Dar praeitų metų spalio 1 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatui Aleksandro Stulginskio Universiteto (toliau ASU) ekonomikos profesoriui ir vienam iš reikšmingiausių atkurtos Lietuvių Tautininkų Sąjungos valdybos narių Mečislovui Treiniui (1941-10-01 – 2008-07-18) būtų sukakę 70 metų. Deja, šių metų vasarą jau sukaks ketveri metai, kai šviesios atminties profesoriaus neturime gyvųjų tarpe.
Bet liko jo dideli moksliniai darbai, parašytos monografijos, šimtai publicistinių straipsnių Lietuvos ir užsienio leidiniuose. Jo žmonos ponios Elenos Treinienės iniciatyva, panaudojant nors nedidelę straipsnių dalį, buvo išleista knyga „Tautos ir jos žemės jungtis“, redaktorė Nijolė Grinevičiūtė. Knygą sudaro 6 skyriai, 258 psl. Nemažai straipsnių skirta lietuvių tautos, jos būvio analizei, tautininkų istorijai. Minint profesoriaus M.Treinio 70-tį, knyga buvo pristatyta universiteto mokslinėje konferencijoje, o šių metų kovo 20 d. Lietuvos mokslų akademijoje (toliau LMA) kartu su Aleksandro Stulginskio universitetu ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubu surengta mokslinė konferencija „Tautos ir jos žemės jungtis prof. Mečislovo Treinio spaudiniuose“.
Konferencijoje pranešimus perskaitė LMA tikrasis narys ASU profesorius Algirdas Motuzas, Lietuvos Nepriklausomybės Akro signataras dr. Eimantas Grakauskas, ASU Ekonomikos ir vadybos fakulteto katedros vedėja, prof. Vlada Vitunskienė, Mykolo Romerio universiteto profesorius Alvydas Baležentis, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras Vytautas Knašys, ASU prorektorius prof. Jonas Čaplikas, LMA Žemės ūkio ir miškų mokslų skyriaus Agrarinės ekonomikos ir sociologijos sekcijos pirmininkas prof. Antanas Poviliūnas ir kiti. Pranešimą „Mečislovas Treinys – tautinės krypties politikas“ konferencijos dalyviams perskaičiau ir aš. Jį, kiek sutrumpintą, siūlau ir skaitytojams.
Mečislovas Treinys – tautinės krypties politikas
Kalbėti apie M. Treinį kaip nors kitaip apskritai yra neįmanoma, nes jis ėjo ne tik tautinės politikos kryptimi ar taku, bet tiesiu jam gerai žinomu keliu, kuriame ir yra palikęs pačius gražiausius pėdsakus, šio kelio ženklus. Išleistos knygos pavadinimas „Tautos ir jos žemės jungtis“ kalba apie tai, kad beveik lygiavertėmis dalimis bus kalbama apie tautą ir apie žemę, o dar konkrečiau – apie lietuvių tautą ir Lietuvos žemę, jos teritoriją, dabar esamą bei buvusią anksčiau.
Manau, kad ne tik visą M. Treinio, kaip politiko veiklą, bet ir visą gyvenimą, visus jo darbus žymėjo pagrindiniai atskaitos taškai – lietuvių tautos praeitis, dabartis ir ateitis. Ne tik atsiradusios naujos galimybės, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, bet ir atsiradę nauji iššūkiai sudėtinguose pirmuose metuose, o dar daugiau vėliau, valstybei ir tautai įsijungus į ES valstybių gretas, kai bet kuri tauta susiduria su iki šio laiko nepažintomis globalizacijos grimasomis. Per 50 metų įgytas atsparumas ir imunitetas rusifikavimui gali neapsaugoti nuo ne pačių geriausių moralinių nukrypimų, kito gyvenimo būdo ir kitų humanistinių vertybių įtakos. Net ir kalbos požiūriu mažai kas pasikeitė, tik vieną slegiančią kalbą pakeitė kita, ir dar ne viena.
Visas šias problemas ir grėsmes M. Treinys labai puikiai jautė, daug apie jas galvojo ir rašė. Nemažai savo minčių tautinės politikos klausimais yra palikęs parašytuose ir skelbtuose straipsniuose jau anksčiau, daug jų yra šioje knygoje, bet gal dar daugiau yra likę neišleistuose, neskelbtuose darbuose, buvusiuose Lietuvių tautininkų sąjungos, jos frakcijos Seime 1992–1996 metų pareiškimuose, Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo ir vėlesnio Lietuvos Respublikos Seimo stenogramose.
Esu įsitikinęs, kad visi šios konferencijos dalyviai jau perskaitė jo šeimos ir bendradarbių, kolegų išleistą knygą „Tautos ir jos žemės jungtis“, todėl apie joje skelbiamus straipsnius tautine tematika nekalbėsiu, o pabandysiu nors prabėgtomis supažindinti su ta M. Treinio palikta rankraštine medžiaga, kalbomis, dokumentais kurių ten nėra.
Kai pradedi žiūrėti M.Treinio darbų palikimą tautos išlikimo klausimais, atrodo, kad pradarai didžiulę rašytinių lobių skrynią. Iš kitos pusės, pradedi suprasti savo ribotumą, kad visų minčių neužčiuopsi, visų puslapių neatskleisi, nes tam truks ne tik laiko, bet gal dar daugiau išmanymo, kurio ne tu, bet jų autorius turėjo. Tad galiu paliesti tik kai kuriuos momentus, tikėdamas, kad dar bus žmonių, kurie prie M. Treinio darbų lietuvių tautos išlikimo klausimais sugrįš.
Nepabaigta knyga
Manau, kad vienu iš vertingiausių darbų tautiškosios politikos raidai galėjo tapti jo pradėta, bet taip ir nepabaigta knyga „Tautinė idėja politinių lūžių metais“, kurioje, pagal sudarytą turinį, turėjo būti tokie skyriai, kaip:
- Tautiškoji ideologija žvelgiant per dešimtmečių klodus;
- Lietuvių tautininkų sąjunga praradimų metais;
- Išpažinę radikalųjį tautiškumą;
- Saugoję tautą laisvai Lietuvai;
- Lietuvių tautinė idėja užatlantėje;
- Lietuvoje atgimusi, brandos nepasiekusi.
Deja, nors knygai surinko daug medžiagos, bet spėjo parašyti tik keletą skyrių.
Pradėjęs apžvelgti tautinės ideologijos vystymąsi nuo 1914 metų per „Vaire“ spausdintus straipsnius, 16-oje puslapių šią mintį veda iki 1939 metų, o vėliau keliais puslapiais perbėga per skaudžius lūžio metus iki Lietuvių nacionalistų partijos kūrimosi, jos organizavimosi, veiklos bei tragiško tautinių radikalų likimo. Šiam mažai žinomam tautinės politikos tarpsniui paskiria net 55 puslapius, pateikia įvairių dokumentų.
M. Treinys rašo, kad jau ir anksčiau tautininkų ideologijoje ir veikloje formavosi dvi srovės – nuosaikioji ir radikalioji. Tuometiniai radikalieji tautininkai nesitenkino A. Smetonos tautininkams skirtu vaidmeniu – būti tarpininkais tarp tautinės vyriausybės ir visuomenės. Iš tarpininkų, A. Smetonos idėjų skleidėjų, tautinės vyriausybės darbų aiškintojų, jie siekė būti tautai naujų kelių rodytojais, iš vadovaujamų tapti vadovaujančiais. Ir taip daryti juos skatino ne ambicijos, bet savitas Lietuvių tautininkų sąjungos vaidmens supratimas.
Siekdami dar stipriau įsitvirtinti Lietuvos politinėje veikloje ir jai vadovauti, radikalieji tautininkai spaudoje drąsiai skelbė dinamišką veiklos programą, kuri daugiausia buvo susijusi su valstybės ir tautos ekonominiais reikalais. Vieni ieškodavo aktyvumo, kūrybinės dinamikos, dėl to atsirado aktyvistų vardas, kiti manė, kad tik ramiu ir nuosekliu darbu realūs kūrybos vaisiai tepasiekiami.
Nuomonių skirtumas dėl darbo metodo ypač pasireikšdavo, kai Vyriausybės vadovas kartu buvo ir Tautininkų sąjungos vadovas. Tada vieni norėdavo matyti Vyriausybę persiėmusią aktyvizmu bei dinamizmu, kiti pasyvumu, ramiu ir nuosekliu darbu. Pakitusios politinės sąlygos ir nauji vidaus gyvenimo įvykiai gerokai pakoregavo ir vienų, ir kitų pažiūras. Paaiškėjo, kad kraštutinis dinamizmas būtų pavojingas mūsų kraštui, o valstybinio darbo ramumas bei pastovumas iš esmės yra teisingas, tačiau kartais leidžia susisukti neveiklumo gūžtoms. Taigi jau tada buvo suprasta, kad tenka pasirinkti vidurį – ramiai ir ryžtingai visiems dirbti bendrą darbą. Manau, kad panašius klausimus teks spręst ir dabartinei atsikūrusiai Tautininkų sąjungai, kai į jos gretas įsiliejo daug jaunų, bet radikalių tautinės politikos ir tautinės gyvensenos propaguotojų bei vyresnės kartos nuosaikesnių tautininkų. Štai, kaip tik tokios nuosaikios tautinės politinės nuostatos M. Treinys ir laikėsi.
Užsienio ir pilietybės politika
Prisiminkime keletą konkrečių atvejų. 1995 m. kovo 31 d., kalbėdamas Lietuvos Respublikos Seime, kokios užsienio politikos Lietuva turėtų laikytis, jis sakė, kad negali būti partinės, o dar labiau vienpartinės užsienio politikos, kad turi būt siekiama sutarimo ir atsižvelgta į gyvybinius Lietuvos ir lietuvių tautos interesus, o valstybės užsienio politika turi būt garbinga ir ori, ginanti tautos ir valstybės garbę. Jis klausė: „Ar skuboti mūsų vadovų žemi nusilenkimai, amžinos kaltės jausmo už svetimas nuodėmes eskalavimas kels mūsų prestižą pasaulyje? Ir pagaliau ar kels prestižą mūsų pačių akyse? Turbūt atsakymas vienas – nekels. Nekels prestižo ir politinės nuolaidos vertinant istoriją, kai pasirašomos tarpvalstybinės sutartys, kai daromi skuboti reveransai visuomeninėms kitų šalių organizacijoms ir beatodairiškai pritariama jų priekaištams. Ir čia kyla klausimas: ar taip nekuriamas ir ar mes patys sau nekuriame mažos silpnos valstybės įvaizdžio mumyse?“.
O kalbėdamas apie visus pasaulyje išsibarsčiusius lietuvius jis sakė: „Tautos kultūriniai ir politiniai interesai negali būti dalomi ir skaidomi į savų lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, interesus ir nesavų, t. y. gyvenančių už sienos, interesus. Ar tai būtų Gudijoje, Suvalkų krašte, pagaliau Sibire ar Kanadoje. Mūsų nuostata: lietuvių kilmės asmenims – vienodas politines, turtines ir kitas teises“. Taigi, jau tada M.Treinys ir Tautininkų frakcija siūlė visiškai kitaip ir į pilietybės klausimą. Skirti, kai ji suteikiama kitiems, kurie jos niekados neturėjo ir daugiau pagarbiau žiūrėti į Lietuvos piliečius, kurie dėl tam tikrų priežasčių yra išvykę už Lietuvos ribų. „Ir šiandien Lietuvoj nepasakoma, ar pasaulio lietuvių reikalai yra Lietuvos vidaus, ar užsienio politikos sfera. Negindami lietuvių interesų pasaulyje kai kam duodame iliuzijų, kad galima varyti antilietuvišką propagandą ir antilietuvišką politiką jau pačioje Lietuvoje“.
Riboti žemės pardavimą užsieniečiams
Tuo pačiu metu Seime ir Lietuvoje virė aštrios diskusijos dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47-ojo straipsnio keitimo, kuris iki to laiko ribojo užsienio piliečiams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise įsigyti žemę Lietuvoje. Profesorius M. Treinys ir Lietuvių tautininkų sąjungos frakcija į tokius ketinimus žvelgė labai atsargiai ir reikalavo užtikrinti savų ūkininkų pirmumą, o žemės pardavimą juridiniams asmenims, juo labiau užsieniečiams, atidėti tolimai ateičiai, kol Lietuvos ūkininkai turės tas pačias ekonomines sąlygas ir galimybes, kaip ir Vakarų šalių ūkininkai. Net ir tada ES šalių piliečiams žemės įsigijimas nuosavybės teise turėtų būti reglamentuojamas griežtais įstatymais, kiekvienam atvejui taikant atskirą Seimo nutarimą.
Praėjus septyneriems metams, šiandieninėje situacijoje, Lietuvos ūkininkai vis dar tebėra diskriminuojami. Taigi, tada išsakyti nuogąstavimai buvo teisingi, o iškelti reikalavimai, apribojimai, tebėra aktualūs ir dabar.
Dėl Lietuvos ir Lenkijos sutarties
1994 metų spalio 13 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo rengiamasi ratifikuoti „Draugiškų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos sutartį“. Prieš šios sutarties ratifikavimą, kaip neužtikrinančios Lietuvos ir lietuvių tautos pagrindinių interesų labai griežtai pasisakė visi Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos nariai. Jai nepritarė Vilniaus krašto lietuvių sąjunga, „Vilnijos“ draugija bei sudarytas Visuomeninis komitetas dėl Lietuvos – Lenkijos sutarties.
Sutarties svarstymo metu M. Treinys kalbėjo: „Lietuvos ir Lenkijos istorija gerokai susipynusi. Praeityje jau būta nemažai sutarčių: Krėvos, Horodlės, Liublino, Suvalkų ir dar kitų. Deja, jos visos buvo nepalankios Lietuvos valstybingumo raidai ir per jas Lietuva prarado dalį etninių žemių, dalis lietuvių tautos buvo asimiliuota. Ypač komplikuoti lietuvių–lenkų santykiai buvo tarpukario metais Lenkijai okupavus ir aneksavus Lietuvos sostinę Vilnių ir Vilniaus kraštą. Dabar mūsų tautų santykiuose verčiamas naujas lapas, einama prie naujos politinio starto linijos. Yra proga pasakyti istorinę tiesą, atsikratyti dviprasmiškos politinės naštos. Deja, netikusi tradicija tęsiasi, ir aptariamoje sutartyje gausu nutylėjimų, dviprasmiškumo, gausu Lietuvos nuolaidų kitai pusei. Paminėsiu du momentus: pirmas – dėl požiūrio į Lietuvos valstybės vientisumą ir antras – dėl požiūrio į tautines mažumas.
Preambulės 8 punkte patvirtinama, cituoju: „viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumas dabar ir ateityje“. Kartoju, „dabar ir ateityje“. Iš to kai kas padarys išvadą, kad tarpukario metais Vilnius ir Rytų Lietuva teisėtai priklausė Lenkijai, kad visa želigovskiada – teisėtas dalykas, Litwa Srodkowa taip pat teisėtas, o visos neigiamos pasekmės Lietuvai yra mūsų pačių kaltė ir reikalas. Beje, ši nuostata svarstant sutartį Lenkijos Seime įvertinta kaip lenkų esminis pasisekimas.
Sutarties 13 straipsnyje užfiksuotas Lietuvai ypač nepalankus tautinės mažumos traktavimas, visai neatsižvelgta į skirtingus kelius, kuriais formavosi lietuvių ir lenkų tautinės mažumos. Juk dauguma Lenkijos lietuvių gyvena savo etninėse žemėse, likusiose už Lietuvos Respublikos ribų, o Lietuvoje gyvenantys lenkai ar kiti lenkiškai kalbantys asmenys yra ankstesnių nelygiaverčių sutarčių ir jėgos politikos istorinis rezultatas. Be to, tautinių mažumų teisių realizavimo mechanizmas, kuris yra aptariamas sutartyje, daug labiau palankus lenkams negu lietuviams.
Taigi Lenkijos diplomatai pateikė dar vieną pamoką lietuvių diplomatams. Todėl Tautininkų frakcija pirmiausia kritikuoja Lietuvos valstybės vadovus ir derybininkus už jų nesugebėjimą apginti istorinės tiesos ir teisėtų gyvybiškų Lietuvos interesų. Mes pasisakome už bendradarbiavimą su Lenkijos Respublika, už bendradarbiavimą su lenkų tauta, tačiau pasisakome prieš šitokio turinio sutartį ir kviečiame, prašome, kad rezultatai būtų fiksuoti vardiniu balsavimu.“ Jis siūlė prisiminti Mikalojaus Radvilos žodžius, pasakytus Liublino Seime, peršant Lietuvai nelygiavertę uniją: „Geriau nusikirsti ranką negu pasirašyti kokią nors savo krašto skriaudą.“ Taip kalbėjo bajorų laikais. Deja, mūsų laikais bajorai išnyko.“
Tada sudarytos nelygiavertės sutarties rūgščius vaisius Lietuvai matome ir šiomis dienomis, kai Varšuvos ne tik eiliniai politikai, bet ir pirmieji asmenys vis įžūliau kišasi į Lietuvos vidaus reikalus, nurodinėja kokie įstatymai turi būti priimami, kad kuo greičiau būtų sudaromos sąlygos Rytų Lietuvos galutiniam sulenkinimui. Netoli tas laikas, kai bus sudaroma nauja sutartis. Nesunku spėti, kad Lenkija iškels dar daugiau ultimatyvių reikalavimų. Ar tada rasis Lietuvoje politikų turinčių tvirtesnį tautinį stuburą negu 1994 metais Seimo valdančioje daugumoje? Šiandien akivaizdžiai matome, kad buvusios Lietuvių tautininkų sąjungos frakcijos ir profesoriaus M. Treinio nuogąstavimai buvo pagrįsti. Bloga sutartis yra blogiau už jokią sutartį.
Saugoti Lietuviškumą Karaliaučiaus krašte
Nepaprastai daug žinių M. Treinys buvo sukaupęs Karaliaučiaus krašto ir ten gyvenusių bei tebegyvenančių lietuvių klausimais. Todėl neatsitiktinai jis parengė ir 1995 m. gegužės 18 d. keturių opozicinių frakcijų vardu pateikė svarstyti rezoliuciją „Dėl lietuviškumo išsaugojimo Karaliaučiaus krašte“. Rezoliucija buvo siekiama, kad būtų parengtos ir priimtos priemonės, kurios leistų išsaugoti atmintį apie išnykusias lietuviškumo apraiškas, t. y. istorinės, kultūrinės praeities, asmenybių, memorialinių vietų, muziejų, turint omenyje Donelaičio, Vydūno, ir elementarius kitus dalykus, kas ir pradėta daryti, bet nepakankamai. Taip pat buvo raginama remti pastangas išsaugoti dabar krašte gyvenančių lietuvių tautinę tapatybę: mokyklas, spaudą, vaikų darželius ir kitus dalykus. Buvo siūloma dirbti ne stichiškai, bet Vyriausybei parengti atitinkamą programą. Taip pat buvo siūloma parengti ir priimti kitą dokumentą dėl Mažosios Lietuvos etninių lietuvių atminimo dienos įteisinimo. Tačiau pateiktai rezoliucijai tuometinis Seimas nepritarė. Ir tai buvo ne vienas M. Treinio parengtas dokumentas, kuriuo buvo siekiama išsaugoti lietuviškumą mūsų etninėse žemėse.
Pabaigoje sugrįžkime prie knygos „Tautos ir jos žemės jungtis“, kurioje M. Treinys įspėja apie gręsiantį pavojų susvetimėti savo tautoje, susiskaldyti į ideologines interesų ir kitokias celes, kas būtų dar pavojingiau negu juodžiausiais carizmo ar bolševizmo dešimtmečiais. Lyg priesaiką jis palieka asmens, tautos ir valstybės savo žemėje jungtį, kurioje visos dalys yra lygiavertės ir svarbios. Ar bus šios tiesos Lietuvos politikų laiku suprastos ir priimtos, parodys ateitis. Bet tik nuo to priklausys lietuvių tautos, o gal ir visos Lietuvos, kaip valstybės, likimas.
