Birželio 8 dieną, penktadienį, 13 val. Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune įvyko parodos „1812 metai Lietuvoje“ atidarymas, skirtas Prancūzijos kariuomenės persikėlimo ties Kaunu ir karo su Rusija 200-osioms metinėms paminėti. Paroda muziejuje veiks iki liepos 5 dienos.
„Parodoje per vaizdinę medžiagą pateikiami pagrindiniai 1812 m. įvykiai – Prancūzijos kariuomenės persikėlimo per Nemuną vaizdai, eksponuojami pagrindiniai prancūzų kariuomenės dalinių vadai. Taip pat eksponuojama medžiaga, iliustruojanti Lietuvos Laikinosios vyriausybės susidarymą, personalijas, Lietuvos karinių dalinių Prancūzijos kariuomenės sudėtyje formavimąsi, jų vadovybę,“– sakė parodos autorius Algimantas Daugirdas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Karybos istorijos (1795-1940) skyriaus vyriausiasis muziejininkas.
Taip pat parodoje bus galima pamatyti lietuviškųjų dalinių karininkų ir karių uniformų pavyzdžius ir to laikmečio ginklus, litografijose ir piešiniuose užfiksuotus pirmuosius karo veiksmus Lietuvoje, prancūzų kariuomenės traukimasis nuo Maskvos per Lietuvą, Kauno gynybą.
Šiemet sukanka 200 metų nuo vieno svarbiausių XIX a. įvykių Europos istorijoje – imperatoriaus Napoleono I vadovaujamos Prancūzijos Didžiosios Armijos (Grande Armée) žygio į Rusiją. Su imperatoriumi Napoleonu I ir jo kariuomene Lietuvoje buvo siejamos viltys atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumą. 1812 m. birželio 24 d. Prancūzijos kariuomenei persikėlus per Nemuną, buvo pradėtas karas su Rusijos imperija. Kosakovskiai, Pliateriai, Gelgaudai, Sapiegos, Tiškevičiai, Tyzenhauzai ir kiti Lietuvos didikai nepraleido progos savo paslaugas pasiūlyti Prancūzijos imperatoriui.
1812 m. birželio 28 d. Prancūzijos kariuomenė įžengė į Vilnių, kur liepos 1 d. buvo suformuota Lietuvos Laikinosios Vyriausybės komisija (LLVK), vadovaujama LDK Rūmų maršalkos Stanislovo Soltono. LLVK pavesta administruoti buvusią LDK teritoriją (Vilniaus, Gardino, Minsko ir Balstogės departamentus). Pirmuoju Vilniaus meru tapo Mykolas Riomeris. Liepos 1 d. įsakymu Napoleonas I LLVK pavedė sukurti reguliariąją Lietuvos kariuomenę Prancūzijos Didžiosios Armijos sudėtyje. Dėl finansinių sunkumų Lietuvos kariuomenės formavimas užtruko iki lapkričio. Iš viso buvo suformuoti penki pėstininkų, keturi kavalerijos, vėliau – jėgerių pulkas, kuriam vadovauti paskirtas plk. Juozapas Dominykas Kosakovskis. Lietuvos totoriai siekė suformuoti kavalerijos pulką, tačiau pavyko suburti tik vieną eskadroną. Grafas gen. Liudvikas Pacas iš Lietuvos didikų suorganizavo imperatoriaus Napoleono I palydą – Garbės gvardiją. Tvarkai palaikyti Vilniuje įsteigtas 608 vyrų žandarmerijos dalinys, kuriam vadovavo plk. Antanas Chrapovickis. Liepos 5 d. dekretu pradėtas formuoti 3-iasis gvardijos švoležierių pulkas, kuriam vadovavo Ispanijos kovose pasižymėjęs gen. Jonas Kanopka.
Liepą į Vilnių persikėlė ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras H. B. Marė (H. B. Maret). Per jį Napoleonas I palaikė ryšius su visa Europa. Vilnius tapo Prancūzijos imperijos „laikinąja sostine”. Žinia, kad Vilniuje imperatorius Napoleonas I sudarė atskirą Lietuvos Vyriausybę, Varšuvos kunigaikštystės administracijai sukėlė nerimą, jog Lietuvoje gali susidaryti prielaidos sukurti atskirą nuo Lenkijos nepriklausomą valstybę. LLVK, spaudžiama į Vilnių atvykusių Varšuvos Seimo delegatų, liepos 14 d. Vilniaus katedroje pasirašė prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos aktą.
Prancūzijos imperatorius, Maskvoje išbuvęs penkias savaites, spalio 19 d. su ženkliai sumažėjusia kariuomene pasuko atgal. Jau gruodžio 8-9 dienomis į Vilnių pro Aušros vartus plūdo išbadėję, nusilpę, sušalę prancūzų kariai. Čia pat, miesto prieigose, vyko aršūs mūšiai, kuriuose dalyvavo ir 19-asis lietuviškasis pėstininkų pulkas, 3-iasis lietuviškasis jėgerių batalionas ir Lietuvos totorių kavalerijos eskadronas. Gruodžio 9 d. įvyko paskutinis LLVK posėdis. Kitą rytą komisija išvyko į Paryžių. Kiek ilgėliau Rusijos kariuomenės veržimąsi pavyko sulaikyti maršalui M. Nėjui, vadovavusiam besitraukiančios kariuomenės ariergardui. Generolo M. Platovo kazokų daliniams apsupus Kauną, maršalas M. Nėjus gruodžio 14-osios vakare su paskutiniais Kauno gynėjais prasibrovė prie Nemuno, tiltu perėjo į Aleksotą ir atsidūrė Varšuvos kunigaikštystėje.
Su Prancūzijos kariuomenės tragedija žlugo lietuvių viltys atkurti valstybingumą. „Kaimynų sunaikinta valstybė prisikelti gali tik su ginklu rankose“,- toks buvo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I atsakymas į klausimą, kaip būtų galima atkurti Lietuvą.
