I.Gasperavičiūtė. Švietimo ekspertų komisijos darbo rezultatas – politikų užsakytas

Lenkijos ir Lietuvos švietimo ekspertų grupės darbas apsuko ratą, kol sugrįžo į išeities tašką.

Rugsėjo 4 d. Lenkijos ir Lietuvos premjerai įkūrė ekspertų darbo grupę Lenkijos lietuvių ir Lietuvos lenkų švietimo problemoms spręsti. Ekspertai posėdžiavo 5 kartus. Stebint grupės darbą vis kildavo klausimas, koks šios komisijos tikslas, ko norima pasiekti, kam ji tarnauja.

Per tris mėnesius darbo grupėje atmosfera įdomiai kaitaliojosi. Pirmiausia lenkai Druskininkuose pabėrė kaltinimų Lietuvai, neva ji diskriminuoja lenkų tautinę mažumą įvesdama nuo 2013 metų suvienodintą lietuvių kalbos egzaminą mokyklose, kur mokymas vyksta tautinės mažumos kalba, ir lietuvių mokyklose bei įvesdama Lietuvos istorijos, geografijos ir pilietinio ugdymo mokymą lietuvių kalba.

Lietuvos ekspertai pateikė konkrečius sprendimus, paaiškino, kad laikantys lietuvių kalbos abitūros egzaminą lenkiškų mokyklų abiturientai bus vertinami pagal kitas normas, kad vyks jų pažangumo stebėsena per mažiausiai aštuonerius metus. Nuo tada prasidėjo argumentuotas ekspertų darbas. Jis tęsėsi per kitus tris susitikimus, t. y. Varšuvoje, Vilniuje bei Augustave. Lietuvos žinybų ekspertai neturėjo problemų susikalbėti su Lenkijos ekspertais, nors kai kurios temos iš tikrųjų nebuvo lengvos, pavyzdžiui, paramos teikimas skiriant tėvams, leidžiantiems savo vaikus į lenkiškas klases, po 1000 zl. Rašant komunikatus paaiškėjo, kad Lietuvos lenkų atstovų, dalyvavusių grupės darbuose, tikslas buvo į juos įrašyti, jog šalys nesusitarė.

Pagaliau ekspertai susitiko paskutiniame grupės posėdyje. Lenkijos delegacija į Trakus atvyko su visai pasikeitusia nuostata, tiksliau – grįžo prie išeities taško ir rašant komunikatą vėl pradėjo vartoti lygiai tą pačią retoriką kaip per pirmąjį posėdį Druskininkuose. Lenkų delegacija nežengė nei vieno žingsnio noro suprasti ir susitarti ar kompromiso link. Taigi taip ir lieka atviras klausimas: kam reikalinga buvo šita ekspertų grupė, savo darbui išleidusi, spėju, apie 200 tūkstančių zlotų per abi šalis? O kam pasitarnavo? Galima spėlioti.

Kadangi tuo metu Lenkijoje vyko Seimo rinkimai, o premjeras Donaldas Tuskas (Donald Tusk) į Palangą susitikti su Andriumi Kubiliumi ir gelbėti Lietuvos lenkų nuvyko kaip tik per rinkimų kampanijos įkarštį, yra manančiųjų, kad šios komisijos įkūrimas pasitarnavo būtent jam, ypač dėl to, kad pagrindinis jo oponentas Jaroslavas Kačynskis (Jarosław Kaczyński) nepradėtų rinkti balsų, žaisdamas Lietuvos lenkų korta. Darbo grupė buvo įtikinamas faktas, kad premjeras dirba šiuo klausimu, ir vietos reikštis kontrkandidatui nebeliko.

Įdomiai keitėsi lenkų ekspertų pozicija. Buvo matyti tam tikri lūžiai, kurių tikrai nelėmė ekspertinės argumentuotos išvados, o veikiau politinės nuostatos. Vienas jų buvo juntamas po Seimo rinkimų, kai Lenkijos delegacija, prieš susitikdama su lietuviais, atsisakė bendrų vakarienių, kitas lūžis – per paskutinį posėdį po premjero Tusko pareiškimo, kad nesąs patenkintas ekspertų grupės darbu ir reikalauja keisti Lietuvos švietimo įstatymą. Ši nuostata atsispindėjo ekspertų laikysenoje Trakuose lapkričio 25 d. Pasirodo, ekspertų išvadas, kokios jos bebūtų, sąlygoja politikų reikalavimai.

Yra manančiųjų, kad šios komisijos darbas atnešė naudos ir Lenkijos lietuviams, mat Lietuvos švietimo ekspertai turėjo progos pamatyti, kaip Lenkijos valdžia manipuliuoja informacija, kalbėdama apie Lenkijos lietuvių švietimą.

Tik kad Lenkijos lietuvių švietimo padėties tinkamas įvertinimas neatsirado nei vienos šalies parengtuose pranešimuose. Šiuo metu Lietuva prisiėmė atsakomybę finansiškai remti ne tik Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą, bet ir Punsko savivaldybės mokyklas. Galbūt tuos nuostatus galima buvo įrašyti ir į savo baigiamąjį pareiškimą.

Trakuose nepriėmus jokio bendro komunikato Lenkijos šalis išplatino pareiškimą, kuriame Lietuva kaltinama diskriminacine švietimo politika. Ir, deja, nei kiek nesumažino Lenkijos isterijos dėl Lietuvos lenkų padėties. O gal net ją sustiprino, mat informacija manipuliuojama toliau.

Dėl Lietuvos lenkų švietimo padėties gruodžio pradžioje posėdžiavo Seimo Komisija ryšiams su užsienio lenkais. Ji priėmė desideratą dėl Lietuvos lenkų švietimo padėties. „Kadangi Lietuvos Vyriausybė nemato reikalo keisti kontroversinio įstatymo nuostatų bei poįstatyminių aktų, lenkų švietimas Lietuvoje yra pavojuje“, – rašoma joje.

Kadangi ekspertų grupės darbas pasibaigė, kaip teigiama, be jokių rezultatų, Seimo komisijos nariai neramūs dėl Lietuvos lenkų švietimo ateities. Todėl komisija kreipėsi į Vyriausybę, kad ši skubiai paruoštų vyriausybinę „lenkakalbio švietimo Lietuvoje globos“ programą. Toje programoje turėtų būti numatyta įvairialypė Lietuvos lenkų švietimo parama.

Desideratoje Seimo komisija taip pat kreipėsi į Vyriausybę, kad ji pristatytų Lietuvos lenkų problemas tarptautiniam forumui, „kad būtų gauta tinkama tarptautinių organizacijų reakcija Lietuvos, kuri laužo tautinių mažumų ir žmogaus teises, atžvilgiu“.

Šiame komisijos posėdyje dalyvavo ir Lenkijos ekspertų grupės vadovas, švietimo viceministras Miroslavas Sielatyckis (Mirosław Sielatycki). „Padorus, nesugadintas žmogus“, – apie jį kalbėjo Lietuvos švietimo ekspertai. Mat neradus Trakuose sutarimo, kai lenkų užduotis buvo grįžti prie ultimatumo – reikalauti pakeisti Švietimo įstatymą, šis viceministras neišdrįso nei vienam lietuviui pažvelgti tiesiai į akis, sėdėjo nuleidęs galvą, bet politinį įsakymą vis dėlto įvykdė.