Prieš 102 m., vasario 12 d. gimė Lietuvos etnologijos patriarchė prof. Pranei Dundulienė, šia proga skelbiame J.Šorio straipsnį parašytą profesorės 100-mečio sukaktuvėms.
Vasario 12 d. prof. habil. dr. Pranei Dundulienei (1910–1991) būtų sukakę 100 metų. Žymiai etnologei, lietuvių (valstiečių ir dvaro) ūkinės žemdirbiškosios ir dvasinės kultūros, kalendorinių švenčių, papročių, tikėjimų, ornamentinės ir ženklinės simbolikos, mitikos tyrinėtojai, kelioms mokintinių kartoms nusipelniusiai pedagogei skirtas pagerbtuvių vakaras buvo surengtas vasario 11 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Tiesa, ne paslaptis, kad jos akademiniai veikalai ir veikla mokslo pasaulyje vis dar kartais bandomi vertinti nevienareikšmiškai, netgi rezervuotai, pasakojamos pusiau folklorinės istorijos apie kai kuriuose opusuose pateikiamos medžiagos ir vertinimų patikimumą ir galimus „pritempimus“. Kažkodėl krislų ieškotojų lengvai užmirštamas pagrindinis jos nuopelnas Lietuvai – kalbėdama apie esmines tautos būties atramas, P. Dundulienė meistriškai naudojosi nors ir menkomis, bet vis dėlto sovietmečiu atsiverdavusiomis galimybėmis – adatos skylutėmis. Ir visiškai teisi buvo muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, kibusi į atlapus, tiesa, neįvardytiems apkiautusiems universitetininkams: „Nustebino, kad Vilniaus universitetas nerado progos paminėti savo žymiųjų profesorių [turimas omenyje ir profesorius istorikas Bronius Dundulis – J. Š.]. Manyčiau, kad kažkas negero darosi ir su jo istorikais, kurie kaip niekas kitas turėtų rūpintis ir fakulteto, ir viso universiteto istorija. Be to, akivaizdu ir liūdna, kad universitete nebelieka ilgametės etnologijos mokslo tradicijos.“ Per „trumpą drūktą“ įžanginę „gaspados“ šeimininkės kalbelę netruko viltingu žvirbliu iššokti tarsi pasiūlymas, gal paraginimas (ar jau ir pažadas?), kad prie muziejaus archyvinių knygų serijoje išleistų dviejų tomų kultūrininko Igno Končiaus, anatomijos profesoriaus Jurgio Žilinsko, Vasario 16-osios Akto signataro Jono Vileišio dukters Ritos A. Vileišytės-Bagdonienės atsiminimų dailiai prisišlietų ir leidinys apie garbiųjų profesorių Dundulių šeimą.
Teisybės dėlei derėtų pridurti, kad Vilniaus universiteto biblioteka dėl, matyt, protokolo reikalavimų visgi „išdrežėjo“ surengti iki balandžio 12 d. veiksiančią P. Dundulienei pagerbti skirtą parodą.
Pranciška Stukėnaitė dar „prie caro“ gimė Emelijos ir Vinco Stukėnų šeimoje Pilypų kaime (dabartiniame Švenčionių r.). Pilypai – tipiškas aukštaitiškas gatvinis kaimelis, devynetą kilometrų nutolęs nuo Švenčionių. Atsiminimuose profesorė rašė, kad būsimą kaimo vardą nulėmė jos prosenelis Pilypas Stankevičius, tada dar bevardžiuose laukuose pasistatęs pirmąją pirkią. Įdomu, kad toliau Pilypai augo ir spietėsi ne pagal padriko kupetinio, bet pagal gatvinio kaimo struktūrą. Pranciškutė augo įprastoje etnografinėje aukštaitiškoje pirkioje su glotniai suleistais tašytų rąstų sienojais, šiaudiniu stogu (dabar ji jau pertvarkyta, su memorialiniu atminimo bareljefu). Tik gyvenimo saulėlydžiu kiek pagyveno laisvoje šalyje, šiaip patyrė visas įmanomas okupacijas – rusų imperinę, vokiečių kaizerinę, lenkų, bolševikų, rudmarškinių „arijų“, vėl „stepių sūnų“… Iš prigimties buvo „nesutižusi“ – mikli, smalsi, agnaus, tiesiog nerimstančio būdo. Pasak jos ugdytinės etnologės dr. Elvydos Lazauskaitės, tipiška profesorės laikysena ir nuostata gyvenime – visada veikti su šypsena, visada būti nusiteikusiai darbui.
Nuėjusi graužti mokslų į Pilypų pradinę mokyklą (dar lankė Juodiškio kaimo mokyklą), ji jau iš mamos buvo „ėgėjiškai“ išmokusi skaityti, nors ši slebizavo tik iš kantičkų, bet rašyti nemokėjo. Vis tiek aplinkiniams kaimiečiams tai jau buvo „aukštas lygis“. Klasėje buvo geriausia mokinė. Kai tik jų mokyklą aplankydavo kunigas, mokytoja iš viso būrio mokinių neklysdama išsirinkdavo ir sakydavo: „Pranciškute, pasakyk eilėraštį.“ Ir ši nesutrikdama pasakydavo tai, ką reikėdavo. Gal todėl klasėje turėjo užsitarnautą pravardę – Puskunigis…
Anot E. Lazauskaitės, profesorė kartais sakydavo: „Man niekas nėra taip įstrigę, kaip mūsų sodybos žydintis sodas. Pavasarį žiūrėdavau į žydinčias obelis ir kriaušes kaip į bažnyčios altorių, ilgai nenorėdavau iš sodo išeiti.“
Patyrė sunkų Vilniaus krašto vaiko kelią į mokslą, bet buvo ištverminga, žinojo, ko siekia. Mokėsi Švenčionių gimnazijoje, vėliau įstojo į Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją, nes ne visų provincijos gimnazijų baigimas garantavo teisę stoti į tuometinės Lenkijos administruojamas aukštąsias mokyklas. 1935 m. įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universiteto Gamtos fakultetą studijuoti geografijos. Kadangi dar mokydamasi gimnazijose buvo susidomėjusi liaudies kultūra, papročiais, tradicijomis, laisvosios klausytojos teisėmis uoliai lankė etnologo prof. Kazimiero Mošinskio paskaitas. Ir jis, matyt, pastebėjo stropiai užsirašinėjančią, gyvai dėstomu kursu besidominčią studentę, be to, pasak muzikologės Jūratės Burokaitės, ji buvo „užkliuvusi“ ir žymiai tarpukario etnologei ir kultūrologei Marijai Znamierowskai-Prüfferowai (2009 m. „Alma littera“ išleido jos atsiminimus „Vilnius, miestas arčiausiai širdies“). Dėstytojų pastangomis, formaliai tarpininkaujant K. Mošinskiui, antraisiais studijų metais P. Stukėnaitei pavyko pereiti į Humanitarinių mokslų fakultetą studijuoti etnografijos. Pasak E. Lazauskaitės, kartą jausmų apimta profesorė jai padovanojo K. Mošinskio nuotrauką, kitoje jos pusėje buvo įrašas: „Norėčiau išlikti Tavo gyvenime tokia, koks man buvo prof. K. Mošinskis.“ Savo autoritetu mokslininkas jos gyvenimą nukreipė išties palankia linkme.
O darbštumo jai netrūko – per ketverius metus baigė studijas universitete ir įgijo filosofijos magistrės laipsnį – 1939 m. apgynė mokslinį darbą „Marcinkonių apylinkės etnografinė medžiaga“. Beje, jaunutei studentei lenkų okupacijos sąlygomis nebuvo lengva surinkti medžiagą, keblu buvo net kalbėtis su nuoširdžiais dzūkais, nes jai lankantis Marcinkonyse ir gretimuose kaimuose vietinės valdžiukės buvo priskirta palyda – policininkas. Juk žinome, kad ir šiaip pašaliniai trukdo natūraliai bendrauti, o čia nuolat prie šono – ginkluota valdžia… Negana to, po viskam lenkai, rodosi, bijoję ir savo šešėlio, konfiskavo surinktus eksponatus ir užrašus (juos pavyko atgauti tik griežtai pareikalavus K. Mošinskiui). O šilų dzūkai su jautria gamtojautine pasaulėjauta ilgam jai įkrito į širdį kad ir tokia jiems kasdiene parafraze: „Parduosim grybus ir už juos nusipirksim duonos.“
Pirmoji būsimosios profesorės publikacija „Juostos iš Marcinkonių apylinkės“, pasirašyta Etnografės, pasirodė 1938 m. vienkartiniame proginiame leidinyje „Kalėdų žvaigždė“. 1940 m. jos rašiniai ėmė rodytis ir prestižiniame Šiaulių „Aušros“ muziejaus kraštotyros žurnale „Gimtasai kraštas“ (tiesa, su priedu prie mergautinės pavardės – Decinienė; tada pirmąkart, tiesa, trumpam ir lyg į dilgėles buvo ištekėjusi). (Porą rašinių, jau tapusių bibliografinėmis retenybėmis, gretimame puslapyje pateikiame „Š. A.“ skaitytojams.)
1940–1950 m. ji su pertrūkiais dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Etnografijos skyriuje, 1942–1943 m. – Etnografijos muziejuje. Vis dėlto svarbiausias gyvenimo darbas, kuris truko nuo 1944 m. iki gyvenimo pabaigos, – etnografijos specialybės disciplinų dėstymas studentams istorikams Vilniaus universitete. Beveik penkiasdešimt metų skaityti Lietuvos, Rytų slavų etnografijos šaltinių, pirmykštės visuomenės istorijos ir įvairūs specialieji kursai. O kur dar seminarai, vadovavimas muziejinei ir gamybinei praktikoms, be to, jai vadovaujant buvo apgintos dvi šimtinės diplominių (ką ir kalbėti apie kursinius) darbų, parašytos trys disertacijos. Buvo kieta savųjų pozicijų gynėja – pavyzdžiui, pasak buvusios katedros laborantės dr. Aldonos Vasiliauskienės, kai kuriems diplomantams mokslo tarybose tiesiog išreikalaudavo parašyti penketus, jei prireikdavo tikslui pasiekti – nevengdavo ir kumščiu stalo prieš mokslingą vyriją padaužyti. Sakydavo: „Žinau, kiek dirbom, kiek jėgų įdėjom, o jūs!.. Patys parašykit, jei galit!“ Žinojo, ką sako, nes kartais vos ne pusę parengiamojo organizacinio darbo būdavo nuveikusi… Žinoma, daug lėmė ir tolerantiško fakulteto dekano Vytauto Lesčiaus palaikymas; su jo žinia kai kurios temos ar net kurseliai „apsisukdavo“ į viešus paskaitų tvarkaraščius net oficialiai neįtraukti. Be to, regis, nepavargstančioji dar vadovavo studentų mokslinėms konferencijoms, buvo etnografijos būrelio vadovė, globojo studentų mokslinę draugiją.
Pokariu kartu su etnologu prof. Juozu Baldžiumi ir kitais bendradarbiais universitete buvo įkūrusi Etnografijos katedrą, vėliau ji buvo performuota į Archeologijos ir etnografijos katedrą. Vėliau, deja, etnologija universitete buvo nustumta į užkaborius… Anot archeologo prof. Mykolo Michelberto, „kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, daugelis istorijos mokslininkų tikėjomės, kad didžiulis dėmesys bus skirtas istorijai ir jos šakoms – archeologijai, etnologijai ir kt. Tuo metu Lietuvos istorijos katedroje dirbau kartu su P. Dunduliene, Aleksu Luchtanu, tad vis pakalbėdavome, kad reikia atkurti Archeologijos ir etnografijos katedrą. Deja, tam labai priešinosi rektoratas, nepalaikė ir rektorius Jonas Kubilius – gal todėl, kad jam patarinėjo su „žalingais ideologiniais nukrypimais“ sovietmečio įstaigose kovojęs asmuo.“
Rodos, pasijuto lyg už mūro, netgi tapo šeimos „generolu“ antrąkart ištekėjusi už Sorbonos universitete doktoratą apsigynusio istoriko kupiškėno Broniaus Dundulio. Kirvis rado kotą. Ir būdu, ir mokslo idėjomis jie sugebėdavo vienas kitą papildyti ir paskatinti tolesniems ieškojimams. Ypač abu suartindavo tai, kad jautė nuoširdžią nostalgiją gimtinėms, kaip tiriamąjį imperatyvą akcentavo gimtojo krašto pažinimo svarbą. Ir to nuosekliai laikėsi – P. Dundulienė ypač domėjosi rytų arba „liūdnąja“ Lietuva, Švenčionių ir Ignalinos apylinkėmis, o B. Dundulis, be daugybės „stumiamų“ mokslinio istorinio pobūdžio temų, dar užrašinėjo Kupiškio krašto vietovardžius, pravardes. Tiesa, pasak arti buvusių liudininkų, namų ir apskritai aplinkinės erdvės „valdimierę“ retkarčiais apimdavo griežtokos „mimriškos“ nuotaikos, o profesorius kaip atsvara nuolat spinduliavo geranoriškumu.
Nuo 1949 m. P. Dundulienė, beje, nuolat lydima vyro ir dukterų (dabar nors ir „tiksliukių“ fizikių, bet vis tiek „pusiau etnografių“ Daivos Seniulienės ir Ievos Šenavičienės), į gremėzdišką sunkvežimį susisodinusi studentus kasmet vykdavo į ekspedicijas. Rodos, ar ne 47 metus tokioms išvykoms vadovauta, surengta 30 ekspedicijų. Be „privalomųjų“ studentų, dar veždavosi pagalbinį būrelį dailininkų, fotografų, muziejininkų. Per ekspedicijas sukaupta apie 40 tūkstančių etnografinės medžiagos vienetų. Vis dėlto per jėgą rezultatų nesiekė – pasak E. Lazauskaitės, visada stengėsi elgtis motiniškai, rūpinosi, kad jaunimas būtų pavalgęs, išsimiegojęs, kad turėtų kur išsidžiovinti rūbus ir batus. Kartą lietingą vasarą į tolimą kaimą išėjusius medžiagos rinkikus užklupus liūčiai pati kūrenusi krosnį ir padėjusi džiaustyti „po pirties“ grįžusiųjų kiaurai permerktus drabužius. Kartą atnešė iš kažkur gavusi lašinių paltį ir nieko nesakydama padėjo ant stalo. Puikiai žinojo apie pusalkanę pokarinių studentų egzistenciją. Tik pasakė: „Žinot patys, kad šitie jums pravers.“ Kita vertus, studentiškas folkloras yra išsaugojęs ir nemaža pasakojimų apie „profesorę kirvį“, apie esą jos mėgtą praktiką apsistatyti kone besąlygiškai paklūstančiomis ir ištikimomis pakalikėmis – laborantėmis, diplomantėmis, doktorantėmis, kurios kartais imdavo nebeskirti, kur prasideda ir baigiasi fakultetas, profesorės ir savi namučiai, rūpesčiai… Viena buvusi studentė pirmakursė papasakojo kuriozišką nuotykį iš Salantų ekspedicijos. Esą visi labai gerbė ir bijojo profesorės… Vaikščiojo, ypač merginos, lyg ant pirštų galų. Anksti, „su vištomis“, ši bandydavo globotinius užmigdyti, matyt, siekdama „aukštų“ kitos dienos gamybinių rodiklių. Bet jauni yra jauni, neramu jų širdims devintą užmigti – sumanė patyliukais „nelegaliai“ pasižiūrėti Sopoto dainų festivalio transliaciją. Profesorė ramiai miegojo, bet kai trys merginos „per garsiai“ nuėjo prie šulinio nakčiai plautis kojų, pakirdo ir aptiko „netvarką“. Ėmus daryti patikrinimą, visi su rūbais ir net su batais puolė po apdangalais, o trys naivuolės teškenosi sau šulinio vandeniu… Dar ir kreipinį iš išgąsčio supainiojusios – ne profesore, o dėstytoja pavadinusios. Ak, taip! Verdiktas buvęs plieninis – kraunatės daiktus ir kad jūsų daugiau nebematyčiau… Kartu tai reiškė ir švilpinimą iš neseniai pradėtų studijų. Kitą rytą tik padedamos iškalbaus ir gudraus vilniečio „advokato“, išliejusios kelerių metų ašarų atsargas ir prisiekusios kuo tik galėjusios, liko naiviosios kaimietukės krimsti mokslo šaknies…
Profesorė buvo tikra darboholikė, rodos, gailėjo laiko „niekams“, kiekvieną dieną vis skrebeno nepabaigiamus straipsnius ir veikalus (parašė apie 500 straipsnių, 18 monografijų, be to, 1954 m. apgynė disertaciją „Žemdirbystė Lietuvoje feodalizmo laikotarpiu“, o 1968 m. – tų laikų daktarinę disertaciją „Žemdirbystė ir jos įrankiai Lietuvoje“). Sakoma, kad net į Palangą su šeima ji vykdavo su įpusėtu rankraščiu.
Dr. Žilvytis Šaknys akcentavo, kad etnologijos mokslui profesorė itin nusipelnė tuo, kad ir gūdžiu pokariu, be materialiosios žemdirbystės pusės, kaip pagrindine „materija“ domėjosi tautos dvasine kultūra, šventėmis, papročiais. Sovietmečiu ji iš dalies ir pralaužė šios tematikos publikacijų viešumoje tabu, ypač per Vilniaus universiteto 400-mečio minėjimo karštligę išdrįsusi 500 egz. tiražu „tarnybiniam naudojimui“ išleisti studiją „Lietuvių kalendoriniai ir agrariniai papročiai“. Ž. Šaknys nepatingėjo suskaičiuoti, kad, lyginant 1985 m. Michailo Filipenkos išleistą „Baltarusijos etnografiją“ ir P. Dundulienės 1982 m. sovietų valdžios tarsi nemačiom praleistą vadovėlį „Lietuvių etnografija“, baltarusiai apie savo dvasinę kultūrą galėjo skaityti tik du puslapius, o lietuviai – 30 kartų didesnės apimties aprašą.
Lietuvos istorijos instituto etnologai šių metų spalio 8–10 d. rengia prestižinę tarptautinę mokslinę konferenciją „Etnologija: istorija, dabartis ir perspektyvos“, skirtą profesorės P. Dundulienės gimimo šimtmečiui paminėti.
