Šį vakarą (balandžio 2 d.) 21 val. 30 min. per LTV pirmąjį kanalą didžiulį rezonansą pasaulyje sukėlusi Manto Kvedaravičiaus dokumentinė juosta „Barzakh“, kuria verta didžiuotis.
„Barzakh” recenzijoms buvo skirti pagrindiniai kultūros apžvalgos puslapiai didžiausiuose Europos dienraščiuose. Apie filmą kalbėjo CNN, BBC, „Deutsche Welle“ kanalai. Europa buvo sukrėsta ir sužavėta. Lietuvoje, deja, filmą matė dar nedaugelis.
Pernai Berlyno kino festivalyje „Barzakh” tapo vienu iš didžiausių atradimų. Filmas atidarė vieną iš pagrindinių festivalio programų ir, nukonkuravęs daugelį vaidybinių ir dokumentinių filmų, pelnė du prestižinius berlynalės apdovanojimus. Už šį filmą režisierius Mantas Kvedaravičius apdovanotas valstybine Suomijos kino meistrystės premija, per itin trumpą laiką filmas apkeliavo garsiausius dokumentinių filmų festivalius Šveicarijoje, Serbijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje. „Barzakh” atidarė Tarptautinį Helsinkio dokumentinių filmų festivalį, o atidarymo ceremonijoje filmą pristatė Suomijos prezidentė Tarja Halonen.
Filmą įvertino ir Lietuvos kino profesionalai – jis apdovanotas 2011-ųjų „Sidabrine gerve” už geriausią metų dokumentinį filmą, festivalis „Kino pavasaris“ „Barzakh“ išrinko geriausiu debiutiniu filmu, o Vilniaus dokumentinių filmų festivalio žiuri paskelbė jį geriausiu Baltijos šalių dokumentiniu filmu.
Filmas pasakoja apie karo nusiaubtą Čečėniją, čia tvyrančią valdžios savivalę, vidury baltos dienos gatvėje grobiamus žmones, koncentracijos stovyklas ir žiaurius kankinimo metodus. Tačiau pagrindinė filmo mintis, peržengianti geografines, politines, kultūrines, religines ribas – tai bendražmogiškas skausmas netekus artimo žmogaus, desperatiška viltis, kad jis vis dar gyvas ir vieną dieną sugrįš namo, ir kankinanti nežinia dėl rytojaus. Filme rodomos motinos, žmonos, vaikai, broliai, seserys – ne tik Čečėnijos gyventojai. Tai metaforos žmonių, gyvenančių bet kuriame pasaulio krašte ir kenčiančių dėl artimųjų netekties, dėl valdžios patyčių, bet surandančių savyje jėgų neprarasti žmogiškojo orumo ir savigarbos.
httpv://youtu.be/6l6VgtKwTdQ
LTV laidoje „Labas rytas“ rodytas interviu su filmo režisieriumi
Rizikos daug. Iki šiol absoliuti dauguma nepriklausomos ir laisvos Lietuvos žiūrovų buvo susižavėję pakelės plėšiko Tado Blindos ekranizacija. Lietuviai pamilo tą filmą kaip brolių Aliukų dainiales. Gali mūsų publika pasipiktinti vaizdais iš Čečėnijos, nes mes pajėgūs “praryti” tik muilu pateptą meno kūrinį.
Nespręsk pagal save.
Nežinau, bet man, pvz., svarbiau yra lietuviai. 😉
Lietuviais, kažkodėl, niekas nesirūpina (baigia Lietuva išputėti, kol mūsų kinematografininkai rūpinasi kitais), o atvykėliai čia visokių š pridirba – dėl ko juos reikėtų taip garbinti?
kažkoks milicininkas savinasi vardą, nieko naujo chanate
Nemanyk, kad esi neatrandamas.
Tada jokie atsiprašymai nebepadės.
Puikus filmas
Nesulauks filmo kūrėjas tiek komplimentų kiek bandito Blindos gerbėjai. Pastebėjau kad liaudies masės turi potraukį idealizuoti banditų gyvenimus. Net Garliavoje tai matosi plika akim. Tuoj Strasbūras praneš džiugią naujieną, dar kokią savaitėlę palūkėkim ir apsidžiaugsim visi mokesčių mokėtojai… Mantas Kvedaravičius išties drąsus vyras, nors ir neturi violetinės maikės. Iš Garliavos į Čečėniją net Kedys nebūtų važiavęs tokio filmo daryti.
Kas tiesa, tas ne melas…
…ožkos pienas – ne kumelos! 🙂
Po antrojo pasaulinio, buvo sutriuskinta Vermachto armija, o fasizmas su bolsevizmu tik sustiprejo ir siandien gyvuoja, ypac S.Kaukaze. Na jei jus tikite kad visa tauta banditai ir juos reikia isnaikinti, tai nors ne taip skausmingai-“humaniskiau” naikinkit. Bet siulyciau prisiminti, kad pries uzpuolant Suomija jie taip pat buvo apsaukti “banditais”, o parys “baisiausi banditai2 buvo Lietuvos mokytojai 1940 metais.
tau su galva kazkas negerai…negi pakliuvai pas pakeles plesikus ir jiems rudaja laizei kad paleistu?
Iš komentarų toks jausmas, kad kai kurie nemoka džiaugtis dėl to, kad išvis kažkas kuriama. Kad ir tas Tadas Blinda. Arba nieko, arba tik tai, kas patinka JUMS, ane? 🙂
Šaunu, kad mūsų tautietis sukūrė filmą sulaukusį tarptautinį pripažinimą! Šaunu, kad jis laimėjo tarptautinius apdovanojimus. Tačiau esame lietuviai ir jais norime išlikti! Kur filmai apie lietuvius- Stalino aukas? Tai toli gražu ne Putino aukos!!! Dar yra gyvos net 1941-ais metais Lietuvoje įvykdyto GENOCIDO aukos. Kur filmai apie juos?
Kur filmai apie mūsų motinas, sugebėjusias ne tiktai atlaikyti Sibiro šalčius ir moralines kančias bet ir išsaugoti Lietuvai savo atžalas?! Ar pasaulis žino kas buvo Lietuvoje Stalino laikais? Ar žino mūsų jaunimas ir pasaulis apie 1941-jų metų genocidą Lietuvoje ir lapteviečių “gimimą”?! Net ponas Anušauskas pasirodė esąs Lietuvos istorijos diletantas ir per radiją yra pasakęs, kad prie Laptevų vežė darbams?! O kaip gi buvo ištikrųjų?
1941-jų metų Lietuvoje įvykdyto genocido aukos pagrindinai buvo nugabentos už Uralo kalnų į Altajaus kraštą. Dauguma jų pateko į Gorno- Altajaus srytį ir į pačius Altajaus kalnus. Tai buvo tiktai jaunos lietuvių tarnautojų žmonos su kelias (net iki penkių) vaikais. Dėl staiga pakitusių gyvenimo sąlygų ir maisto trukumo daugelis vaikų apsirgo įvairiomis ligomis o dalis jų net mirė. Tačiau didelė dalis vaikų pergyveno pirmąją Sibiro žiemą, o kai kurie net ir nesusirgo. Tai Stalino pakalikams buvo netikėta ir nelaukta! Tad buvo nuspręsta sergančių vaikų neliesti, nes jie mirs ir čia-Altajaus krašte, o sveikus su motinom išvežti, kur ištikrųjų jau nebegrįš niekada. Taip 1942- 43-ais metais lietuviai tremtiniai atsirado prie Laptevų jūros. Suprantama, ne dirbti, bet žūti!!!