A. Medalinskas. Neskubėkime laidoti gražios idėjos

Ar gali būti prieš rinkimus sudarytas vienas sąrašas asmenų, kurie mestų iššūkį sustabarėjusiai politinei Lietuvos sistemai, visų Seimo partijų, tiek esančių valdžioje, tiek opozicijoje, politinei korupcijai, politinės ir teisinės valdžios savivalei, neteisingumui, žmogaus nuvertinimui. Pridurčiau: ir tautos nuvertinimui, jos pajėgumui aktyviai dalyvauti valstybės gyvenime ir nesijausti svetimai Lietuvoje.

Pasirodžius K.Girniaus komentarui pasipylė daug kitų straipsnių, kuriuose lyg ir siūloma laidoti galimą pilietinių, tautinių, antikorupcinių jėgų bendradarbiavimą šiam tikslui pasiekti. Neišvengta ir paieškų, kas dėl to kaltas, su neviltimi įvardyti keli visuomeniniame gyvenime aktyvūs asmenys. Susikirsta net dėl pačios idėjos, vadinamos „Lietuvos sąrašu“, autorystės, užmiršta, kad svarbiausia yra jos turinys.

Žinant visą pastarojo pusmečio visuomeninio judėjimo „Už teisingumą“ virtuvę tenka pasakyti, jog šis sumanymas, tada dar vadintas Nacionaliniu sąrašu, kilo judėjimo gelmėse, tad nereikėtų jo savintis vienam asmeniui. Idėja atsispindėjo judėjimo gairėse, iniciatyvinės grupės asmenų kalbose per mitingus prie Seimo Vilniuje ir už sostinės ribų dar gerokai prieš tai, kai buvo išnešta į aikštę prie Prezidento rūmų ir virto dėžute, į kurią žmonės dėjo lapelius su jų pasitikėjimą turinčių asmenų pavardėmis. Vėliau jas traukė iš tos dėžutės ir garsino, kartu prisiimdamas Lietuvos orakulo vaidmenį, tik vienas asmuo. Tas pats, kuris prieš keletą mėnesių paėmė į savo rankas, nepaisydamas kitų valios, interneto puslapio Uzteisinguma.lt kontrolę, o paskui vėl vienasmeniškai su grupe draugų ėmė rengti akcijas, viešumoje priskirtas judėjimui „Už teisingumą“, nors taip nebuvo.

Kam reikėjo taip tampyti į šonus judėjimo „Už teisingumą“ vardą? Kodėl buvo užmiršta pradinė jo sukūrimo idėja, nukreipta prieš aukštų pareigūnų korupciją? Visa tai iki šiol neaišku. Nesuprantama, kodėl vienu metu šis asmuo panoro traukti judėjimo veiklą Garliavos įvykių link, todėl viešojoje Lietuvos erdvėje visi pradėti tapatinti su Neringos Venckienės rėmėjais, o paskui staiga metėsi į kitą šoną, sukeldamas didžiulį sąmyšį permainų norinčioje visuomenėje.

Kadangi rinkimuose gali dalyvauti tik partijos, o ne visuomeniniai judėjimai, įgyvendindami Nacionalinio sąrašo idėją visi judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinės grupės nariai pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su nacionaliniu susivienijimu „Už Lietuvą Lietuvoje“, kurį sudaro tautininkai, Romualdo Ozolo vadovaujami centristai, nenomenklatūrinė Socialdemokratų sąjunga. Šį susivienijimą parėmė Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai ir daug Nepriklausomybės Akto signatarų sąjūdininkų. Atrodo, partiją „Drąsos kelias“, išaugusią Garliavos įvykių marškinius, dabar irgi papildo krašto visuomenėje žinomi įvairūs asmenys.

Ne vienam žmogui, įskaitant šio straipsnio autorių, buvo nepriimtina, kad mergaitės tragedija suvedama į politinės partijos formatą. Istorijoje, kurioje klaustukų – nors vežimu vežk, galbūt šiandien dėl bendro reikalo derėtų kalbėti ne apie tai, kaip šių įvykių kontekste turėtų būti vertinamas tas ar kitas asmuo, o kaip į politiką atvesta visuomenėje žinomų žmonių grupė galėtų pakeisti liūdną Lietuvos realybę.

Šių kelių darinių pagrindu, papildžius juos dar visuomenininkais, ir būtų galima kurti tą Nacionalinį sąrašą arba „Lietuvos sąrašą“. Bet staiga imama steigti naują visuomeninį, politinį junginį, ir, svarbiausia, labai keista forma, tarsi norint, kad jis būtų neįregistruotas. Vienas žmogus ateina į aikštę ir, skelbdamas, jog turi tūkstantį balsų, su grupe kitų įkuria kai ką tokio, ką prašo įregistruoti Teisingumo ministerijos kaip partiją. Jeigu tokį keistą darinį įregistruos Liberalų sąjūdžio deleguotas ministras, matyt, ne vienam kils klausimų, ar tai neturi sąsajų su parama, kurią rodė šiam asmeniui kitos Liberalų sąjūdžio kontroliuojamos ministerijos. O jei neįregistruos, kam tada reikėjo tokiomis formomis sugadinti gražią idėją ir suvedžioti žmones, norinčius įsitraukti į valstybės kūrimą. Kokie tikrieji šios akcijos tikslai?

Tuos vieno asmens viražus judėjimo „Už teisingumą“ iniciatyvinės grupės nariai stebėjo keletą pastarųjų mėnesių, darė privačias pastabas, bet niekas negelbėjo. Vengta tik viešos kritikos, kad nebūtų pamintas didžiulis žmonių pasitikėjimas ir noras matyti vienybę tarp visuomenininkų. Tačiau dabar, kai šie veiksmai kelia tokį sąmyšį ir grasina suduoti smūgį demokratinių, antikorupcinių jėgų vienybei, apie tai reikia prabilti.

Realios permainos mūsų valstybėje galimos, jeigu jų būtų siekiama keliais frontais: akcentuojant pilietiškumą, tautiškumą ir teisingumą. Tačiau visi anksčiau minėti vieno asmens žingsniai verčia pripažinti, kad šiandien kyla nemažai problemų formuojant bendrą Nacionalinį sąrašą. Vis dėlto neskubėkime laidoti šios gražios idėjos.

Žinoma, būtina sutarti dėl pagrindinių veiklos principų. Visų pirma, nė vienai iš minėtų trijų grupių nereikėtų traukti ant savęs antklodės ir aiškinti, kad tai jos yra tas Lietuvos ar Nacionalinis sąrašas. Tokiu vardu galėtų vadintis tik jungtinė pilietinių, tautinių, antikorupcinių jėgų opozicija. Antra, užuot ginčijusios viena su kita, kiekviena iš tų grupių verčiau imtųsi savo identiteto kūrimo, telktų visuomenėje žinomus žmones. Trečia, šių grupių veikloje dalyvaujantys ir gerai vienas kitą pažįstantys asmenys turėtų palaikyti glaudų tarpusavio dialogą, ieškoti bendrų pozicijų ir įvardyti tuos, kurie trukdo, kelia sąmyšį.

Jeigu viso to būtų laikomasi, jeigu būtų vadovaujamasi ne emocijomis, ambicijomis, bet sveiku protu, tada dar būtų galima suformuoti bendrą Nacionalinį ar Lietuvos sąrašą. Jei nepavyktų susitarti, tada bent reikėtų išskirti keletą to paties tikslo siekiančių politinių visuomeninių grupių, kaip galimo bendro politinio darinio po rinkimų dalių, kurių viena akcentuotų tautos ir valstybės prioritetą, kovą su aukšto rango asmenų korupcija, visuomenės solidarumą, kaip grįžimą prie nebaigtų Sąjūdžio kelio darbų, kita – kovą su pedofilija ir nevykusią teismų, teisėsaugos sistemą, trečia – piliečių dalyvavimą kuriant tikrą Respubliką. O šio darinio jungiamąja grandimi turėtų tapti rūpinimasis savo valstybės išsaugojimu ir puoselėjimu.

Bendri veiksmai, siekiant sustyguoti judėjimo „Už teisingumą“ politinių darinių bendrą darbą, leistų sugrįžti ir prie pradinės jo užduoties: sukurti visuomeninę atsvarą aukšto rango politinės ir teisinės valdžios savivalei bei korupcijai, nes nekontroliuojama išsigimsta net ir pati geriausia valdžia.