G.Mikšiūnas. Rinkos mitologija ir krizės magija

Iš stalčiaus ištraukiau keturių metų senumo rašliavą. Šį kartą ekonomine tema. Neesu „ykanamystas“, bet tai buvo bandymas nesusipratusio naivuolio akimis pasižiūrėti į tai kas darosi vitrinų užkulisiuose prieš vadinamąją pirmąją krizės bangą. Straipsnį spausdino vienas nedidelio tiražo ezoterinis žurnalas. Kad neprapultų geras daiktas, įdedu jį čia gerokai „nusunktą“. Nieko naujo, bet vis dėl to gal kam bus įdomu.

Žmonės, kurie supranta viešojo žodžio valdymo technologijas, praktiškai gali valdyti žmonių likimus, socialinius procesus ir net pačią materiją. O tie, kurie to nesugeba, tėra paklusnios avių bandos. Senoji žydų išmintis sako tą patį: tas, kas moka valdyti liežuvį, valdo pasaulį. Egzistuoja ir kitokia, ,,moksliškesnė” nuomonė, kurią galima iliustruoti Iljos Prigožino sinergetikos teorija: esą, didelės žmonių grupės elgiasi kaip vienaląsčiai mikroorganizmai, kuriems būdingi savaiminiai saviorganizacijos dėsningumai. Kiekvienas individas esą juda savo pasirinkta kryptimi, tačiau šiame chaose yra griežta gamtos tvarka.

Toks požiūris formuoja prielaidą, jog fundamentiniai gamtos dėsniai galioja ir socialiniuose procesuose. Tokie dėsniai esą, nepriklausomi nuo mūsų valios, lyg Dievas, lyg oro stichijos, tad belieka juos pažinti ir prie jų prisitaikyti.

Šiuolaikinis kapitalizmas tokius įsitikinimus perkelia į ekonomikos sferą: rinkos dėsniai prilyginami termodinamikos dėsniams fizikoje. Toks požiūris remiasi mitu, jog rinka – visiškai neutralus laisvų individų, siūlančių prekes ir paslaugas, savireguliacijos būdas. Tai lyg gamtos dėsnis, kuriam įtakos daryti negalima ir neįmanoma. Taip galvoti yra labai naudinga, nes keliant arba mažinant žaliavų ir produktų kainas, visuomet galima pasiteisinti rinka, nes jas, atseit, lemia pasiūla ir paklausa, o tai – logiškas, savaime suprantamas veiksnys, kuriuo privalome vadovautis priimdami sprendimus. Tokiu būdu rinkai suteikiamas nuo žmogaus valios nepriklausomo, pokyčius gyvenime inicijuojančio reiškinio statusas.

Pastaruoju metu ekonomistų komentaruose ir ,,bloguose” apie antrąją krizės bangą populiarėja įsitikinimas, jog rinkos nėra savaiminis „gamtos dėsnis”. Tai filosofinė kategorija ir žmogaus egoizmo kūrinys.

,,Rinką, arba turgų, iš bažnyčios kiemo prieš 2000 metų Kristus išvaikė todėl, kad bažnyčia buvo vadinamas ne pastatas, bet vienminčių bendruomenė. Turgaus santykiai gali iškreipti iš Tiesos kelio bet kokios bendruomenės gyvenimą. Kristus gerai žinojo, ką gali informacija, arba senovės žydų puoselėtas liežuvio valdymo menas. Šiais laikais akivaizdu, jog kažkas, siekdamas kapitalo augimo, sąmoningai daro įtaką pasiūlos ir paklausos pokyčiams, vadinasi, daro įtaką visų mūsų santykiams.

Kita vertus, bet koks netradicinis požiūris visada padeda atsiriboti nuo problemos, ją naujai pažinti bei suvokti priežastis, kodėl XXI a. pradžioje rinkos santykiais paremtą globalinę ekonominę sistemą krato mėšlungis. Pagrindinė to priežastis, mano nuomone, – XIX a. fundamentinio mokslo įskiepyta individo ir jo aplinkos atskirties logika, nesuvokiant iki galo, kas yra reali tikrovė, kas yra informacija, kas yra viešas žodis ir kaip mintis-žodis įtakoja bet kokius procesus. Taip pat neatsižvelgiama į tai, jog informaciniai procesai yra tolygūs kvantiniams procesams. Juos sąlygoja kvantiniai dėsniai, nelokalios būsenos, o ne klasikinė mechanika ar objektyvistinė juodai-balta logika.

Rinkos teorijos kritikai teigia, jog visuomenėje įaugęs posakis ,,sviestas pabrango” yra pasala nekritiškai mąstančiai masei, padedanti kažkam nusimesti atsakomybę bei suverčiant kaltę begėdei, beširdei ir šaltakraujei rinkai, kaip nuo žmogaus valios nepriklausomam faktoriui. „Sviestas pabrango, nes rinkoje augo kainos“”, „nenuėjau į parduotuvę pirkti sviesto, nes lijo lietus“. Šie pasiteisinimai savo prasme yra tolygūs. Jei nenori ko nors daryti, ieškai pasiteisinimų. Jeigu nori pasipelnyti, ieškai tam motyvų už mus didesnėje, galingesnėje, baisesnėje realybėje. Jeigu kas nors ką nors savavališkai pabrangino, tai reiktų ir sakyti, jog „pabrangino“, nors iš tikrųjų kažkoks direktorius ar vadybininkas visiškai iš lubų, savavališkai, pagal tuo metu esančią nuotaiką sugalvojo savo prekei naują kainą ir ją savo ranka exelio langelyje arba ant popieriaus užrašė. Suversi rinkai kaltę – labai patogi pozicija, nes tokiu atveju nusimeti atsakomybę ir nuleidi garą kainų didinimu nepatenkintose visuomenėse.

Tarp rinkos ir ekonomikos negali būti dedamas joks lygybės ženklas, rinka negali būti ekonomikos pakaitalu. Rinka gali būti tik kaip vienas iš instrumentų, skirtas ūkio ištekliams valdyti, šalia kitų, tokių kaip planas ir tiesioginis administravimas. Rinka (arba lietuviškai turgus) jokia ne stichinė nelaimė ar objektyvus faktorius, tačiau žmogaus proto kūrinys, kuris paklūsta jo kūrėjui. Automobilis arba plaktukas negali kurti taisyklių vairuotojui arba kalviui.

Šiandien receptų, kaip priversti rinkas nebedaryti „šuolių“, neturi net didžiųjų valstybių vadovai. Receptų, kaip tai padaryti – nėra. Pamirštamas paprastas dalykas, jog ne administraciniai, o informaciniai rinkos valdymo mechanizmai yra pirminiai, apie kurios ir reiktų kalbėti.

Kūrybiškai pažvelgus į šiandieninius makroekonominius procesus, atrodo, kad ,„rinkos neliečiamumo“ iliuzija skirta propagandai ir masiniam vartojimui. O iš tiesų tiek vietinius, tiek makroekonominius procesus veikia subjektyvūs ir informaciniai faktoriai: žinių lygis, filosofija, kultūra, vertybinės ir tikėjimų sistemos, kurias, beje, galima nesunkiai keisti ir programuoti naudojantis įvairius socialinės inžinerijos instrumentus. Tai yra kasdien kryptingai daroma. Net pirmo kurso studentas žino, kad, rinkos valdomos per laikraščius bei TV, per gandus ir mitus. Tai tikrai negali būti prilyginta stichinei nelaimei, ar objektyviam faktoriui. Gal tam tikra dalimi strateginių žaliavų kainų rinkose priklausomybė nuo stichinių nelaimių ir yra, tačiau tai pati rinka nėra stichija. Kartais stichinės nelaimės, karai, incidentai ir kiti racionaliai nepamatuojami faktoriai inicijuojami tyčia ir tampa geru pretekstu spekuliantams sukelti kainų pasiutpolkę ir susižerti milžiniškus pelnus.

Nevaldomų rinkų ir nevaldomų demokratijų nebūna. Miniai rinka arba demokratija yra pateikiamos kaip neliečiamos karvės, tačiau top menedžeriams jos yra nestruktūrinis resursų valdymo mechanizmas, kai pasiūla ir poreikiai suformuojami dirbtinai, „gerų“ arba „blogų“ naujienų pagalba. Šiais laikais net ir išsilavinęs žmogus nesusimąsto, kad per televizoriaus dėžę apsukrūs rinkodarininkai į galvas gali sugrūsti bet kokį šlamštą.
Įvertinus pastarųjų kelerių metų krizę (kuri, esu įsitikinęs, yra toks pat burbulas kaip ir ekonominis pakilimas), atrodo, kad pasaulinė ekonomika priartėjo prie giliausios kapitalizmo epochoje sisteminės krizės. Norint iš jos išeiti, reiktų išmesti į šiukšlių dėžę visus ekonomikos vadovėlius ir viską pradėti nuo balto popieriaus lapo.