Kokia mokytojo profesijos ateitis Lietuvoje, jeigu bus įgyvendinama suprojektuota universitetų jungimo reforma? Apie tai lapkričio 14 d. buvo diskutuota Seime, prie apvaliojo stalo. Šią konferenciją – diskusiją surengė grupė Seimo narių kartu su Lietuvos edukologijos universitetu (LEU).
Kodėl taip svarbu kalbėti apie mokytojo profesijos ateitį, ar jai kyla realių grėsmių ir kokių? Apvaliojo stalo dalyviai dalijosi savo mintimis, paakinti ekspertų grupės siūlymų, kaip optimizuoti Lietuvos universitetų tinklą. Priminsime, kad šią ekspertų grupę šalies ministras pirmininkas paskyrė savo potvarkiu šių metų gegužės 31 dieną.
Išanalizavę šalies universitetų situaciją, ekspertai pasiūlė vadinamąjį siektino Vilniaus universiteto modelį, t.y. iki 2015 m. pabaigos prie Vilniaus universiteto prijungti Lietuvos edukologijos bei Vilniaus Gedimino technikos universitetus. Panašus modelis siūlomas ir Kaune. Įgyvendinus šiuos siūlymus iki 2017 po siektino Kauno universiteto stogu atsidurtų čia veikiantys kiti universitetai bei jų filialai.
Pagal ekspertų planą pirmiausia nusitaikyta į Lietuvos edukologijos universitetą, kuris dar iki 2012 m. pabaigos siūlomas prijungti prie Vilniaus universiteto.
Tad konferencijos dalyviai aiškinosi, kokios galimos tokios pertvarkos pasėkmes, ar ekspertų prielaidos pakankamos užsimoti revoliucingiems pokyčiams, pagaliau, kokia jų nauda?
Konferencijoje dalyvavo Seimo nariai Gintaras Songaila, Vytenis Povilas Andriukaitis, Rytas Kupčinskas, Kazimieras Uoka, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė, Lietuvos edukologijos universiteto rektorius prof. Algirdas Gaižutis, šios aukštosios mokyklos dėstytojai, Švietimo ir mokslo ministerijos, kultūros ir mokslo visuomenės atstovai.
Pasak prof. A.Gaižučio, šiuo metu vyrauja trys universitetų modeliai, o jo vadovaujamasis yra vadinamasis lygiagretusis – specializuotas. Rektorius savo esme skirtingų universitetų jungimą vadino ydingu ir smarkiai kritikuotinu, neslėpė, kad po sujungimo vėliava jis įžvelgia menamus taupymo ir planuojamo privatizavimo kėslus A.Gaižutis tvirtino, kad pinigų yra, tačiau kažko trūksta galvose. Profesoriaus nuomone, yra būtini ir klasikiniai, ir profiliniai universitetai, o studentų mažėjimas nesąs toks baisus, kaip stengiamasi parodyti. Rektorius teigė, kad atsisakius mokytojus rengti specializuotoje aukštojoje mokykloje, šalis būtų nublošta į daraktaravimo laikus. A.Gaižučio žodžiais, toks pedagogų ruošimo kelias yra būdingas trečiojo pasaulio šalims. Rektorius įsitikinęs, kad būtent profiliniuose, mažesniuose universitetuose yra geriausios galimybės parengti specialistus.
O gal Lietuvai apskritai pakaktų vieno universiteto? Šai tema ironizuodamas svarstė Seimo narys V.P.Andriukaitis. „Galėčiau būti ekspertu ir surasti įvairių gerų aspektų“, – sakė Seimo narys, paraginęs į ekspertų siūlymus žiūrėti ramiai, nes jų išvadose prasmės maža. V.P. Andriukaitis pastebėjo, kad šiuo ekepertų užsimojimu yra paminamos konstitucinės teisės, ignoruojama universitetų autonomija. Seimo narys apgailestavo, kad valstybė neplanuoja valstybinio užsakymo universitetams, kuris išspręstų daug problemų.
„Mokytojas – kaip paslauga, švietimas – kaip prekė, o galiausiai naikinamas mokytojo profesijos prestižas“, – savo pasisakyme teigė Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė J.Voloskevičienė, kėlusi ne vieną skaudžia mokytojų rengimo, jų dabarties ir ateities problemą.
„Įsigilinę į valstybingumo raidą negalime nesutikti, kad Lietuvos visuomenė – inteligentija, mokslininkai, politikai – nuolatos rūpinosi aukštuoju mokslu ir su jo raida siejo nepriklausomos valstybės vystymąsi bei ateitį. Istorija liudija, kad tarpukario Lietuvoje veikė septynios aukštosios mokyklos. Tarpe jų – pedagoginis institutas Klaipėdoje (Panevėžyje, Vilniuje), rengęs mokytojus visam mūsų kraštui. Taigi, prieš 75 metus buvo suvokta, kad mokytojo profesija yra išskirtinė, kad asmenybes ugdyti gali tik asmenybės.
Šiandien situacija kita. Mokytojai rengiami dažname šalies universitete. Ar tai gerai? Į šį klausimą vienareikšmiai atsakyti negalima“, – kalbėjo vienas pagrindinių šios konferencijos iniciatorių Seimo narys Gintaras Songaila.
Parlamentaras pažėrė kritikos srėlių ekspertų išvadoms. Jo nuomone, valstybė tinkamai neišnaudoja universitetų potencialo, neįsiklauso į akademinių bendruomenių nuomonę, o pateikus menkai pamatuotus siūlymus, sukeliama sumaištis, daugelis išvadų yra nepagrįstos faktais.
„Pastaruoju metu Lietuvos edukologijos universitete studijuoja per 11 tūks. studentų. Studijos organizuojamos trijose pakopose: bakalauro, magistrantūros, doktorantūros. Universiteto akademinį personalą sudaro 557 darbuotojai, iš kurių 52 profesoriai (daktarai ir habilituoti daktarai) , 290 – docentai (daktarai) ir 215 – lektoriai, asistentai. Universitete veikia 9 fakultetai ir 3 institutai. VEU – giliausias tradicijas turinti, didžiausia Lietuvoje mokytojų rengimo institucija.
Mokytojo profesija – viena seniausių profesijų pasaulyje. Tai profesija, kuri buvo, yra ir bus kaip bekistų socialinė sfera. Ir mokytojų poreikis augs, nes šiandien šalies mokyklose dirbantis kas trečias pedagogas yra vyresnis negu 50 metų. Todėl vienareikšmiai galima teigti, kad Lietuvos edukalogijos universitetą privalome išsaugoti ateities kartoms“, – sakė G.Songaila.
Seimo narys R.Kupčinskas, kaip ir kiti konferencijos dalyviai nuoširdžiai stebėjosi, kad tarp premjero potvarkiu paskirtų ekspertų nėra akademinės visuomenės atstovų ir reikalus už juos sprendžia kiti.
Diskutuojančius dėl galimos kardinalios universitetų tinklo pertvarkos ramino Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V.Stundys: „Tai, ką siūlo ekspertai, dar nėra teisinis dokumentas. Seimas be akademinių visuomenių nuomonės neformuos savo sprendimo. Ekspertai iš principo skatina diskusiją. Ir viena iš prielaidų – kintanti demografinė padėtis. Mažėjantis studentų skaičius yra iššūkis keikvienam universitetui. Todėl diskutuokime dalykiškai, be emocijų, prisiimdami atsakomybę dėl ateities“.
Tačiau raminamasis fonas menkai veikė diskusijos dalyvius. Bendrą nuotaiką atspindėjo VEU Istorijos fakulteto dekanas prof. Eugenijus Jovaiša, pareiškęs: „Mokslo bendruomenė yra išsigandusi, įsitempusi ir išdraskyta“. Tuo tarpu Seimo narys V.P.Andriukaitis be skrupulų pareiškė, kad ekspertų išvados nesuderintos teisės požiūriu ir neturi jokios galios.
Kas laukia šalies universitetų ateityje, matyt, priklausys ir nuo to, kiek aktyviai,viešai ir atvirai diskutuos ir ims iniciatyvą į rankas pačių universitetų bendruomenės.
Žiūrėkite lapkričio 14 d. Seimo Konstitucijos salėje įvykusios konferencijos-apvalaus stalo „Mokytojo profesijos ateitis Lietuvoje“ vaizdo įrašo:
Su Universitetais ketinama daryti tas pats kas buvo mėginta daryti su Etninės kultūros globos taryba ir Kultūros paveldo Komisija. Sukuriama tariama darbo grupė iš neaiškios kvalifikacijos asmenų. Jie parengia siūlymus, o paskui visi turi mąstyti tik tų siūlymų rėmuose ir gintis nuo kvailų minčių ir sumanymų neturėdami laiko nei dirbti nei užsiimti reikalingais ir rimtais darbais. Tokią veiklą vertinu kaip kenkimą Lietuvos mokslui ir kultūrai. Tiesiog sarmata žiūrėti kas išdarinėjama Seime.
Panašiai daroma ir su „ištiestos rankos“ Menų Tarybą.
Tarybiniais metais buvo vienas universitetas ir užteko.
Dabartiniai tik žmonių ir valstybės lėšas pusto bei diplomuotus bedarbius gamina.
Tarybiniais metais buvo ir vienas bankas…
Bet užteko ir pinigų nepavogdavo 🙂 (nors buvo, tiesą sakant, ne vienas – taupomasis, žemės ūkio, dar kažkokie dėl tarptautinių atsiskaitymų ir pan.).
ir vienas alus… Tikrai geriau buvo – ateini krautuvėn ir sakai „Ar mėsos neturitę?“, Atsako: „Čia žuvies neturime, o mėsos neturi kitame skyriuje”…
Smagūs laikai buvo. Sakai – Alaus! Duoda Alaus. Sakai – dešros! Gauni Dešros. O dabar – kokios, katros, kataros… ir dar etiketes skaityk, kad nebūtų eeee… ech.
Alus – tai būrų gėrimas. Išsilavinusiems labiau pritinka taurūs gėrimai.
Alus yra geras gėrimas troškuliui, pvz., numalšinti, karštą dieną.
Ir vėl nepataikėte: ir alaus buvo daug rūšių, ir mėsos bei kitokio maisto visiems užteko – nereikėjo, kaip dabar, po šiukšlynus knaisiotis.
Kur jūs gyvenot, kad taip nieko nebuvo?
Ar tik ne Rasiejoje? 🙂
Kuo daugiau universitetų ir juos baigusių, tuo daugiau protingesnių žmonių. Kuo daugiau protingesnių žmonių, tuo daugiau protingesnių seimo narių. Kubiliaus vietoje universitetams pinigų dar pridėčiau, kad tik daugiau seimo narių protingesnių būtų.
Kodėl nėra tokio priežodžio:
Kvailas kaip seimo narys.
Universitetus remti yra žymiai svarbiau, negu naują atominę elektrinę pastatyti. Kubilius, kaip diplomo nenusipirkęs, turėtų tai suprasti.
Vienas dalykas yra remti, o kitas – perprodukcija užsiimti ir turimas lėšas prastai panaudoti.
Norėjai pasakyti – tinkamiems žemės sklypams prichvatizaciją panaudoti.
Jei ne alkoholio reklama bomžai būtų po 2 universitetus baigę.
O besimokančių gudri pagrindinė svajonė – baltomis rankomis nedirbti juodo darbo. Lai dirba “bomžai”.
Tai dvasios ubagų svajonė. Ne visi tokie.
“O besimokančių gudri pagrindinė svajonė” – kad dievas ir tiems bomžams kažkiek košės įš smegeninę įkrėstų. Nepatikėsi – tavo bėda.
menkas pataisymas, Lietuvos edukologinis universitetas, o ne Vilniaus 🙂
Mokytojas ima vaiką už rankos ir veda į gyvenimą, kuris iš kiekvieno reikalauja daug žinių, mokėjimų ir įgūdžių. Mokytojo darbas kryptingas, nuoseklus, sistemiškas. Rektorius Jonas Kubilius sukūrė taikomuosius mokslus, kurie reikalingi visose kitose gyvenimo sferose: leidyboje, moksle, valdymo institucijose ir kt. Rektorius Jonas Kubilius savo universitetui suteikė akademinę funkciją, išvystė mokslinių kadrų raidą, kurie tęsia mokslinę veiklą toliau ir po akademiko mirties. Kiekviena aukštoji mokykla turi savo profilį, savo specifiką. Šiuo metu kenksmingi visuomenei yra verslo, M.Romerio, Šiaulių, tarptautinių santykių universitetai. Jie trikdo tautinį sąmoningumą, prieštarauja gyvenimo normoms. Mokslas turi tarnauti visuomenei ir duoti naudą žmogui ir valstybei.