Balandžio 28 d., Jorės dieną, Kauno ir Telšių romuviečiai aplankė Adolfą Gedvilą jo sodyboje Telšių priemiestyje. Šeimininkas nudžiugino svečius, parodęs savo tik ką pasirodžiusią knygą „Toks gyvenimas…“ .
Senojo baltų tikėjimo puoselėtoją, tautodailininką Gedvilą žino daugelis, bet ši knyga visapusiškai atskleidžia šią neeilinę asmenybę, pateikia ryškiausius ir nevisiems žinomus jo gyvenimo momentus.
Romuvos naujų laikų sąjūdžio pačioje pradžioje išgirdome apie Adolfą Gedvilą, Telšių tautodailininką. Apie 1993 metus jis ėmė rūpintis suburti Romuvos bendriją Žemaitijoje. 1994 metais liepos 17 dieną Šatrijos kalne buvo uždegta Amžinoji Ugnis. Ši apeiga tapo kasmetine Ugnies pagerbimo apeiga. Nuo Šatrijos kalno Ugnelė būna parnešama į Gedvilo sodybos tam tikslui įrengtą Ugnelės svetainę, kurioje ji prižiūrima šeimininkų dega visus metus.
Gedvilas yra tikras žemaitis. Knygoje Gedvilo biografija taip pat parašyta žemaičių kalba: „Aš Adulis Gedvils esu 1935 metū kuova šeštuos dėinuos gėmėma. Esu gėmės iš mamos Kazės Gedvilienės-Norkatės gėmusės 1909 metas. Mona tėvalis bova Gedvils Adolis gėmės 1901 metais Survilū kaime Janapuolės parakvijuo. Gėmiau Ruišėnū kaimė Vėišvėinū parakvijuo, Telšiūn valsčioj…“
Pastatydamas Žemaičių karaliaus Ringaudo dvarą, kuriame šiuo metu ir gyvena, Gedvilas įkūnijo Žemaičių garbės idėją. Dvaras iškilo Ryškėnuose, Telšių priemiestyje. Sunku keliais sakiniais papasakoti apie dvarą. Daugybę patalpų puošia tautodailės kūriniai, garsių valdovų bareljefai ir t.t. Dvaro kiemas išpuoštas didingais koplytstulpiais.
Dvare buvo sumanyta vykdyti įvairią kultūrinę veiklą – rengti suėjimus, šventes ir kt. Visa tai jis darė dažniausiai vienas. Kartą pašnekinau netoliese gyvenantį kaimyną, nusistebėdamas, kaip jis spėjo tiek daug padaryti. Kaimynas papasakojo, jog Gedvilo dvare visą laiką virė darbai. „Būna atsikeliu naktį, pažiūriu į Gedvilo dvarą – o ten dega šviesos, dirbama.“
Labai įdomūs knygoje pasakojimai apie Gedvilo gyvenimo kelią. Jo sugebėjimai ir noras dirbti pasireiškė jau vaikystėje. Beganydamas gyvulius, iš vyresnių piemenų išmoko „ rišti šluotas, vantas, pinti krepšius, vyti botagus, daryti švilpynes, birbynes, visokiausius žaislus… Sulaukęs kokių penkių ar šešių metų, pradėjau viską daryti iš alksninių malkų ..“
Darbų aprašymai knygoje – tai tikras lobynas etnografui. Karo, pokario įšgyvenimų aprašai sudomins istorikus.
Žinoma, įdomiausia knygoje skaityti apie Gedvilo dvasinį augimą ir brendimą. Kaip atsirado karaliaus Ringaudo, Amžinosios Ugnies ir senojo tikėjimo idėjos? Knygoje yra skyrius „Mano vakystės religija ir kiti gyvenimo įvykiai“, kuriame daug pasakojama apie kylančius prieštaravimus, lankant bažnyčią dar jaunystėje. Jaunam Adolfui teko paslapčia išgirsti įsimintiną vyrų pokalbį. Pasislėpęs už krūmo, jis pasiklausė vyrų pokalbio. Netoli nuo bažnyčios, po pamaldų, vyrai skaitė ir aptarinėjo kažkokią knygutę. „Jie ten skaitė apie visokius šiurpius dalykus. Kaip ant laužų degino gyvus žmones pavadindami eretikais, jaunas gražias moteris pavadindami jas raganomis. Vienuoliais apsimetę riteriai, prisiekę tarnauti švenčiausiai mergelei Marijai jodavo į mūsų kraštus užkariauti žemės, išveždavo visą turtą, gyvulius, o sveikus vyrus ir moteris paversdavo vergais, likusius išžudydavo ir dar daug šiurpių dalykų prisiklausiau…Prisiminiau, kaip vienas iš vyrų pažadėjo į kitą pasisėdėjimą atnešti kitokią knygą – „Nuo Perkūno iki bazilikos“.
Palaipsniui tautodailininko sąmonėje brendo senojo baltų tikėjimo gaivinimo idėjos. „Pasak A.Gedvilo, gerbti Žemę-Motiną, Amžinąją Ugnį, Ąžuolą, Akmenį, Šaltinį – labai gražu, prasminga, romantiška. Ir jeigu romuviečiai ar dvariškiai kartais atlieka jų pagerbimo senovines apeigas, tai tikrai nuo to niekam blogo nebus.“ Deja, kai kam užkliūva pagoniškos apeigos, kurios kartkartėmis vyksta Ringaudo dvare. Ateina laiškų, kuriuose A.Gedvilas vadinamas „satanistu“ ar „Dievo išdaviku“ ir panašiai. Vis dėlto, jokie gąsdinimai nepaveikė atkaklaus žemaičio.
„Baigiamajame žodyje“ Adolfas Gedvilas rašo: „Jau nuo manęs mažai kas bepriklausys… Bet reiškiu didžiulį norą, kad Žemaičių karaliaus Ringaudo dvaras ir Šatrijos kalnas būtų ir toliau vieta visiems susieiti, kad neužgestų Žinyčioje ugnelė, kad nenutrūktų tradicinės Gabijos šventės…“
Nuognē soduomėna, rēk biegtė ëškuotė Adolė kningas. Ėš tėkra, ta Adolės dėdlē rimts vīrs ė daug nudėrba. Garbie anam.
Untulio ir Laisvūno 1938 m. Kaune išleista knygelė “Nuo Perkūno iki bazilikos” tuometinių krikščionių buvo atkakliai naikinama. Šiandien puoselėjama mintis ją vėl išleisti. Na, Gedvilas prie to galėtų prisidėti.
Vilmantai, Gedvilas jau ir taip yra prisidėjęs ir daug padaręs , kad ją išsaugojo ir perdavė jaunesnėms kartoms,o dabar atėjo laikas mums patiems savom jėgom ją išleisti ir tuom pačiu Gedvilui būtų didžiausia dovana nuo mūsų visų romuviečių.
–
Na, tie “visi” – tai galbūt būtų koks dešimt – gal tai tiek. Tasai turtingesnis Rimas prasitarė, kad paskirtų šiam tikslui – 1000 Lt. Na, kiti, tame tarpe ir aš, po kokį 50 ar 100. Nors…
————————
Na, anksčiau aš daug apie žykiščionybę minčių nevykusiai ir neliteratūriškai gan sunkiai “išgimdydavau”, rasdavau jų pas Tave, Beresnevičių, Trinkūną… Galvodavau, kad reikia būtinai užrašyti.
Pasirodo, jos jau seniai apimąstytos. Puiku.
Šiaip manęs daug kas nesigardžiuojant nemėsamėgsta, tačiau džiaugiuos, kad kažkiek pritapau prie Kauno Baltų.
————————
O kas tą knygelę išsaugojo, Gedvilas?
Na taip Gedvilas ją išsaugojo. Tai va surinkus pinigų iš mūsų keliolikos žmonių laisvai išleidimą padarytume.
Tai Tu paRAGINK Rimą (tuo rago gausmu). Jis kažką minėjo, kad pirmiausia išleis ją internete. Bijau, kad tuo viskas gali ir baigtis, jei nebus palaikytojų. O gal ir ne.
Ne internete, jokiu būdu negalima internete jos paleisti, gal ne taip supratai, yr patikimas žmogus toks Šarūnas kuris ją nuskanuos ir perduos man, skaitmeninį kopiją, kad galėčiau pasiskaityti mažu kils dar kokių minčių na šiandie nu sutiksim ant piliakalnio ir viską aptarsime.
–
Gerai.
JAU YRA ANTRA DALIS. NORIT ĮSIGYTI GALI PAS PATI AUTORIU ARBA KREIPTIS Į MANE.