A. Berkevičius. Politinių teplionių šalinti nereikėtų (+ dovana)

Kiekvienoje valstybėje ir tautoje yra įvairių žmonių. Kiekvienoje tautoje tarp normalios daugumos yra žmonių, pasukusių klystkeliais. Nesiimu vertinti jų protinių sugebėjimų, tik norėtųsi suprasti priežastis, paskatinusias vienaip ar kitaip pasielgti. Kiekvienas žmogus gyvena bendruomenėje. Kiekvieno žmogaus poelgius daugiau ar mažiau įtakoja aplinka, aplinkinių mąstysena ir vaikų bei jaunimo auklėjimas (suaugę auklėjami kalėjimuose). Tad pabandykime nuspėti, kas paskatino šių teplionių autorius ir atlikėjus užsiimti šia veikla. Kad atsakytume į šį klausimą, tenka grįžti praeitin.

1991 metais Vytauto Andziulio spaustuvė išleido Juozo Bacevičiaus sudarytą nedidelę knygelę, pavadintą „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Manau, kad šią knygelę turėtų perskaityti kiekvienas lietuvis. Kreipimesi į skaitytoją šioje knygelėje taip rašoma: „Turint galvoje Lietuvoje susiklosčiusią politinę situaciją, toks leidinys reikalingas. Čia pateikti straipsniai kai kam nebus malonūs, bet jie autentiški. Tai yra istorija.

Objektyvumo dėlei reikia priminti, kad nei valdžia, nei partijos, nei pavieniai asmenys, kad ir įtakingiausi, – tai dar ne tauta. Už jų nusikaltimus tauta negali būti kaltinama ir negali atsakyti. Nusikaltimus prieš lietuvių tautą vykdė irgi ne visi lenkai, o pavieniai asmenys, jų grupės ir vadinamieji endekai – partijos „Narodova Demokracja“ nariai, tiksliau – nacionalistai, šovinistai. Šiai partijai buvo atsidavę daugelis dvasininkų, dvarininkai ir jų suagituoti ar papirkti chuliganai, kurie kėlė triukšmą ir naudojo fizinę jėgą prieš lietuvius.

Lenkijai atgavus nepriklausomybę 1918 metais, į šį gėdingą darbą buvo įtraukta ir dauguma valstybės tarnautojų.“

Straipsnelyje „Būkim draugai“ taip rašoma: „Matant liguistą lenkų priešinimąsi Lietuvos vyriausybei ir reiškiamą neapykantą lietuvių tautai dėl tariamų skriaudų, norėtųsi kai ką priminti iš istorijos… Lietuvių ir lenkų santykiams labiausiai pakenkė perdėtas, agresyvus lenkų nacionalizmas. Nuo pat Lietuvos krikšto jie elgėsi labai negarbingai. Prisiėmė Lietuvos krikšto misiją, bet atliko ją labai nedorai. Lenkai kunigai skelbė žmonėms tikėjimo tiesas lenkų kalba, kurios Lietuvoje niekas nesuprato. Žmonės krikštijosi tik karaliui ir bajorams griežtai reikalaujant. Buvo kuriamos parapijos, statomos bažnyčios, o kunigai –lenkai. Kunigai lenkai nesimokė lietuvių kalbos, nes jiems tai atrodė per daug negarbinga. Vyskupai būdavo skiriami tik lenkai (su mažom išimtim), klebonai – irgi. Savo kapitulas vyskupai sudarydavo tik iš lenkų, klebonai savo tarnautojus parsikviesdavo iš Lenkijos. Vilniaus krašte buvo labai daug dvarų, kurie beveik visi priklausė lenkams arba sulenkėjusiems lietuviams, juose visas administracinis personalas – irgi iš Lenkijos. Lietuviai valstiečiai tiek bažnyčių valdose, tiek dvaruose būdavo paprasti darbininkai. Dirbdami pas lenkus, išmoko jų kalbą, o kiti ir sulenkėjo. Taip susidarė lenkų bendruomenės Lietuvoje prie bažnyčių ir dvaruose…“

Minimoje knygelėje rasime pasakojimus apie Žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, o taip pat apie Varnių kanauninką Mikalojų Daukšą. Sužinosime, kaip buvo mėginama grąžinti lietuvių kalbą į bažnyčias, kas vyko Maišiogaloje, Eišiškėse, Žaslių parapijoje, Butrimonyse, Benekainiuose, Gelvonyse ir kitur. Galima susipažinti ir su laiško, rašyto Jo Šventenybei popiežiui Benediktui XV, turiniu. Neabejoju, kad garbųjį skaitytoją sudomins ir knygelėje pateikta medžiaga apie palaimintąjį arkivyskupą J.Matulaitį.

Štai apie ką kalbėti paskatino politinės teplionės etninėse lietuvių žemėse, Lenkijoje.

*** *** ***

Gaukite dovanų knygą „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“

Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga, kiekvienam norinčiam, dovanoja žymaus Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėjo Juozo Bacevičiaus knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“ kiekvienam norinčiam. Kreipkitės: info@tautosjaunimas.lt . Patogiausia atsiimti – Kaune ir Vilniuje.