A. Butkus. Baltiškos pastabos

Stebint kaimyninių slavų šalių santykius su Baltijos šalimis, krinta į akis Lenkijos politikos dvilypumas: Lenkija neturi jokių pretenzijų Latvijai dėl latvių kalba dėstomų dalykų mokyklose, nepaisant to, kad kai kuriose Latgalos vietovėse lenkų gyvena pakankamai daug. Kodėl Latvijos vykdoma politika Lenkijai nerūpi? Gal Latvija neturi savų tomaševskių?

Iš tikrųjų į Latvijos reikalus Lenkija nesikišo nuo pat šių šalių nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Latgalos vadavimas iš bolševikų bendromis Latvijos ir Lenkijos karinėmis pajėgomis 1920 m. sausį yra pavyzdys, koks galėjo tada būti ir Lietuvos bei Lenkijos bendradarbiavimas. Tačiau Lietuvai Lenkija taikė kitokius standartus – juos akivaizdžiai iliustravo Suvalkų sutarties sulaužymas ir Vilniaus okupacija 1920 m. rudenį. Tą dvejopumą Lenkija tęsia ir dabar. Paradoksalu, bet latviai su estais, praeityje neturėję savo valstybių, XIII a. dargi netekę diduomenės ir tapę išimtinai valstiečių tauta su „valstietiška“ kalba, Lenkijos yra gerbiami. Lietuviai, XIV-XV a. išgelbėję Lenkiją nuo Prūsijos, – niekinami.

Latvija tikrai neturi savų tomaševskių, o Lenkija nesistengia jų ten išugdyti (nors panorėjusi galėtų). Apskritai, Latvijos lenkai visada buvo lojalūs šiai šaliai. Vaduojantis Latvijai iš SSRS 1989-1991 m., vietos lenkams net į galvą nešovė kurti autonomiją slavakalbiuose Daugpilio ir Kraslavos rajonuose. Dėl gatvėvardžių ar kitokių užrašų lenkų kalba Latvijos lenkai irgi nedrasko akių šalies valdžiai ir nesavivaliauja, kabinėdami tokius užrašus savo gyvenvietėse. Kitokia ir švietimo situacija. Tautinių mažumų švietimo įstatymas Latvijoje kur kas radikalesnis nei Lietuvoje. Dabar Latvijoje jau svarstoma idėja visose valstybinėse tautinių mažumų mokyklose pereiti prie mokymo valstybine kalba ir iš tų pačių vadovėlių, kaip yra daugelyje Europos šalių. Lietuvai iki tokios idėjos dar toloka.

Skaldyk ir valdyk!

Skirtinga Lenkijos nuostata Lietuvos ir Latvijos atžvilgiu iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip jos mėginimas suskaldyti šių dviejų šalių solidarumą. Iš tikrųjų Lenkija daro tai nesąmoningai, dėl savo trumparegiškumo ir atgyvenusių imperinių ambicijų – čia jos pilsudskinės tarpukario politikos recidyvas. Tačiau kaip tada, taip ir dabar ši Lenkijos politika yra akivaizdus Baltijos regiono destabilizavimo veiksnys. Kaip tada, taip ir dabar Rusija patenkinta trina rankas, nes Lenkijos šūkčiojimai dėl esą pažeidinėjamų Lietuvos lenkų teisių unisonu ataidi Latvijoje bei Estijoje ir leidžia Rusijai šūkčioti dėl esą pažeidinėjamų rusakalbių teisių Baltijos šalyse. O Lenkijos beprecedentis kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus yra pavyzdys ir paskata Rusijai elgtis panašiai Latvijoje bei Estijoje. Be to, „kas gali paneigti“, kad Lenkija veikia pagal Kremliuje parašytą scenarijų, grįstą Rusijos politologo A. Dugino teze, jog reikia palaikyti ir skatinti Rusijai taip naudingus lenkų ir lietuvių istorinius nesutarimus?

Sikorskinis nuolatinis verkšlenimas dėl kažkada Lenkijos okupuoto ir vėliau prarasto Vilniaus visiškai prilygsta galimam vokiečių verkšlenimui dėl hitlerininkų aneksuotų ir prarastų Čekijos Sudetų ar visos Čekijos su Slovakija. Abiem atvejais aneksijas palaimino tuometiniai Europos diplomatai. Bet vokiečiai neverkšlena ir Čemberleno popierėliu nemosikuoja, suprasdami, kad šiuolaikinei Europai yra svetimi tarpukario Europos autoritarinių valstybių imperiniai standartai. Lenkijos vadovai šito suprasti, deja, nenori.

Antroji valstybinė kalba

Latvijoje – rusai, Lietuvoje – lenkai nuolat akcentuoja savo kalbos valstybinio statuso būtinybę. Pavyzdžiu dažnai rodoma Suomija, kur švedų kalba yra antroji valstybinė kalba, nors pačių švedų ten vos 6 proc., kaip Lietuvoje lenkų. Dar pabrėžiama, jog švedų kalba Suomijoje irgi atneštinė, „okupacinė“, nes Suomija kelis šimtmečius buvo Švedijos dalis. Tačiau švedų politika Suomijoje iš esmės skyrėsi nuo lenkų politikos Lietuvoje. Švedai neniekino nei suomių kalbos, nei jų etniškumo. Dargi atvirkščiai – kristianizaciją ir švietimą vykdė suomių kalba, kaip ir vokiečiai Kuršo kunigaikštystėje ar Latvijos Vidžemėje.

Rusai Latvijoje inicijavo referendumą dėl rusų kalbos valstybinio statuso, tačiau net jie patys netiki, jog referendumas bus laimėtas. Juk iš daugiau kaip 600 tūkst. Latvijos rusų (neskaitant kitų rusakalbių) už referendumo inicijavimą balsavo tik 180 tūkst. Tačiau teisūs tie, kurie sako, jog ir šis parašų rinkimas, ir referendumas tik suskaldys visuomenę, kuri, nors ir lėtai, jau buvo bepradedanti sveikai konsoliduotis.

Kai kas nepagrįstai pasigenda mūsų politikų reakcijos į referendumo dėl rusų kalbos iniciatyvų Latvijoje. Geriau būtų, jei mūsų politikai daugiau reaguotų į Lietuvos slavakalbių radikalų išsišokimus, savivalę ir teisinį nihilizmą pietryčių Lietuvoje. Kas nori prausti kitus, pats turi būti nupraustas. Juokingai atrodys mūsų politikų reakcija į rusų kalbos „iniciatyvas“ Latvijoje, kai nesusitvarkom su lenkų kalbos „iniciatyvomis“
Lietuvoje.

Bendra baltų valstybė

Sukurti bendrą Lietuvos ir Latvijos valstybę svajota dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Europoje bendrą etninę valstybę 1918 m. buvo sukūrusios dvi slavų tautos – čekai ir slovakai. Kažin ar su latviais galėtume sukurti panašią valstybę, tačiau šių dviejų valstybių konfederacijos idėja tikrai turi pagrindą. Ypač dabar, kai mūsų valstybės yra vienodo dydžio. Mes nesam išnaudoję šios galimybės. Skirtingų etnosų lipdiniai – Austrijos ir Vengrijos imperija, Lietuvos ir Lenkijos respublika – istoriškai nepasiteisino, todėl to klausimo net kelti nėra prasmės. O štai Lietuvos ir Latvijos konfederacijai pati istorija dabar duoda šansą. Matau tik teigiamybes, iš kurių svarbiausios būtų bendra užsienio politika, optimizuoti ir suvienodinti santykiai su kaimyninėmis slavų valstybėmis, bendra įstatymų bazė, bendras ūkis, vienoda kalbos politika, švietimas, vienodi gamtosaugos standartai, orus požiūris į abi valstybines baltų kalbas bei mūsų tautiškumą ir t.t. Pradėti reikėtų nuo Arvydo Juozaičio siūlymo – Lietuvos ir Latvijos asamblėjos steigimo.

Istoriniai paradoksai

Pasitaikė girdėti, jog dalį lietuvių šokiruoja, kad Lietuvoje 1863 m. sukilimas prieš Rusijos carinę priespaudą yra gerbiamas ir minimas, o Latvijoje į šią datą žiūrima skeptiškai. Kodėl?

Visų pirma, 1863 m. sukilimas buvo ne prieš carinę priespaudą, o prieš pačią Rusiją. Tai buvo dar vienas mėginimas atkurti Abiejų Tautų Respubliką,  tiksliau – 1795 m. Lenkiją su jos „kresais“. Iš latviškų žemių sukilimas kliudė tik katalikiškąją polonizuotą Latgalą. Po sukilimo prasidėjusios represijos, tarp jų ir spaudos draudimas, dar labiau kultūriškai ir ekonomiškai atitolino latgaliečius nuo likusių latvių. Pagalvokim kartu, kuo gi latviai gali čia didžiuotis? Valstybingumo ambicijų jie tada dar neturėjo, nes praeityje neturėjo pačios valstybės. Tad didžiuotis tuo, kad buvę okupantai sumanė atkurti savo valstybę ir įvėlė juos į maištą prieš neproporcingai didelę jėgą? Kad dėl lenkų ambicijų latgaliečiai susilaukė chaoso, represijų ir turėjo atkentėti?

Mentaliteto skirtumai

Konfederacijos skeptikai sako, kad lietuvius ir latvius iš esmės skiria konfesiniai skirtumai: mes – katalikai, jie – protestantai. Tai tiesa, tačiau tik dalinė. Juk ne visa Latvija protestantiška – rytinė jos dalis, Latgala, liko katalikiška, nes 211 metų išbuvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (nuo 1569 m. – Abiejų Tautų Respublikos) sudėtyje. Tad konfesiniu požiūriu Latvija yra dvilypė. Be to, XXI a. konfesiniai skirtumai jau nebeturi tokios reikšmės, kokią turėjo, tarkim, XIX a.

Liuteroniškosios latvių tautos dalies mentaliteto skirtumus lėmė dar ir tai, kad toji dalis europėjo vokiškos kultūros fone, kaip ir mūsų tautiečiai Rytprūsiuose. Ir vieni, ir kiti europėjo nevaržomi ir neniekinami nei dėl savo kalbos, nei dėl etniškumo, todėl ir tapo daug kultūringesni nei jų tautiečiai Latgaloje ar Didžiojoje Lietuvoje. Kodėl, pavyzdžiui, po Klaipėdos krašto prijungimo 1923 m. dalis vietinių lietuvių ėmė gėdytis vadintis lietuviais (lietuvninkais) ir vadinosi mėmelenderiais (klaipėdiškiais)? Nes nenorėjo būti tapatinami su Didžiosios Lietuvos aplenkėjusiais ir kultūriškai atsilikusiais lietuviais. Tad, manau, čia ne tiek konfesiniai, kiek kultūriniai skirtumai. Latviai europėjo kaip latviai. Tuo tarpu lietuviams ir latgaliečiams europėjimo kelias ir sąlyga buvo lenkų kalba ir lenkiškumas. Atvira Lietuvos polonizacija vyko visą laiką nuo pat jogailinio krikšto, Latgalos – nuo XVI a. pabaigos. Atvira germanizacija Rytprūsiuose prasidėjo tik XIX a. antrojoje pusėje, o latvių ir estų kraštai jos visai nepatyrė.

Nenuneigsi ir konfesinės įtakos mentalitetui formuotis. Protestantai orientuoti į asmenybės ugdymą, individualumą, savarankiškumą. Katalikai daugiau minios žmonės, linkę į egzaltaciją, aukos įvaizdį, kančios akcentavimą, netgi mėgavimąsi ja. Gal todėl mums taip būdinga saviplaka ir pesimizmas, o estams, pavyzdžiui, savigyra ir gyvenimas laikantis savo susikurto gero įvaizdžio?