Klonio gatvės budėtojai kreipėsi į D.Grybauskaitę dėl Garliavos mergaitės likimo

Liepos 9 d. grupė visuomenininkų budėjusių Garliavoje, Klonio gatvėje, įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei  Daliai Grybauskaitei kreipimąsi kuriame reiškia susirūpinimą Garliavos mergaitės likimu ir prašo „leisti pamatyti vaiką ir įsitikinti, kad ji adekvati aplinkai“.

Šį kreipimąsi pasirašė kunigas Robertas Grigas, režisierė Neris Karpuškaitė-Akelaitienė, abiturientas Saulius Kovalskas, inžinierius Zenonas Langaitis, dizainerė Eglė Petreikienė, žurnalistė Jolanta Šarpnickienė bei dar 95 Klonio gatvėje, Garliavoje budėję asmenys.

Skelbiame visą kreipimąsi:.

„Kreipiamės į Jus, kaip į Valstybės Vadovę ir kaip į Padorų Žmogų, nebepakeldami kančios, į kurią esame įstumti. Mes, žmonės, budėjusieji, saugodami Garliavos mažametės interesą saugiai gyventi jos mylimoje aplinkoje, neturime jokių asmeninių tikslų, išskyrus šios nuskriaustos mergaitės gerovę. Mes atsiradome šio vaiko sargyboje ne išskaičiavimo vedini, o kovo 23 d. pamatę TV ekranuose akivaizdaus psichologinio ir fizinio smurto prieš vaiką aktus. Argi tame, kad mes, pilietiškai sunerimome, yra kas nors nusikalstamo? Tokių pilietiškų sunerimusių, prašančių mūsų nesitraukti Lietuvoje ir užsienyje buvo labai labai daug, tik betarpiškai savo kūnais dengdami vaiką nuo smurto testovėjo saujelė. Todėl, Jūsų ekscelencija, didesnės pusės Lietuvos piliečių vardu (drąsiai tą sakome, nes nesuskaičiuojama daugybė peticijų, išsiųstų VTAT (Vaikų teisių apsaugos tarnybai, – Alkas.lt pastaba) , bet likusių be atsako, kaip ir raštai į visas įmanomas instancijas, pasirašė nesuskaičiuojami tūkstančiai Lietuvos piliečių) prašome sudaryti sąlygas Lietuvos pediatrų asociacijos specialistams ištirti Drąsiaus Kedžio dukros sveikatos būklę bei suteikti visuomenės, kuri ją saugojo, atstovams galimybę civilizuotai aplankyti mergaitę. Mes su ja bendravome, mūsų vaikai su ja žaidė. Mes aukojome savo laiką, nes matėme jos tikruosius siekius gyventi gimtuosiuose namuose.

Akivaizdu, kad tai ne pašalinės įtakos inspiruoti norai, o motyvuotai pagrįstas siekis nebūti išvežtai pas motiną. Mes galime ir norime liudyti daugybinius vaiko asmeninius prašymus: „apginti“, „paslėpti“, „apsupti“… ją. „Nevažiuokit namo…“, „Neikit iš kiemo, kodėl išeinat?!“ Graudu šiandien vardinti jos prašymus ir gėda prisiminti savo pažadus: „Nebijok, viskas bus gerai. Prievarta tavęs niekas neišveš. Bus taip, kaip tu pasakysi. Bus taip, kaip tu norėsi.“ „Tai, kad aš noriu gyvent su dieduku, Neringa ir močiute su […], o tos vis tiek sako, kad turiu – su Laima….!“ – išrėkė mergaitė, girdint liudininkams gegužės 14 d. pavakare. „Tos“ – taip ji vadindavo VTAT specialistes ir pamačiusi jų mašiną įsitempdavo, užsinorėdavo į tualetą. Vargšė mergaitė…

Visi padorūs Lietuvos piliečiai ramiau atsiduso po Jūsų humanistinio teiginio: „Prievarta vaiko atžvilgiu netoleruotina.“ Ačiū Jums už šitą šviesią nuostatą.

Baigėsi, deja, viskas kitaip – prievarta buvo panaudota ir prieš mažametę, ir prieš neliečiamybės imunitetą tuo metu turėjusią globėją, ir prieš Lietuvos heraldiką, ir prieš mus – taikius Lietuvos piliečius, tenorėjusius po 6.00 val. ryto sugiedoto LR himno stoti į konstruktyvų dialogą su LR vardu smogikų [kitaip nepavadinsi] pulkus atsivedusia antstole. Mes buvome sumušti, nespėję prabilti. Mes esame pasiruošę užmiršti asmeninius sužalojimus, nuoskaudas ir traumas, patirtas 2012 05 17 dienos rytą, nes mums terūpi tik mergaitės gerovė. Kraupūs signalai pasiekia iš medicininių įstaigų apie tai, jog mergaitė atvežama į intensyvios terapijos skyrius itin sunkios būklės. Medicinos personalas, užklausus apie tai, elgiasi neadekvačiai, kalba užuominomis, yra juntamai įbauginti.

VTAT išvadomis niekas seniai nepasitiki. Lietuva sunerimusi, žiniasklaida meluoja, tendencingai iškraipo faktus.

Gerbiama Prezidente, mes, ten stovėjusieji, žinome apie šią istoriją tiesą ir šiandien teprašome vieno – leisti pamatyti vaiką ir įsitikinti, kad ji adekvati aplinkai.