurie už šitų „reikalų“ sutvarkymą dar ir atlygį gauja (užtat ir gauja). Projektai nuo to ne itin pajuda iš vietos, bet ataskaitos atrodo gana įtikinamai. Na, šitą sugebėjo ir sovietmečio biurokratai, mokėję rašyti rusiškai. Dabartiniai gali ir angliškai – kad tik tiek to vargo būtų?
Tokiu būdu etatiniai valdytojai, nepriklausomai kokia partija ar koalicija laimi rinkimus, tvarko (administruoja) lėšas ir rašo ataskaitas, „švogeriniai“ patikėtiniai ir jų verslai tas lėšas įsisavina (koks tinkamas žodis!), o toliau – krizė, krizė ir dar kartą krizė su pakrizenimais.
Galim keikti Europos Sąjungą, galim amerikiečius su visa Amerika – vargu bau padės. Nes ne jų reikalas vietinius mūsų „abrozdėlius“ tvarkyti. Ką mes išsirenkame – su tais jie ir dirba. Aišku, „mūsiškiai“ vis pabaugina, kad „jei ne mes – rusai vėl ateis“ (konservatoriai šitą melodija taip „uždrožę“, kad turbūt nė patys nebetiki, bet vis tiek suka ir suka plokštelę ratu), ir gal ne kiekvienam premjerui, nuvažiavus į JAV būtų sudaryta galimybė pradėti darbo dieną Niujorko biržoje ar įžiebti trispalvę Times skvere vietoje Coca – Cola reklamos, bet išlaikant dalykinį partnerystės toną, nemanau kad kas nors labai kreiptų dėmesį į tai, kokiai partijai ar kokioms pažiūroms atstovauja tas ar kitas Lietuvos valstybės ar vyriausybės vadovas. Kitaip tariant, kol Lietuva laikysis pasirašytų sutarčių, į vidaus klausimus vargu ar kas labai kišis. Taigi, užuot keikus kitus, verta ir būtina pajudėti patiems.
Kas galėtų išjudinti užpelkėjusią Lietuvos politinę – ūkinę terpę? Nauja dauguma po rinkimų? Greičiausiai, taip. Šansai? Migloti. Protesto mitingai? Na, dabartinė Vyriausybė kadencijos pradžioje nedviprasmiškai parodė, kad turi guminių kulkų, o mes parodėme, kad nesame graikai. Tai kas tada?
O jei parodytume savo partneriams Vakaruose, visų pirma Europos Sąjungoje, kiek neįgali, nekompetentinga ir velniažin kam dirbanti yra Lietuvos valdžia? Jei argumentuotume ir pagrįstume, kad jos branduolį, jos darbo stilių ir turinį – o gal būt ir kadrus – sudaro sovietmečio nomenklatūra, dalinai fizine, o labiausiai paveldimąja idėjine – stilistine prasme. O tai neišvengiamai reiškia bet kurios politinės – ūkinės sistemos nugyvenimą ir nuvarymą į neišbrendamą minusą, ką plika akimi matome ir savo kailiu patiriame konkrečiu atveju. Na, o jei dar ir specialiųjų tarnybų darbuotojų priklausymą žinomam rezervui įvertintume – ar nepasirodytų, kad Europos Sąjunga savo pinigais maitina ne visai lojalią agentūrą? Gi jų išsvajotoji dvipartinė sistema, Mečio Laurinkaus įmantriai pavadinta „krikdemų – socdemų“ ašimi būtų galutinis tokios „nepakeičiamųjų chuntos“ įsigalėjimas, kurią nuversti galėtų nebent stambaus mąsto kataklizmas.
Štai todėl šiandien taip nuožmiai ir klastingai trukdoma į vieną darinį susivienyti visoms antisisteminėms jėgoms. Tačiau neturėtume pamiršti ir to fakto, kad kaip anksčiau jie drebino kinkas prieš Maskvą, kad „neskirs limitų“, taip dabar dreba prieš Briuselį, kad sumažins Lietuvos skolinimosi reitingą – o juk biurokratai patys jokių pinigų neuždirba ir jokios vertės nesukuria, todėl jei jiems bus užsuktas skolinimosi (ir išlaidavimo) kranelis, jų gerovei išties ateis saulėlydis.
Kyla klausimas – ar Lietuvoje išties nėra suprantančių, koks čia vietinių biurokratų ribojimo įrankis neišnaudojamas? Juk tai gal net didesnis ginklas nei visi tie „kompromatai“, kuriais jie baugina vieni kitus. Belieka pasiryžti ir imti juo naudotis – juk prarasti nebe labai yra ką…
Kaipgi čia susivienysi lovys,puikybė,tuštybė valdžios godulys ne juokai…
“Ką daryti?”, kaip užmesti likusiai daliai Lietuvos violetinę, psichotropinę kaldrytę ant galvos ir visiems kartu kliedėti apie Brįsiaus Galo partijos potencialą? Visiška neviltis – ne visi tiki garliaviniu melu…
Jo, kai kas ir po šiai dienai skaito Lenino raštus ir gyvena pagal penkmečio planus. 😉
Solomon solomonu drug…
Be reikalo čia Briuselio pinigai paminėti. Valdžia ir biurokratai visų pirma minta mokesčių pinigais, kurie, žinia, iš žmonių atimami naudojant paslėptą prievartą (lygiai taip pat gerai užmaskuotą prievartą nusavindamas pinigus naudoja verslo elitas). Ir tų nešvarių mokesčių pinigų visada bus, nes mokesčių nemokėjimo klausimo nekelia nei viena partija (nes visos jos irgi jais noriai naudojasi). Maža to, ant jų sulipdyta visa valstybės struktūra. Taigi, iš vienos pusės “Už Lietuvą, būk lietuvis, už vertybes, už šviesią ateitį, valio, kaip mums čia, Lietuvoj, visiems gera ir bus dar geriau”, iš kitos pusės “Atiduok babkes, runkeli, kitaip supūsi kalėjime. Atiduok ką uždirbai, o mes jau su tais pinigais darysim ką norim”. Visa esmė yra netrikdomas ir patikimas pinigų nusavinimas, o patriotizmas, Navickio siūlomas reformizmas, visos tos tariamos “problemos” yra tik priedanga. “Antisisteminių” grupių antisistemiškumas man tik juoką kelią. Sistema yra kapitalizmas ir jo tarnaitė- valstybė. Kas iš jų eina prieš kapitalizmą? Niekas. Pasikeis vadai, pasikeis partijų pavadinimai, gal būt pasikeis net kai kurie įstatymai ar konstitucijos punktai, gal net kokie mokesčių procentėliai pasvyruos į vieną ar kitą pusę, bet esmė- nenutrūkstantis pinigų nusavinimas verslo ir politikos elito reikmėms išliks, nes, pasikartosiu, apie tai nekalba nei viena nauja grupė. Visų tų reformatorių tikslas- reformuoti galios elitą, t.y. ten esančias pavardes pakeisti savomis.
Kapitalizmas pats savaime veido neturi, o yra jį valdančio žmogaus veido…
Gilinkitės, ką šnekate…
Klysti. Tie kapitalizmą “valdantys” veidai yra tik susireikšminusios marionetės, su kuriomis daugelis taip mėgsta žaisti ir užsižaisti. Kol kas matau, kad visi “antisistemininkai” kovoja su marionetėmis, t.y. nori jas pakeisti kitomis. Bet tai jau vyko daugybę kartų visame “demokratiškame” pasaulyje, tik žadami pokyčiai kaip neateina, taip neateina. Iš rūpestingai atfiltruotų kandidatų naujai išrinktos galvos mikliai prisitaiko prie nusistovėjusios tvarkos, pasiduoda “ekonominei būtinybei”, o tie, kurie nesugeba perlaužti savo moralės- atsistatydina, prasigeria ar išstumiami į politikos ir ekonomikos užribius.
Pats vulgarini mano teiginį. “Valdančio” – čia suprantama plačiąja prasme, t.y. turima galvoje visos šalyje (gali būti ir pasaulyje) gyvenančios visumos dalių santykių viena su kita kokybė.
Kas dėl “marionečių”, tai taip yra, kaip sakote, bet čia ne kapitalizmo, o demokratijos nefunkcionavimo – jos principų negalimumo egzistuoti arba jų nusikalstamo pažeidinėjimo dalykai.
Verkšlenti ES dėl savo valdžios sovietiško valdymo mentaliteto, kaip siūlo autorius, manau nebūtų rimta, jeigu net ne vaikiška, ir svarbiausia – kažin, ar tuo ką nors pasiektume.
Jau ne kartą per paskutinius pora metų internetuose siūliau ir dar kartą pakartosiu, kad reikia uždaryti Seimo partijų pasiliktas “praviras rinkimų duris”…
Esmė ta, kad pagal dabar galiojantį Seimo rinkimų įstatymą rinkimų komisijų pirmininkais yra skiriami Seimo partijų ir jų valdomų valstybės ir savivaldybių insititucijų deleguoti asmenys. Dėl to turime situaciją, kai Seimo partijos pačios kandidatuoja – pačios balsus skaičiuoja. Šitai ir laikau “praviromis rinkimų durimis” Seimo partijoms.
Kad šias “duris” užvertume, reikalinga pakeisti Seimo rinkimų įstatymą, nustatant, kad rinkimų komisijų pirmininkais būtų skiriami seniūnijų bendrijų deleguoti nepartiniai asmenys.
Jeigu visuomeniniai judėjimai vieningai imtųsi reikalauti rinkimų įstatymo minėto pakeitimo, tai jo pakeitimo galima būtų pasiekti dar šiems Seimo rinkimams. Tokiu atveju Seimo partijoms kaip ir kitų kandidatų atstovams būtų suteikiamos tik stebėtojo teises rinkimuose.
Žinoma, visų pirma pagal tuos pačius principus turėtų būti pakeistas VRK sudarymas, tačiau šiems rinkimms tas jau yra šaiukštai po pietų, nes jos sudarymo terminai yra pasibaigę.
Jau vien šis reikalavimas, kurio esmę žmonėms nebūtų sunku suvokti, manau galėtų suvienyti geroką dalį rinkėjų.
Taigi galvokime ir veikime, užuot bėdas skaičiavę skaičiavę be galo…
Lietuva buvo prijungta prie Europos Sąjungos bendrijos neparuošta.
Štai koks kontrastas …
Anglijoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, gali nusipirkti šešis produktus:
– pieno 1 litrą;
– miltų 1 kilogramą;
– cukraus 1 kilogramą;
– 6 kiaušinius;
– aliejaus 1 litrą;
– dyzelino 1 litrą.
Lietuvoje nekvalifikuotas darbininkas, užsidirbęs minimalų valandinį atlygį, nepajėgus nupirkti dyzelino 1 litro, aliejaus 1 litro (nes brangesnis už dyzeliną su akcizais) ir iš likusių keturių aukščiau išvardintų produktų gali nusipirkti tik vieną kurį nors, nes kitiems įsigyti pinigų jau nepakanka.
Ar buvo toks kontrastas rytų okupanto sudarytam junginyje?
Šeimoje negali būti vienas vaikas alkanas ir nuogas, kitas tuo pat metu sotus ir aprengtas.
Mes privalom spręsti šį klausimą nedelsiant.
Bemaž 22 metus taip buvo išreiškiamas mūsų valdžios valdingumas, dėl nemokšiškumo arba dirbtinai tyčia.
Šeimoje negali, o kapitalizme tai yra esminė ir neišvengiama sąlyga, kuri, tarp kitko, galiojo ir sovietų laikais- taip vadinamam valstybiniam kapitalizme. Sovietų laikais kontrastas tarp mano ir AMB gyvenimo prilygo erkės ir briedžio gyvenimo kontrastui, t.y. tarp jų buvo neįveikiama bedugnė. Kai tai suprasi, pamatysi, kad Lietuva į ES buvo prijungta todėl, kad puikiai įsisavino dėsnį plėšk kitą, arba pats būsi apiplėštas (tai akivaizdu pažiūrėjus į naujų Lt milijonierių, kurie beveik visi yra Lietuvos patriotai, atsiradimo tempus). Tie, kurie įsisavino šį dėsnį, netrukdys ir kitiems juo vadovautis. Tai ir vyksta visais frontais. Valdžios nevalingumas ar nemokšiškumas čia visai ne prie ko. Pakliuvus į valdžios olimpą valia pajungiama “bendram reikalui”- kontroliuojant padėtį sklandžiai nusavinti žmonių pinigus, ir visai nesvarbu po kokia ideologine vėliava- patriotizmo, liberalizmo, konservatyvizmo, progresyvizmo, humanizmo, ar net tolerancijos, tai bus daroma. Jei to nenorima arba nepakankamai norima, galima “parodyti valią” atsistatydinant. Matėme tai daugybę kartų. Pažengusių valstybių ramybė ir tvarka yra tik graži iliuzija, nes plėšimai, žudymai ir aplinkos naikinimas vykdomi kitose teritorijose, arba naudojant rafinuotesnes formas.
Viena iš to, ką pasakėte, yra visiška tiesa, tai, kad tie, kurie į valdžią atėjo plėšdami, būdami joje, netrukdys tai daryti ir kitiems.
Sovietmečiu žmonės vienas kitą pamokydami gyventi tokiais atvejais sakydavo, – gyvenk pats ir duok kitiems gyventi… Gali būti, kad tas amoralumas yra organiškas žmonių gyvenime apskritai.
Šarūnas Navickis:
“Štai todėl šiandien taip nuožmiai ir klastingai trukdoma į vieną darinį susivienyti visoms antisisteminėms jėgoms.”
O ką toms “antisisteminėms jėgoms” daryti, mirti iš bado? Jie juk nieko doro sukurti nesugeba ir patys tai supranta. Suvokdami savo beviltiškumą, jie stengiasi visais būdais įteisinti dirbančios visuomenės dalies išnaudojimą. Valstybinėje visuomenėje galima veltėdžiauti dengiantis: valdžia, pareigomis, tariamais nuopelnais, turtais, neįgalumu ir sureikšminta įvairiausia veikla (net nusikaltėlių globa 🙂 ). Todėl ISTORIKAI, FILOSOFAI, SOCIOLOGAI nenori nei suvokti, nei prisiminti gentinės visuomenės santykių.
“Ką daryti?”
Sukurti tokius visuomenės santykius, kur kiekvienas narys nesivaržytų su kitais ir būtų užtikrintas savo ateitimi tol, kol gyvuos jo visuomenė. Tokiu būdu ženkliai sumažėtų veltėdžių. Padaugėtų norinčių ginti ir kurti savo visuomenės gerbūvį. Valstybinė visuomenė jau išsėmė savo ‘vystymosi’ galimybes: vergovė, feodalizmas, kapitalizmas, socializmas, kapitalizmas. Atėjo laikas mąstyti apie kitokius santykius. Beviltiškose padėtyse gelbsti neįprasti sprendiniai.
Klaida: “O ką toms “antisisteminėms jėgoms” daryti, mirti iš bado?”
Turėjo būti: “O ką toms “sisteminėms jėgoms” daryti, mirti iš bado?”
Kokie sprendimai?
1. Lietuvoje yra apie 3000000 žmonių. Kiekvieno mąstančio nuomonės vertė 1:3000000=0, todėl reikia ieškoti būdo kaip atrinkti ir suvienyti gebančius mąstyti.
Padėkite, ‘alkui’ aš jau siūliau.
Ką reiškia atrinkti ir suvienyti. Gal galima tiksliau?
Mano, 1:3000000=0 vertės nuomonė, kad socialinių mokslų pagrinduose yra milžiniškos spragos lemiančios dabartinę visuomenės būklę (kai net ‘teisėsauga’ užgniaužia mažametės mergaitės daugkartinio prievartavimo bylą). Šios spragos atsirado dėl dviejų klaidų biologijos mokslo pagrinduose – visuomenės mokslai nesiejami su biologija (taip, kaip pvz.., fizika remiasi matematika). Šiuos dalykus galima pagrįstai iškelti į viešumą.
Sekantis žingsnis būtų surengti viešas varžytuves (panašiai, kaip nacionalinį diktantą) perrašyti sociologijos pamatinius terminus: šeima, tauta, bendruomenė, valstybė, gentis ir t.t.
Paaiškėtų, kad šių apibrėžimų neperrašysi nesuvokęs ‘žmogaus’, t.y. savęs. Toliau gyvenimo prasmė atsiskleistų….
Tie, kurie dalyvautų varžytuvėse, susiburtų savaime, kai pajustų kokius reiškinius slepia ‘moksliniai terminai’.
Tai ko imsitės artimiausiu metu?
Šarūnas Navickis klausia ką daryti. Aš parašiau. Mano nuomonė yra 1:3000000=0 vertės, t.y. lygiai tokios, kaip Jūsų. Jei nesudomins pasiūlymas, darysiu savo numatytus sumanymus.
Tai ko imsitės?
Toliau ieškosiu, kaip ir su kuo įgyvendinti savo sumanymus. Man neskubu. Visuomenė iki tokios būklės nusirito per kokius 5 šimtmečius, tad per vienus metus ar per vienus rinkimus kažką pakeisti yra neįmanoma, net padarius perversmą. Pasaulėžiūrai skleisti reikia mažiausiai penkmečio.
Tobulos, laimingų žmonių, bendruomenės gyvybinis savigynos instinktas leidžia išradingiesiems jos nariams veikti ir dirbti nuošaly nuo politikų.
Taip yra saugiausia.
Manau pritarsi man Kembly : )
Neįsivaizduoju tobulos ir dar laimingos žmonių bendruomenės…
Nežinau kas yra “bendruomenės gyvybinis savigynos instinktas”…
Ir, manau, pvz., genties narys nesuprastų “išradingo nario” veiklos nuošaly nuo politikų.., jis nesuprastų kas yra politikai… Ar tau taip labai reikalingi ‘politikai’..?
Beje, tam, kad kas keistųsi, vien abstrakčiai mąstyti nepkanka, reikalinga mąstančių ir veikiančių kvalifikuotai – politiškai, teisiškai, ekonomiškai ir žinoma padoriai.
Taigi belieka tapti Lietuvos ąžuolu, po kuriuo susirinktų tarkim iš Alkas.lt Jūsų nuožiūra parinkti to verti rašinėtojai (komentatoriai).
Belieka… taip ir lieka. Nes abstrahuotojų daug – veikiančių labai mažai.
Power to the people (galią žmonėms)- nieko geriau nesugalvota. Kapitalizme galia yra pinigų sinonimas. Todėl, visų pirma, žmonės patys turi spręsti kiek ir konkrečiai kam mokesčių mokėti (techninės priemonės tam jau seniai sukurtos), o gal ir visai nemokėti, kol pajus reikalą ir norą. Patys, o ne per tuos vadinamus “atstovus”. Tai ir būtų labai konkreti viešojo intereso išraiška. Pažiūrėtume tada, kiek milijonų surinktų nacionalinio stadiono statytojai ar prezidento institucijos puoselėtojai. Pažiūrėtume kokiomis kanceliarinėmis išlaidomis galėtų disponuoti valdžios veikėjai, ir ar jie apskritai išliktų valdžios veikėjais be savo limuzinų ir privilegijų. Bet teisingai čia erkė rašo, šitie klausimai yra neliečiami, nes būtent tokie sprendimai ir sugriautų tą vadinamą sistemą, o to niekas, tame tarpe ir garsiai rėkaujantys tautininkai, nenori.
Sugriauti Li Bo galėtų. Sukurti – vargu. Mat reikia galvoti galva ir dar dirbti rankomis.
Siūlote kažkas panašaus į Moro “Saulės miestą” ar Izraelio “kibucus”. Bet, ar tai nėra utopija – “atgal į gamtą”.
Mano manymu, peržiūrėti ‘netiksliųjų mokslų’ pamatus yra ne utopija, o sukurti kitokius visuomenės narių santykius yra ne varymas “atgal į gamtą”. Gal aš neaiškiai parašiau..?
Kibucų nesiūlau, bet jie yra labai geras klaidos pavyzdys. Žydai, prisidengdami antru pasauliniu karu, atkovojo mosado supirktą žemę iš palestiniečių. 48 metais jau įteisino valstybę ir tikėjosi, kad ‘tauta’ valstybėje susiburs pati iš piliečių, dar viena klaida. Jie darė panašias klaidas, kaip komunistai – statė visuomenę neturėdami supratimo apie narių santykius. Dabar priversti kariauti su arabais, neišvengiama klaida ir seks pralaimėjimas.
Biologinis ir socialinis organizmai funcionuoja vykstant visiškai skirtingiems procesams.
Gi matematika yra naudojama lygiai fizikiniams, kaip ir bet kuriems kitiems reiškiniams išreikšti, tarp jų ir nagrinėjamiems socialinių mokslų.
“socialinis organizmas” sudarytas iš “biologinių organizmų”, tad visuomenės mokslas negali ‘kaboti ore’.
Tačiau socialinis oranizmas nėra biologinių suma, tai kokybiškai visai kitas procesas, kuriame pagrindinė veikėja yra sąmonė, o ji iš esmės nėra biologinis reiškinys.
Visuomenės mokslai įvertina biologinio faktoriaus sąlygojimus, tad jokio šio mokslo “pakabinimo ore” nėra.
Pvz., esu linkęs manyti, kad sąžiningumas/nesąžiningumas kaip socialinis reiškinys yra didžiąja dalimi sąlygotas genetiškai ir tai turėtų būti atitinkamai atsižvelgiama politikos srityje, atitinkamai kituose visuomeniniuose santykiuose. .
Kur apie tai plačiau galėčiau rasti:
“Visuomenės mokslai įvertina biologinio faktoriaus sąlygojimus…”
Prieštarauji pats sau:
“…sąmonė… nėra biologinis reiškinys.”
ir
“…sąžiningumas/nesąžiningumas kaip socialinis reiškinys yra didžiąja dalimi sąlygotas genetiškai…”
Gal galėtum trupai, be išvedžiojimų, apibrėžti sąvoką ‘sąmonė’? Taip kaip suvoki.
Sąmonę apibrėžčiau taip: sąmonė yra tai, kas susiformuoja idealybės (ne biologine) forma žmoguje gebėjimo mąstyti ir visuomenėje esančio mąstymo reiškinio, o ne biologinio reflekso, būdu.
Tai, kaip “visuomenės mokslai įvertina biologinio faktoriaus sąlygojimus, galima
suprasti gilinantis į kiekvieno iš šių mokslų objektus ir skirtumus tarp jų. Paprasčiausi tokių sąlygojimų patvirtinti pavyzdžiai čia būtų, pvz., tai, kad sporto varžybos vyksta atskirai tarp vyrų ir atskirai tarp moterų, pensijinis amžius vyrams ir moterims – skirtingas, santuoka yra vyro ir moters santykis, gabesni daugiau pasiekia, gražesnis labiau vilioja ir t.t.
Be to, jeigu pasigilinsi, jokio paties nurodyto prieštaravimo mano sakyme nėra, nes pats sąžiningumas, akivaizdu, yra tik nedidelė žmogaus sąmonės dalis, be to, kaip yra pasakyta ir jį ne visai, o gal tik didesne dalimi sąlygoja genetika.
Sąmonė “susiformuoja” – savaiminis virsmas?
Gyvūnai taip pat mąsto.
“ir visuomenėje esančio mąstymo reiškinio…” – aš dar nepastebėjau atskiro mąstymo visuomenėje.
“…sporto varžybos vyksta atskirai tarp vyrų ir atskirai tarp moterų…” – baltosios meškos taip pat susirenka į ‘vasaros stovyklas’, kur vyksta varžybos tarp patinų ir atskirai tarp patelių (jie ten gana gerai leidžia laiką 🙂 ) ir gabesni daugiau pasiekia, ir vienos lyties ‘santuokų’ nesudaro, bet nežino tokio “visuomenės mokslo”.
O ‘genetika’ ar ne iš biologijos?
Geriau sakyk, kuo pakeisti LOGIKĄ ?
T. y. LOGIJĄ.
Paties klausimas pabaigoje viską pasako…
ah erke erke. Ne taip reik lyginti, derinti. Ne taip …
Kauno darbininką reiktų lyginti su Maskvos darbininku buvusios okupantų sąjungos ūkyje.
Nuostabu Kembly! Giliai Kasi!:) Parasyk issamiau, mielai paskaitytymem! As kaip niekada rimtai!
Jei atvirai, tai jau baigiu ‘užsikasti’. Sociologijos spragas atkapsčiau seniai, sulaužiau jų ‘apibrėžimus’, sulaužius nelieka nieko, parašiau savo, mielai juos atiduočiau, tik niekam jie nereikalingi. Visų samprata, kad reikia geresnių žmonių valdžioje, kurie teisingais įstatymais viską išspręstų! Kas nesupranta tokių žodžių: šeima, valstybė, tauta, gentis, bendruomenė… – visi supranta, ir niekam tie apibrėžimai nereikalingi. Nežinau ką ir kaip įtikinti, kad visuomenę galima keisti keičiant suvokimą. Pvz., skiriasi daugiau, kaip pusė šeimų su visom pasekmėm visuomenei. Žmonėms, paaiškinus kas yra šeima, skyrybų ženkliai sumažėtų.
Siūlomas ‘daiktas’ pigiai kainuoja 🙂 Bet neilgai, yra įdomesnių dalykų už visuomenę.
yra dar taip vadinamas “sistemu mokslas”, tiriantis visokio labo sistemas, ju vidaus procesus, tarpsisteminius santykius, ivairiu sistemu raida, ir t.t. Lietuvoje yra keletas galvuzu inikusiu I sia sriti kaip reikiant. Kai pasiklausai ju, komentuojanciu naujaja istorija, imi suprasti kad socialiniai mokslai yra uzsisuke aklinoje retrospektyvoje, visuomene isgyvena tamsos laikmeti, praraja tarp mokslo ir socialines pazangos – nesuvokiamo dydzio…
Gal užvestu ant kelio, vedančio pas tuos galvuzus, kurie domisi sistemų raidą.
Žinojimas nuo seno – mažiausiai nuo antikos laikų laikomas nereikalingas. Ypač tai pasijuto prieš kokius tris dešimtmečius. Neveltui yra sakoma: iš didelio rašto išėjo iš krašto. Tai labai gili mintis…
Iš tikrųjų kam tas mokslas. Juk gyventi robotizuojantis pasauliui daugeliui yra netgi lengviau. Šiuolaikinis mokslas vis labiau taps tik mažo žynių sluoksnio veiklos sritimi. Tarp žinojimo ir nežiojimo praraja katastrofiškai didės… iki žyniai atsidurs danguje, o robotizuotiesiems teks gyventi vieniems, ir vėl ims palaipsniui rastis žinojimas iš naujo. Vėl prasidės kitas tokio pat prieštaravimo tarp žinojimo ir nežinojimo ciklas iš pradžių…
Įdomus “programinis „Drąsos kelio“ rinkinys”:
“Anot V. Vasiliausko, „Drąsos kelio“ programa yra grįsta trimis šaltiniais: Garliavos įvykiais, P. Gylio vadovaujamo Nepartinio demokratinio judėjimo programa, visuomeninio judėjimo „Lietuvos tautai“ programa”.
Dabar jau aišku, kodėl “Drąsos kelio” įtakingiausi asmenys pasipriešino bendrai koalicijai su tautininkais – jei jau jie Lietuvių Tautą pakeičia į betautę “Lietuvos tautą”, tai visiškai akivaizdu, kur link suka…
Tik įdomu, ką jie nepasidalino su kosmopolitu Kuoliu, jog tas pabėgo ir savo nuosavą partiją “sulipdė” – matyt, “perkėlė” į antrą dešimtuką sąraše. 🙂
“Partiją „Drąsos kelias“ į Seimo rinkimus, kaip ir buvo tikimasi, ves buvusi teisėja Neringa Venckienė, pirmajame dešimtuke atsidūrė iš „Lietuvos žinių“ redaktoriaus pareigų atleistas Valdas Vasiliauskas, buvęs socialdemokratas Povilas Gylys, automobilininkas Stasys Brundza, buvęs Lietuvos radijo žurnalistas, Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Gintaras Aleknonis.
Sekmadienį į susitikimą susirinkę „Drąsos kelio“ nariai ir rėmėjai viešai paskelbė pirmąjį kandidatų į Seimą dešimtuką.
Pirmoji jame N. Venckienė, antrasis – V.Vasiliauskas, trečias – P. Gylys, ketvirtas – Nepriklausomybės Akto signataras Algirdas Patackas, penktas – žurnalistas ir dėstytojas G. Aleknonis, šeštas -„Drąsos kelio“ pirmininkas Jonas Varkala, septintas – Vytautas Daujotis,aštuntas – automobilininkas S. Brundza, devintas – buvęs Valstybės saugumo departamento (VSD) 3-iosios valdybos viršininkas Linas Petronis, dešimtas – Vytautas Matulevičius.”
—————————————————————————————–
Pasidomėjau tais asmenimis, kuriuos menkiau žinau.
Štai, pvz., kas yra penktas sąraše įrašytas žurnalistas ir dėstytojas Gintaras Aleknonis
Gintaras Aleknonis ((iki 1992 m. Aleknavičius)
http://lt.wikipedia.org/wiki/Gintaras_Aleknonis
Gintaras Aleknonis (iki 1992 m. Aleknavičius, g. 1961 m. kovo 31 d. Kačerginėje) – Lietuvos teatrologas, žurnalistas, humanitarinių mokslų daktaras.
1979 m. baigė Klaipėdos K. Donelaičio vidurinę mokyklą. 1984 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, 1992 m. Menotyros mokslinio tyrimo institute Maskvoje (Rusija) apgynė menotyros mokslų kandidato disertaciją „Režisieriaus Andriaus Olekos-Žilinsko teatro pedagogika ir lietuvių teatro kultūros raida“, menotyros kandidatas, 1993 m. humanitarinių mokslų daktaras.[1]
1984–1993 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto bendradarbis, dėstytojas. 1992–1993 m. dienraščio „Respublika“ kultūros skyriaus redaktorius. 1993 m. stažavo Danijos aukštojoje žurnalistikos mokykloje. 1993–2003 m. Laisvosios Europos radijo Miunchene, nuo 1995 m. – Prahoje bendradarbis. [2]2004–2005 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto lektorius, 2004–2005 m. Kultūros, filosofijos ir meno instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, nuo 2005 m. Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto Valdymo teorijos katedros docentas, 2006–2008 m. universiteto sekretorius, nuo 2008 m. Strateginio valdymo ir politikos fakulteto dekanas.
Spaudai parengė A. Olekos-Žilinsko laiškus (Andrius Oleka-Žilinskas. Vaidybos džiaugsmas, 1995 m.)[3]
– Mokslo žurnalo SOCIALINIŲ MOKSLŲ STUDIJOS (MRU) redaktorių kolegijos narys
– Mokslo žurnalo ŽURNALISTIKOS TYRIMAI (VU) redaktorių kolegijos narys
– OECD (Organisation for Economic Co-Operation and Development) IMHE (Institutional Management in Higher Education) programos valdybos narys
– ECREA (European Communication Research and Education Association) narys
O štai kokios jo pažiūros:
Gintaras Aleknonis: Pavogta šventė
2011-03-17
http://www.aleknonis.tk/
“Iškilo rimta grėsmė, kad lietuviška kovo vienuoliktosios šventė gali tapti Europos nuosavybe. Tik nereiktų dėl to džiūgauti ir didžiuotis – esą ir mes galime padovanoti senajam žemynui atmintiną dieną. Laikas imtis ryžtingų veiksmų, nes rytoj gali būti vėlu.
Visi politikai mėgsta pasišildyti prie laisvės laužų, šiandienos Lietuvoje kovo vienuoliktoji viena nedaugelio dienų, kurią tauta gyvai prisimena ir nuoširdžiai švenčia. Tiesa, beveik du dešimtmečius tą dieną stebime ir tylias politines kovas – kas, kaip, kokia tvarka pasisakys iškilminguose minėjimuose, kieno nuopelnai atkuriant valstybę bus teisingiau pabrėžti, kuri taktika – žingsnis po žingsnio ar drąsaus tikslo siekimo bus pripažinta buvusi tikroji ir teisinga.
Bet visa tai juokai, korektiški politikų pasikutenimai palyginus su tuo, kas kovo vienuoliktąją prasidėjo prieš dvejus metus, kai Gedimino prospektu praėjo kelios dešimtys esą tautiškai nusiteikusių jaunuolių. Pernai juos skaičiavome šimtais, šiemet jau perėjome prie tūkstančio. Ar po kelerių metų neteks kalbėti apie minias?
Viltį žadina tik tai, kad per kelias dienas visuomenininkų inicijuotą peticiją pasirašiusiųjų skaičius greitai artėja prie demonstrantų skaičiaus. Bet vienas dalykas – kliktelėti kompiuterio pele, o kas kita – specialiai į demonstraciją atvažiuoti iš atokaus Lietuvos rajono.
Iki šiol kovo vienuoliktosios eitynių vadinti neonacių renginiu nebuvo rimtesnio pamato, tačiau šiais metais matyti pasiuntiniai iš kitų šalių liudytų, kad Lietuva jau atsiranda Europos skustagalvių veiklos žemėlapyje. Neonaciai sėkmingai plėtoja tarptautinius ryšius, keičiasi patirtimi, mokosi. Kuriama savotiška subkultūra, kuri nesunkiai patraukia dalį visuomenės.
Anarchistų ir neonacių, globalistų ir antiglobalistų susirėmimai šiuolaikiniuose miestuose gali tapti mūšiais, kuriuose dalyvauja daugiatautės pajėgos.
Ar nekyla pavojus – jeigu nieko nedarydami lauksime, kovo vienuoliktąją Vilnius gali tapti neonacių traukos centru. Procesą reikia stabdyti užuomazgoje.
Norėtųsi atkreipti dėmesį į labai keistą lietuviškųjų neonacių antisemitiškumą, kuris yra importuotas ir skirtas tik eksportui.
Jeigu galvoji logiškai, tai Lietuvos neonaciai pirmiausia turėtų piktintis gazpromais ir lukoilais, prekybos centrais ir statybų bendrovėmis, iš svetur atsivežančiais pigią darbo jėgą. Tokie būtų autentiškų lietuvių neonacių taikiniai. Laimei šito nėra. Reiškia, nepaisant visų mūsų viešosios erdvės pasidejavimų, valstybė veikia ir sprendžia žmonių problemas taip, kad jiems nereikia ieškoti saviraiškos šunkelių.
Tariamo Lietuvos antisemitiškumo aktualizavimas kelia grėsmę, kad stalinizmo žiaurumus iškentusiems žydams puikiai suprantamos pastangos sulyginti nacių ir komunistų nusikaltimus nueis niekais. Neonaciai padeda įprasminti kitų kraštutiniųjų veiklą. Dorovės ribas peržengusiam Socialistiniam liaudies frontui kova su neonaciais yra tikras gelbėjimosi ratas, galimybė balintis savo veidą. Todėl klausimą, kam tokie neonacių išsišokimai naudingi, pirmiausiai reiktų adresuoti Lietuvos slaptosioms tarnyboms.
Nors pirmiausia į Lietuvoje besiformuojantį neonacių sąjūdį turėtų atkreipti dėmesį politinės partijos. Naivu galvoti, kad kraštutiniuosius pavyktų suvaldyti izoliuojant.
Geriau, kai aktyvus pilietis atskleidžia savo kuriamąją, o ne griaunamąją galią.
Tėvynės sąjunga iš Sąjūdžio paveldėjo ne tautiškumo monopolį, bet pareigą tėvynės ir tautos idėjas saugoti nuo kraštutiniųjų pažiūrų.
Sunku patikėti, kad Kazimieras Uoka eitynėse dalyvavo tam, kad jas nuvestų pakantos linkme.
Kadangi Lietuvoje kairiųjų ir dešiniųjų sampratos yra taip susipainiojusios kreiptis į radikalų jaunimą neblogų galimybių turi ir Darbo partija, ištobulinusi savo populizmo leksiką. Panašią simboliką kaip ir neonaciai mėgstantis Tvarka ir teisingumas atitraukdamas jaunimą nuo kraštutinumų taip pat galėtų įprasminti save.
Radikalų sąjūdžiuose simboliams suteikiamas ne tik instrumentinis vaidmuo. Lietuvoje, kur toks gajus balto žirgo kompleksas, skustagalviai turi puikią veiklos dirvą. Ir čia svarbaus vaidmens turėtų imtis didžiausią autoritetą turinti politikė. Prezidentė Dalia Grybauskaitė šiais metais neišnaudojo savo galimybių. Prasmingas sumanymas – pilietiškumo pamoka Trakų gimnazistams nuskendo ritualų bei iškilmių lavinoje ir buvo greitai palaidotas iš tikrųjų svarbiame Briuselio susitikime. Visa savo veikla siekianti sužmoginti politiką ir taip atliekanti svarbų Lietuvos europinimo darbą, prezidentė turėtų nepamiršti, kad nemaža visuomenės dalis negali išsiversti be simbolių ir ritualų. Valstybės simbolių ir ritualų vakuumas ilgainiui gali būti ne mažiau pavojingas, negu valdžios, kurį Dalia Grybauskaitė Lietuvoje labai sėkmingai užpildė.
Nuoširdžiai tikiu, kad tikro neonacių sąjūdžio Lietuvoje dar nėra. Bet nesu tikras, ar jo nebus. Šiandien svarbu būtų suprasti, kad iš mūsų kėsinamasi pavogti kovo vienuoliktąją. Jeigu po kelerių metų ši data atsiras Europos neonacių kalendoriuose, kaltinti galėsime tik patys save.”
P.S. Peržiūrėjau “Drąsos kelio” pateiktą pirmąjį dešimtuką. Ir tik Algirdas Patackas tikrai žinomas savo tautinėm pažiūrom…
Dėl Patacko tautiškumo, tai manau, kad jis, kaip ir kitų “dešimtukininkų”, gilumoje yra Lietuvoje savo metu buvusiojo lenkiškojo tautiškumo tęsimas.
Konkrečiai pagalvoti – ar ne lenkiškajam tautiškumui Lietuvoje iš esmės yra pasitarnaujama Patacko pagraudenimais dėl Pilsudskio lietuviškos kilmės.