L.Kernagis. Ką reiškia ginti viešąjį interesą?

Pastarosios pora savaičių Seimo Antikorupcijos komisijai buvo nelengvos, o kai kuriems komisijos nariams jos tapo tikru išbandymu. Man, kaip komisijos pirmininkui, FNTT vadovų atleidimo iš pareigų aplinkybių tyrimo byla buvo pirmoji tokio masto, ir netikėtai sulaukusi didelio atgarsio visuomenėje.

Tačiau nenoriu pasakoti tyrimo detalių, kurias labai išsamiai, stebėtinai visapusiškai ir įžvalgiai atskleidė žiniasklaida, ir kurios, tikiuosi, kalbės pačios už save išslaptinus riboto naudojimo grifais paženklintus posėdžių protokolus ir Komisijos gautus dokumentus. Nuvilsiu ir tuos, kurie šiame mano viešame pareiškime ieškos sensacijos – aštrių žiniasklaidos komentarų išlepintos šiandienos auditorijos turbūt jau niekas negali nustebinti.

Komisijos laikysena nuo bylos nagrinėjimo pradžios, mano subjektyvia nuomone, buvo stebėtinai vieninga ir nešališka. Tai paskatino mane dėti visas pastangas, kad nenuvilčiau tiek kolegų, tiek ir visuomenės, atidžiai sekusios tyrimo eigą. Tiesą sakant, atsibodo stebėti įvairių komisijų, komitetų ir tarnybų neįgalumą, ir norėjosi pamėginti išties panaudoti Antikorupcijos komisijos, kaip pakankamai galingo demokratijos instrumento, galią pagal tiesioginę jo paskirtį – nevilkinant laiko, nekuriant ir „nestumdant“ popierių tarp institucijų ir žinybų, nedaugžodžiaujant prieš žiniasklaidą – taip, kaip pats visada norėjau, kad būtų dirbama valdžios institucijose.

Ar tai buvo lengva? Ne, tai anaiptol nebuvo nei lengva, nei malonu. Pradedant Komisijos kviestų asmenų reakcijomis tiek į patį iškvietimo faktą, tiek į pateiktus klausimus, pareigūnų bandymais paklaidinti Komisijos narius teisės principų ir aktų labirintuose, daryti spaudimą užuominomis ar net beveik atvirais grasinimais, žiniasklaidos vertinimais ir baigiant visuomenės komentarais po teminiais straipsniais, Seimo nariams teko išties sunkus atsakomybės išbandymas.

Išbandymas, kurį pirmąją tyrimo savaitę, sakyčiau, vieningai atlaikėme. Vėliau prasidėjo partijų politiniai žaidimai, mėginimai prisidengti visuomenėje populiarios Prezidentės autoritetu, vieši pareiškimai, sėjantys nepasitikėjimą Komisijos kompetencija, Komisijos narių tąsymas ir mėginimai sugriauti kvorumą, matyt siekiant išsaugoti ar apsaugoti atskirų pareigūnų mundurus.

Įtampa pasiekė kulminaciją prasidėjus išvadų formulavimui ir jų svarstymui. Tai atsispindėjo ir žiniasklaidoje, kurioje pasirodė įdomiausių interpretacijų ir versijų, kokiu tikslu apskritai vykdomas tyrimas. Sąmokslo teorijų kūrėjai Komisiją apkaltino siekiu diskredituoti konkurencinės partijos ministrą ar net nuversti Prezidentę, o kai kurie apžvalgininkai Antikorupcijos komisiją netgi vertino kaip įrankį konservatoriams aiškintis su liberalcentristais parlamentiniu būdu.

Drįstu teigti, kad ir vieni, ir kiti klydo arba sąmoningai siekė suklaidinti visuomenę. Be poros radikalių pavienių Komisijos narių pareiškimų žiniasklaidai, kolegų tarpe nebūta didesnių nesutarimų, o tai, kad kiekvienas priėmė sprendimus, vadovaudamasis savo sąžine ir protu, manau, yra normalaus demokratiško sprendimų priėmimo liudijimas. Kita vertus, Komisijai garbės nedarė tie nariai, kurie be pateisinamų priežasčių paliko posėdžių salę, tuo pamindami savo pareigą ir išduodami savo rinkėjų pasitikėjimą. Manau, jų elgesį turėtų įvertinti Seimo etikos ir procedūrų komisija.

Sunku pasakyti, ar išvargintas žiniasklaidos dėmesio, ar paakintas savo partijos lyderio, vienas pagrindinių „atsakovų“ byloje Vidaus reikalų ministras R. Palaitis, kaip rožančių pastarąsias dvi savaites kalbėjęs, kad „veikė Lietuvos žmonių labui ir viską darė griežtai pagal Lietuvos Respublikos įstatymus“, ketvirtadienio vakarą, duodamas interviu televizijai, netikėtai pratrūko: „ne kažkokios komisijos reikalas yra vykdyti teisingumą“. Savaime peršasi klausimas: o kas ir kokiu būdu turi vykdyti tyrimą, kad teisingumas pagaliau būtų vykdomas ir kas realiai gali vykdyti teisingumą, kai kyla nesutarimai tarp aukščiausio rango pareigūnų ir specialiųjų tarnybų?

Kai teisingumo vardan dirbančios struktūros, dėl savo pačių neveiklumo, įgaliojimų viršijimo ar neskaidrumo precedentų praranda visuomenės pasitikėjimą? Ar visuomenė turėtų remtis vienos iš valdančiųjų partijų deleguoto ministro, ar kolegialia jos pačios deleguotų atstovų Seime pozicija? Manau, kad kaip tik todėl, kad ilgą laiką Lietuvoje buvo vadovaujamasi pavienių žmonių, pavienių partijų ar jų sukurtų struktūrų diktuojamais sprendimais, Lietuva šiandien yra paversta slaptų susitarimų ir neskaidrių sandorių šalimi, specialiosios tarnybos turi neproporcingai didelę įtaką visuomenės politiniam gyvenimui, o jų atskaitomybė yra labai ribota.

Ir pastaroji FNTT pareigūnų atleidimo aplinkybių byla sulaukė išskirtinio visuomenės dėmėsio ne todėl, kad kažkam būtų asmeniškai labai pagailę atleistųjų pareigūnų ar neįtikęs tokio svorio sprendimą skubotai priėmęs ministras. Analogiškų atleidimų, remiantis menamom, sukurptom ar labiau realiom pažymom, jau yra buvę, ir jos iš postų išvertė pakankamai aukštai sėdėjusius asmenis.

Manau, pastarasis atvejis tiesiog tapo tuo lašu, kuris perpildė visuomenės kantrybės, tolerancijos ir net galbūt baimės taurę. Tikiuosi, kad šis Seimo Antikorupcijos komisijos tyrimas padės išjudinti visuomenę iš apatijos ir padės jai atsikratyti abejingumo, prietarų ir nepasitikėjimo kupros – mes išties galime dirbti greitai, efektyviai ir produktyviai. Tiesiog kartais trūksta viešumo, aiškios visuomenės pozicijos ir supratimo. Tikiuosi, dauguma žmonių supranta, kad be žiniasklaidos dėmesio ir didelio visuomenės palaikymo, šis tyrimas galėjo atgulti užmarštin drauge su kitomis pradėtomis, tačiau niekuo nesibaigusiomis bylomis. Nuo to lygiai taip priklausys ir tolesni Komisijos išvadose paminėtų pareigūnų veiksmai ir sprendimai.

Pabaigai noriu dar kartą padėkoti Antikorupcijos komisijos kolegoms už pasiaukojantį darbą ir palinkėti visų Lietuvos institucijų ir žinybų darbuotojams, nepaisant neretai neadekvataus atlygio už jų triūsą ir sudėtingas darbo sąlygas, susitelkti darbui vardan svarbiausio – šviesesnės mūsų pačių (visuomenės) kasdienybės. Taip pat dėkoju už visus palaikymo skambučius ir žinutes – jie padėjo nepalūžti kritiniais momentais. Visiems didelis ačiū.

Ligitas Kernagis,  Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas