Ž.Makauskienė. Tolerancijos pamokos

Balandžio 27 dieną, prieš ilgąjį savaitgalį, Lenkijos prezidentas Bronislavas Komorovskis (Bronislaw Komorowski) pakeliui į savo vasarnamį Buda Ruska (prie Vygrių) trumpam užsuko į Seinus ir Punską. Seinuose dalyvavo vietos gaisrinnkų šventėje, o  Punske susitiko su lietuvių  bendruomene. Punske prezidentas kalbėjo apie  valstybės pagarbą ir paramą Lenkijos lietuviams, tačiau išklausęs lietuviškų organizacijų atstovų nepažadėjo spręsti kai kurių problemų, o prie dalies jų bus grįžta, sakė, tik po Seimo rinkimų. Ne Lenkijos, o Lietuvos Seimo.

Tai jau ne pirmas kartas, kai lenkų politiko Punske išsakyti žodžiai skiriami ne lietuvių tautinei mažumai, o Lietuvos valdžiai. Be abejo, ir Lietuvos politikai Šalčininkuose kalba ne vien tenykščiams lenkams, bet ir  kaimyninės Lenkijos auditorijai. Bet tuo regis, visi panašumai šia tema  ir baigiasi.

Prieš prezidento Komorovskio atvykimą į Punską ko ne visą savaitę miestelyje triūsė Vyriausybės apsaugos biuro vyrukai. Jie domėjosi ne vien šalies vadovo saugumu. Kadangi buvo numatytas prezidento susitikimas su Punsko mokyklos bendruomene, pareigūnai prašė iš anksto į Varšuvą pristatyti mokinukų klausimus. Mokiniams galbūt tai buvo pirmoji  praktinė demokratijos funkcionavimo pamoka. Vis tik šalia politiškai neutralių klausimų – kaip prezidentui patinka Punsko kraštovaizdis ar ką šalies vadovas manąs apie politiko darbą – vienas mokinys pasidomėjo, kodėl Lenkija remia Lietuvos lenkų protestus prieš Lietuvos istorijos ir geografijos mokymą valstybine kalba ir valstybinės kalbos abitūros egzamino suvienodinimą? Būtent tokia tvarka Lenkijoje veikia jau daug metų, ir dėl to niekas čia iki šiol neprotestavo. B.Komorovskis atsakė, kad Lietuva per staigiai įvedė naują tvarką, o dėl abitūros egzamino ragino pasiklausti pačių lenkų mokinių.

Lenkijos prezidentą Punskas pasitiko ne piktais šūkiais ir rūsčiais veidais, o su duona, druska ir muzika. „Tai juk mūsų prezidentas, mūsų aukščiausioji valdžia“, – sakė gausiai susirinkę žmonės. Tačiau po susitikimo jie skirstėsi nusivylę. Daugelis sakė tikėjęsi, jog prezidentas Komorovskiv atvyko pas juos,  o paaiškėjo, kad… pas Lietuvos lenkus. Bent jau toks įspūdis piršosi iš šalies vadovo pasisakymų.

Kita vertus, ne naujiena, kad į Punską atvykusiems lenkų politikams neįdomios lietuvių mažumos problemos, jei tribūną naudoja Lietuvos lenkų reikalams. Taip buvo ir per rinkiminį Teisės ir teisingumo lyderio Jaroslavo Kačinskio (Jaroslaw Kaczynskį) vizitą Punske, kai politikas kritikavo Lietuvą dėl tariamo  lenkų diskriminavimo, o  Lenkiją pateikė kaip tautinėms mažumoms taikomų aukščiausių standartų pavyzdį.

Panašiai elgėsi ir prezidentas Komorovskis, kuris po susitikimo su Punsko bendruomene sakė laukiantis, kad  Lietuvos lenkai apie savo vietovę, savo miestelį galėtų kalbėti savąja kalba, ir pageidavo, kad Lietuvos politikai rodytų tokią pagarbą lenkų mažumai, kokia yra rodoma Lenkijos lietuviams…

– Nejaugi Lenkijos prezidentui nežinoma, kad Šalčininkuose ir Vilniuje visi laisvai kalba tokia kalba, kuria nori? Ne tik gatvėje, bet ir įstaigose, savivaldybėse. Nejaugi ponas Komorovskis nežino, kad Lietuvos prezidentė Šalčininkuose mokslo metų pradžios proga į lenkų bendruomenę kreipėsi lenkų kalba? Nejaugi mūsų prezidentas nežino, kad Lietuvoje lenkai savo gimtąja kalba gali mokytis nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos – negalėjo atsistebėti Lietuvoje studijuojanti punskietė Asta.

– Čia ir yra dviveidiškumas – vienaip vertinamos tautinės mažumos Lenkijoje, kitaip lenkai gyvenantys kitose valstybėse. Tokią Lenkijos poziciją matome  vykdant „Rytų politiką“  – Lietuvoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje. Kaip pavyzdį galime įvardinti Jaroslavo Kačinskio išsakytus žodžius Punske 2011 metais apie Lenkijos vokiečius, kuriuos jis lygino su V-ąja kolona, – sako Lenkijos lietuvių bendruomenės (LLB) tarybos pirmininkas Tadas Bagdonavičius.  Pasak jo, lenkų politikai  organizuoja šou, žodžių žaidimus,  nes argumentais savos pozicijos paremti jiems nelabai sekasi. Lenkija kovoja dėl savo tautiečių Rytuose,  bet savajame kieme tokių principų nesilaikoma.

– Jei jau kalbant apie spaudimą Lietuvai dėl tariamo lenkų nutautinimo, reikėtų paklausti Lenkijos politikų , kaip jie elgtųsi, jeigu iš 16 Lenkijos vaivadijų, kokios 3 arba 4 būtų apgyvendintos daugumoje tautinių mažumų  ir jie reikalautų dvikalbystės? Manau, lenkų politikų  atsakymas būtų sunkus, suktas arba net neįmanomas. O juk Lietuva iš tikrųjų yra multikultūrinė valstybė, kur visi gyvena taikiai – sako Vilniaus universitetą baigęs Tadas.

Lenkija dažnai  save pristato kaip pavyzdinę šalį, kur tautinėms mažumos sudaryti aukščiausi standartai. Jeigu taip yra, tai  kaip paaiškinti, kodėl per dešimt metų, nuo ankstesnio gyventojų surašymo,  Lenkijoje du kartus sumažėjo vokiečių, penkiasdešimt procentų baltarusių ir keliasdešimt procentų ukrainiečių? Tai parodė nesenai paskelbti visuotinio gyventojų surašymo rezultatai. Lietuviai dar nesuskaičiuoti, tačiau gerų naujienų sunku tikėtis,  turint omenyje  kitų tautinių mažumų nykimą,  o ir ikšiolinę patirtį:  lyginant su pokario metais, kuomet buvo pirmą kartą atliktas gyventojų surašymas, lietuvių skaičius sumažėjo kelioliką kartų.

Stebint tokį procesą, galima pasakyti, kad Lenkija iš tiesų pirmauja…. sėkmingos kitataučių  asimiliacijos srityje. Kai kas gali  aiškinti, kad patys kitų tautybių žmonės nesinaudoja sudarytomis puikiomis – kaip oficialiai skelbiama – sąlygomis išlaikyti savo  kalbą, kultūrą ar tradicijas, kad patys lietuviai, vokiečiai ar ukrainiečiai geranoriškai atsisako savos tautybės.  Be abejo, yra ir tokių, bet sparti kitataučių asimiliacija kelia įtarimą, kad ne viskas yra taip gražu, kaip kad teigiama, kad yra ir objektyvių šio reiškinio priežasčių. Į tai atkreipė dėmesį ir Europos tarybos atstovai, kurie domėjosi tautinių mažumų gyvenimu Lenkijoje.

Lenkija, palaikydama Lietuvos lenkų protestus dėl Lietuvos istorijos ir geografijos mokymo lenkiškose mokyklose valstybine kalba, teigia, kad Lietuva siekia  nutautinti lenkus. Tai kodėl tuomet Lenkijoje tautinių mažumų mokyklose jau ne vienus metus galioja tokia pati nuostata?  Nejau  tam, kad kuo greičiau būtų nutautinti lietuviai?

Būtina pažymėti, kad Lenkijos ukrainiečiai, vokiečiai,  baltarusiai ir kitos tautinės mažumos visai neturi mokyklų,  kuriose būtų mokoma mažumos kalba. Jų gimtosios kalbos geriausiu atveju mokoma tik kaip dalyko, kai kur dar gimtąja kalba mokoma tų tautų  istorija ir geografija.  Tik Lenkijos lietuviai dar išlaikė modelį, kurį dabar, beje,  siekia įvesti ir Lietuva. Bet kiek ilgai dar Lenkijoje veiks lietuviškos mokyklos – nežinia. Nors lenkų politikai žaidžia mokinio krepšelio procentais – vieni sako, kad lietuviai gauna 200, kiti kad 300 procentų didesnį mokinio krepšelį, tačiau be Lietuvos finansinės paramos tos mokyklos neišsilaikytų. Esmė ta, kad Lenkijoje visai kitaip nei Lietuvoje  skaičiuojami mokinio pinigai. Lenkijoje mokinio krepšelio  dydis nustatomas pagal gausias klases, kuriose mokosi 25-30 mokinių. Ir ne kaime, o miestuose, kur savivaldybės yra turtingos, ir prisideda prie mokyklų išlaikymo. Pagal įstatymus, tautinių mažumų vidurinės mokyklos klasė gali būti renkama, kai yra 14, o pradinės – jei yra 7 mokiniai. Tad net padidinus tris kartus mokinio krepšelį, pinigų ir taip bus mažai, nes šalia visų kitų dalykų, kurie mokomi lenkiškose mokyklose, tautinių mažumų mokyklose yra dar papildomas dalykas – gimtoji kalba. Kitas dalykas, kad Lenkijoje finansiškai favorizuojamos tokios tautinių mažumų mokyklos, kur visi dalykai vyksta valstybine kalba, o gimtosios kalbos mokoma papildomai. Į tai ne kartą atkreipė dėmesį Lenkijos lietuvių organizacijos, prašydamos pakeisti finansavimo modelį.

– Lenkijos švietimo bei administracijos ir skaitmeninimo ministerijos pernai rudenį per vyskusius Lietuvos ir Lenkijos švietimo ekspertų posėdžius teigė, kad nuo 2013 metų bus įvestas tautinių mažumų mokyklų mokinių krepšelio skaičiavimo papildomas svertas, taip vadinamas kokybinis, kuris bus skirtas toms mokykloms, kur tautinės mažumos kalba yra mokomoji kalba, arba mokykla yra dvikalbė. Tačiau iš ministerijos politikų pasisakymų aiškėja, jog vyriausybės atstovai  traukiasi nuo jų pačių pateikto pasiūlymo – sako LLB valdybos narė Irena Gasperavičiūtė, dalyvavusi minėtoje dvišalėje ekspertų darbo grupėje.

Varšuva ragina  Vilnių sekti jos pavyzdžiu,  ir leisti lenkams  dokumentuose rašyti pavardes lenkiškomis raidėmis. Nors Lenkijoje jau keli metai galioja tokia nuostata, ja pasinaudojo keliasdešimt žmonių, jų tarpe keli lietuviai,  nors šalyje yra keli šimtai tūkstančių kitų tautybių piliečių. Kodėl jie nenori, kad pagal pavardę galima būtų  nustatyti žmogaus kilmę? Į šį klausimą kiekvienas tikriausiai turi savo atsakymus ir argumentus. Tačiau kaip pastebėjo LLD pirmininkas Algirdas Vaicekauskas, žmonės nesijaučia gerai ir saugiai,  išgirdę, kad jų pavardė yra „keista“ ar „juokinga“, kai dėl to susiduria su nepakantumu ar net patiria patyčias .

– Pasakykite kaip jūsų pavardė yra lenkiškai-įsakmiai  reikalavo medicinos darbuotoja – pasakoja Asta,  nesenai sulietuvinusi savo pavardę. – Jūsų pavardė keista, o aš neprivalau mokėti lietuviškai – piktai išrėžė medikė, kai parodžiau savo asmens dokumentą. Beje, mano pavardėje tik vienos raidės –ė- nėra lenkiškoje abėcelėje. Ir visa tai vyko ne kur nors Krokuvoje ar Poznanėje, o Seinuose, kur kas antras gyventojas jeigu jau ne lietuvis, tai tikrai turi lietuviškas šaknis. Vilniuje niekas nesistebi ir nesipiktina, jeigu pavardė baigiasi –ič ar –ovski galūne.

Taip susiklostė, kad dabar Lenkija yra monokultūrine,  tautiniu požiūriu vienalyte valstybe. Po II pas.karo iš Lenkijos į sovietų sąjungą buvo iškeldinta daugiau nei pusė milijono ukrainiečių ir baltarusių, o  keli milijonai vokiečių į  Vakarų Vokietiją.  Išlikusios tautinės mažumos  sudaro mažiau nei 2 proc. šalies gyventojų, ir yra daugiau folkloro nei politikos objektas. Skaitlingiausia tautinė mažuma – vokiečiai turi kiek didesnį svorį pietvakarių regione, tačiau jų veikla nesikerta su valstybės politikos linija priešingai nei lenkų Lietuvoje.

Sunku įsivaizduoti, kad Vokietijos kanclerė prieš susitikimą su Lenkijos vadovais,  nepranešusi šeimininkams,  nuvyktų pas savo tautiečius, o Lenkijos prezidentas Opolės vokiečius laikytų dvišalių santykių įkaitais.