Alkanos juodosios skylės medžiagą siurbia keliais frontais?

Kaip kai kurios juodosios skylės priauga tiek svorio, jog būna milijardus sykių sunkesnės už saulę? Vaizdžiai tariant, taip atsitinka dėl to, jog medžiagą jos siurbia pernelyg godžiai – net dviem kryptimis išsyk, rašo „Newscientist.com“.

Beveik kiekvienos galaktikos centre glūdi po supermasyvią juodąją skylę.

„Žinome, jog jos išaugo netrukus po Didžiojo sprogimo, – pasakoja Lesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) astronomas Endrius Kingas (Andrew King). – Supermasyvių juodųjų skylių būta jau tada, kai visata tebuvo 1 mlrd. metų senumo, o tai yra maždaug dešimtadalis dabartinio amžiaus.“

Juodosios skylės tuomet augo siurbdamos dujas. Paprastesniuose modeliuose toks reiškinys atrodo šitaip: siurbiamos dujos aplink juodąją skylę suformuoja diską ir spiralės pavidalo trajektorija krenta į juodąją skylę. Tiesa, viskas vyksta pernelyg lėtai: mėgindama prisivilioti už keleto šviesmečių esantį „maistą“, juodoji skylė sugaištų daugiau laiko nei siekia visatos amžius.

„Reikia kažko greitesnio“, – tvirtina kitas Lesterio universiteto mokslininkas Chrisas Niksonas (Chris Nixon).

Tyrėjai panūdo išsiaiškinti, kas nutinka, jei dujos į juodąją skylę atskrieja iš skirtingų pusių. Ch. Niksonas, E. Kingas ir jų kolega Danielis Praisas (Daniel Price) kompiuteriu sumodeliavo du dujų diskus, skirtingais kampais juosiančius vieną supermasyvią juodąją skylę. Tose vietose, kur diskai susikerta, dujų dalelės susiduria ir vienos iš kitų perima kampinį pagreitį.

„Įsivaizduokite du vyrukus, savo motociklais važinėjančius didžiulės statinės sienomis, – kviečia E. Kingas. – Įsivaizduokite, jog jie susiduria. Juos nustoja veikusi išcentrinė jėga ir jie nukrinta žemyn. Kažkas panašaus dviejų diskų atveju vyksta ir su dujomis – susidūrę dalelės praranda išcentrinės jėgos poveikį ir krenta tiesiai į pragarmę.“

Kompiuterinio modeliavimo rezultatai byloja, jog tokiu būdu („misdamos“ iš dviejų dujinių diskų) juodosios skylės gali augti iki tūkstančio sykių greičiau.