A.Butkus. Kaip Lietuva ryja savo vaikus

„Revoliucija it Saturnas ryja savo vaikus“ – pasakęs bendražygių myriop nuteistasis Ž. Ž. Dantonas, vienas iš Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789–1794) vadų. Improvizuota romėnų mitu apie titaną Saturną (graikų Krono analogas), rydavusį savo naujagimius iš baimės, kad šie užaugę jo nenuverstų. Dantonas buvo giljotinuotas revoliucijos pabaigoje – 1794 m.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai ir Sąjūdžio buvę aktyvistai pradėti persekioti daugiau nei po 20 metų. Tiesa, nei Romualdui Ozolui, nei Bronislovui Genzeliui ar Alvydui Medalinskui, nei kitiems giljotina negrasinama – nebe XVIII amžius. Ir persekiojami jie toli gražu ne savo bendražygių ir ne už revoliucinių Sąjūdžio idealų tariamą išdavystę ar antivalstybinį sąmokslą su kaimyninėmis šalimis, bet atvirkščiai – už pastangas grąžinti į visuomenės gyvenimą Sąjūdžio idealus ir valstybinį orumą santykiams su kaimynėmis. Persekiojimo pretekstas daugiau nei juokingas – ne nurodytu laiku ir ne nurodytoje vietoje surengtas taikus pilietinis mitingas.

Nesenstantys epitetai ir standartai

Dantonui skiriama dar vienos sparnuotos frazės autorystė: „Revoliuciją pradeda idealistai, tęsia kriminalistai, o baigia karjeristai.“ Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. tai irgi patvirtino – į naujas ar atnaujintas valdžios, mokslo, ekonomikos struktūras žiniasklaidą įsitrynė ar ten liko daugybė tokių, kurie Sąjūdžio laikais tūnojo krūmuose, tiesiog lūkuriuodami, kuo viskas baigsis. Daugelis jų atsinešė ne tik anuometinio darbo patirtį, bet ir iki gyvo kaulo įėsdintas sovietines nuostatas, sovietinę Lietuvos istorijos sampratą ir net sovietinę frazeologiją, kad ir vėliau pakoreguotą pagal naujus Europos Sąjungos standartus. Buvę TSKP istorijos ar marksizmo-leninizmo dėstytojai persivadino politologais ar tiesiog filosofais ir senąjį terminą „proletarinis internacionalizmas“ pakeitė platesniu – „europinis liberalizmas“. Tačiau mechaniškai Lietuvon perkeltas didžiųjų valstybių liberalizmas čia ėmė virsti anarchija ar tiesiog politiniu liurbizmu. Be to, kaip taikliai yra pastebėjusi E.Wittig-Marcinkevičiūtė straipsnyje „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis III“, kairieji ir liberalieji intelektualai Lietuvoje griebiasi visiškai vienodos demagogijos.

Dėstymo turinyje liko ir senas patriotiškumo, lietuviškumo smerkimas, prakeikiant jį dar sovietiniais metais nušlifuotais epitetais „nacionalizmas“, „neonacizmas“, „fašizmas“, o pačią patriotiškąją savimonę apibūdinant kaip „tautinį uždarumą“, „nacionalinį ribotumą“, „XIX a. recidyvą“, „mentalinį atsilikimą“ ir pan. Liko ir Lietuvos, kaip neįgalios valstybės, akcentavimas, ją žūtbūt šliejant jau nebe prie „gelbėtojos“ Rusijos, bet prie „gelbėtojos“ Lenkijos.

Liko ir oponentų smerkimas etikete „veržiasi į valdžią“ (rus. рвутся к власти), kurią bolševikai taip mėgo klijuoti Sąjūdžio aktyvistams. Tarsi buvimas valdžioje būtų Dievo duotybė dabartiniams valdžiažmogiams, o jų kėdžių klibinimas – aštuntoji didžioji nuodėmė. Liko ir nuoseklus bei nuolatinis Lietuvos istorijos juodinimas. Juo tikimasi pasiekti galutinį tikslą – įskiepyti visuomenei bolševikų pradėtą diegti etninio menkavertiškumo jausmą ir abejones tautinės valstybės pagrindais. Vienas mano kolega profesorius, net ne istorikas, beveik kiekvienoje savo paskaitoje graudena studentus ir save tuo, kad Lietuva padariusi didžiulę klaidą 1918 m. Pasak jo, reikėję tada jungtis prie Lenkijos – kokią valstybę dabar turėtume! Panašius argumentus esu girdėjęs 1992 m. Švedijoje iš ten kartu su manim stažuotę atlikusio kino: kokią kvailystę jūs padarėt – atsiskyrėt nuo Rusijos, tokios didelės šalies! Šių interpretacijų naujausioji metamorfozė yra ES federalizmo propagavimas, aukojant paskutiniuosius nepriklausomybės likučius.

Dar vienas būdas silpninti valstybę yra visuomenės supriešinimas saviškių rankomis. Teisėsaugos vangumas tiriant rezonansines bylas, nepilnametės draskymas visos Lietuvos akivaizdoje, skubos tvarka vykdant teismo sprendimą, kai metų metais nevykdomi kiti teismų sprendimai, suskaldė visuomenę į dvi nesutaikomas stovyklas. Netrukus į dvi stovyklas pasidalijo ir inteligentija, kai dalis jos tendencingai interpretavo 1941 m. birželio-liepos mėn. buvusios Laikinosios vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikų perlaidojimo ceremoniją Lietuvoje.

Sugniuždžius didžiavimąsi savo valstybe ir galutinai supriešinus visuomenę, jau nebesunku pasiekti ir savanorišką susinaikinimą, koks buvo mėgintas imituoti 1940 m. vasarą. Iš tikrųjų Lietuva jau ryja ne tik savo vaikus, bet ir pati save, leisdama didžiųjų kaimyninių šalių ambasadoms solidariai ir nebaudžiamai skleisti istorinę dezinformaciją, manipuliuoti Lietuvos piliečiais ir net ruošti juos (!) būsimiesiems Seimo rinkimams. Tyli Lietuvos Prezidentė, tyli užsienio reikalų ministras, tyli ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas. Jei jau net tokia užsienio diplomatų veikla Lietuvoje nenusipelno „persona non grata“ statuso, tada rimtai galima suabejoti, ar dar turime valstybę, ar jau tik butaforinę jos imitaciją.

Interpretacijų subtilybės

Šiuo metu ypač pamėgtas (matyt, ir gausiai finansuojamas) yra Lietuvos istorijos vertinimas per holokausto prizmę. Holokausto šablonas dedamas kur tik įmanoma, nesigilinant nei į smulkmenas, nei į aplinkybes ar kontekstą. Uždėtas jis ir ant 1941 m. birželio 23 d. sukilėlių, ant Laikinosios vyriausybės ir jos vadovo prof. J. Ambrazevičiaus-Brazaičio, kurio palaikų perlaidojimas Lietuvoje sukėlė didžiausią buvusių „krūminių“ isteriją. Ignoruota net JAV Senato komisijos išvada (1975), kad J. Brazaitis niekaip nesusijęs su holokaustu ir nebuvo nacių kolaborantas.

Perlaidojimo ceremonija „Lietuvos piliečių ir jų palikuonių“ buvo pateikta kaip nepelnytas pagarbos atidavimas vos ne holokausto pradininkui Lietuvoje, kaip dabartinės vyriausybės moralinė klaida. Mat tuo pačiu metu, kai Kaune Laikinoji vyriausybė paskelbė atkurianti Lietuvos nepriklausomybę, šalyje prasidėję žydų pogromai. Smerkėjai vadovavosi marksistine istoricistine formule „jeigu po to, vadinasi, dėl to“. Į šį smerkėjų chorą įsitraukė ir Lietuvos žydų bendruomenė, apkaltinusi Laikinosios vyriausybės gynėjus ‚mėgėjiškais vertinimais“, o pačiai vyriausybei pripaišiusi LAF antisemitinį atsišaukimą, paskelbtą tuoj „po to“, kai per radiją buvo išvardyti vyriausybės nariai.

Kuriais konkrečiai pareiškimais Laikinoji vyriausybė pradėjo ar bent jau skatino žydų žudynes? Gal tada „iškilūs istorikai, Lietuvos šviesuomenė“ ras ir „pareiškimų“, kuriais Vytauto Landsbergio vadovybė 1991 m. „skatino“ Sausio 13-osios ir Medininkų žudynes? Arba bus apkaltinta, kad savo veiksmais jas provokavo? Arba nieko nedarė, kad užkirstų joms kelią? Pirmasis kaltintojas jau atsirado, viešai pakartojęs V. Ivanovo „atradimą“, jog „savi šaudė į savus“. Suprask, kaltė dėl 1991 m. sausio įvykių krinta tuometinei Lietuvos Respublikos vadovybei. Tiesa, Algirdas Paleckis nesiryžo kartoti dar vieno ciniško melo, kad toji Lietuvos vadovybė esą įsakiusi atvežti iš lavoninių keletą kūnų ir pakišti juos po sovietų tankais, kad būtų ką fotografuoti kaip aukas.

Bet gal tai padarys talentingieji istorijos interpretatoriai, pasirašiusieji garsųjį atvirą laišką? O interpretavimo patirtį jie turi. Čekoslovakijos Sudetų 1938 m. ir Lietuvos Klaipėdos 1939 m. atplėšimą jie kol kas vadina aneksija. Bet Vilniaus krašto užgrobimas 1920 m. spalį jiems viso labo pilietinis karas, „tutakų“ išsišokimas ir gimtinės vadavimas iš „chamų litvinų“. Panašiai turbūt savo gimtinę, anot jų, vadavo ir latvių raudonieji šauliai 1919 m., tik ne pilsudskinės Lenkijos, o lenininės Rusijos naudai. Kiek čia trūksta iki 1940 m. lietuvių „zdraicų“ Antano Sniečkaus, J. Paleckio, A. Gudaičio-Guzevičiaus ir viso tunto „Lietuvos šviesuolių“, atvežusių Stalino saulę ir NKVD terorą, reabilitacijos.

Atvirai kalbant, stebina interpretatorių nenuoseklumas ir blaškymasis ar susidvejinimas tuo pačiu klausimu. 2007 m. Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultete prof. J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vardu pavadinta 608-oji auditorija. 2009 m. to paties fakulteto II aukšto fojė įrengta atminimo lenta ir bareljefai (tarp jų ir J. Brazaičio) 1941 m. sukilimo dalyviams bei Laikinajai vyriausybei atminti. Universiteto rektorius, istorikų paakintas, pasirašė teikimą apdovanoti po mirties J. Brazaitį Vyčio kryžiaus ordinu. O dabar tie patys VDU istorikai ir politologai suskato menkinti Laikinosios vyriausybės svarbą ir J. Brazaičio asmenį, kaltindami jį tuo, ko jis nedarė, ar už tai, kad nedarė, t. y., kad nėjo į atvirą mazochistinį konfliktą su okupacine nacių valdžia – „neužstojo nekaltų bendrapiliečių“.

Žinoma, vadovaujantis atvirojo laiško autorių logika, galbūt daug patogiau būtų buvę J. Brazaičiui ir jo bendražygiams pratūnoti tą laikotarpį krūmuose. Arba paėmus naganą, drauge su rociais, raslanais ir kitais ginti tarybų valdžią Rainių miškelyje ar Panevėžio ligoninėje.

Laikinoji vyriausybė 1941 m. birželio 23 d. buvo sudaryta ne holokaustui pradėti. Ir ne ji holokaustą inicijavo. Kaltinti ją kolaboravimu su vokiečiais irgi neišeina, nes marionetines vyriausybes paprastai sudaro patys okupantai, parinkę ir premjerą, ir ministrus. Marionetinės ar kolaborantų vyriausybės pačios neatsistatydina, o jų nariai nepersekiojami. Lyginti J. Brazaičio vyriausybę su J. Paleckio yra net ciniška, nes J. Paleckio tikslas buvo ne mėginti atkurti Lietuvos valstybingumą, o padėti jį greičiau sunaikinti.

Vietoj epilogo

Neapykanta kitaminčiams, kritikos baimė ir turinio stoka – tai bruožai, būdingi kone visų „Santaros-Šviesos“ lyderių dabartinei „pilietinei“ veiklai, teigia E. Wittig-Marcinkevičiūtė. Šį teiginį patvirtina ir liberaliausias bei tolerantiškiausias Lietuvos santarinis liberalas. Viename iš savo internetinių „Facebook“ komentarų žmones, pasipiktinusius J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vyriausybės niekintojais, jis apibūdinęs taip: „Michailas Romas savo dokumentiniu filmu (sukurtu 1965 m. – A. B.) į tai jau atsakė: paprastas fašizmas. <…> Lunatikai, ir tiek. <…> Neturiu ką kalbėti apie žmones, savo tautos šviesuomenę (savęs neįtraukiu į ją, beje,) vadinantys kvislingais. Betrūko tik pridurti, kad išgirdus jų pavardes, norisi griebtis pistoleto.“

Atviras gebelsinės stilistikos plagiatas. Skirtumas tik tas, kad Gebelsas šaukė norįs griebtis pistoleto, išgirdęs žodį „kultūra“.

Ką gi, ačiū už perspėjimą! A. Patackas, A. Buračas, R. Ozolas, V. Radžvilas, V. Skrupskelytė, N. Sadūnaitė, A. Rupšytė, Br. Genzelis, A. ir G. Raškiniai, A. Šliogeris, Z. Vaišvila, V. Valiušaitis ir kiti bent jau žinos, ko saugotis, jei šiam liberalui bus parūpintas pistoletas be pykčio pyškinti savo oponentams ir kitiems „fašistams“ bei „liaudies priešams“, kaip tai darė jo bendramintis NKVD vyrukas viename E. Šnuorės (Edvīns Šnore) dokumentinio filmo „The Soviet Story“ (2008) epizode.

Autorius prof. Alvydas Butkus yra Letonikos centro vadovas.