Kai įsiaudrinusi Saulė savo vaikų, taip pat ir Žemės link sviedžia pliūpsnį energingųjų dalelių, mūsų planetos ašigalių regionuose (o kartais – ir žemesnėse geografinėse platumose) naktinis dangus sušvinta kerinčiomis pašvaisčių šviesomis. Tai – Žemės magnetosferos darbas. Tačiau šiaurinė ar pietinė pašvaistė toli gražu neatspindi tos titaniškos galios, kuria magnetosfera atremia Saulės dalelių išpuolius. NASA Godardo kosminių skrydžių centro kolektyvas sukūrė įspūdingą vaizdo įrašą apie Žemės gyvybės skydą – magnetosferą.
Venerai pasisekė mažiau. Žemės seseriai Venerai Saulės štormai pridaro didžiulės žalos: į kosminę erdvę nupučia lengvesniuosius viršutinio atmosferos sluoksnio elementus (vandenilį, deguonį ir iš jų susiformuojančias vandens molekules) ir palieka tik storus sieros debesis. Kaip nuožmiosios mūsų šviesulio vėtros nenupučia plonyčių, permatomų deguonies ir vandenilio apdarų nuo mūsų gimtosios Žemės? Atsakymas – magnetosfera.
Vaizdo klipą sukūrusi komanda apjungė keletą kompiuterinių modelių: vienas iliustruoja, kaip veikia nuo pražūtingų dalelių it skydas dengiantis Žemės magnetinis laukas, kurį generuoja Žemės gelmės, o kiti – kaip Žemę bombarduoja 2006 m. gruodį po vieno iš artimiausios Žemei žvaigždės žybsnių planetą pasiekusi galinga geomagnetinė audra.
Magnetosfera – tik pirminis Žemės gynybinių bastionų ruožas. Ne mažiau juodo, nepastebimo gynybinio darbo nuveikia ir pražūtingas daleles atspindintys atmosferos debesys, ledas ir sniegas. O tų Saulės energijos likučių, kurie prasiskverbia pro gynybinę planetos sistemą, su kaupu pakanka įšildyti galingą gyvybės variklį – klimatą.
