M. Kundrotas. Lietuva – imperija ar hercogystė?

Užvirus karštoms diskusijoms, kas vis gi buvo viduramžių Lietuvos valstybė, kuria lig šiol didžiuojasi žymi lietuvių tautos dalis, reiktų pabrėžti kelis dalykus. Kas Lietuva buvo, kuo ji save laikė, kuo ją laikė kiti ir kuo ją dabar laikysime mes – anaiptol ne tas pats.

Dažną užgauna, jog politinis junginys, žemės plotais, karine galia ir tarptautine reikšme rungtyniavęs su Šventąja Romos imperija ir lenkęs daugumą Europos karalysčių, vadinamas didžiąja kunigaikštyste – prilyginant Liuksemburgui, kuris plotu vos lenkia Varėnos rajoną, o gyventojų skaičiumi nusileidžia Vilniaus miestui.

Teisūs tie, kurie sako, jog net „bendražmogiškas“ sąvokas iš vienos kalbos versti į kitą – gana keblu. Žmogus, kurį lietuvis vadina „siuvėju“, vokiečiui – „kirpėjas“. „Ginklo“ sąvoka lietuviškai kilusi iš žodžio „gintis“, rusiškai – iš žodžio „griauti“. Yra žodžių, kurių išversti apskritai neįmanoma – rusiškasis „avos“ arba „otsebiatina“.

Žinomas faktas, jog JAV ir TSRS vadovų susitikime po Antrojo pasaulinio karo jau naudota vertimo mašina – panaši į dabartines „Google“ ir „Microsoft“ vertimo programas. Amerikos atstovas pasiūlė išversti biblinę formulę: kūnas silpnas, tačiau dvasia stipri. Mašina išvertė taip, kad suprastų bet kuris tarybinis žmogus: mėsa sugedusi, bet degtinė laikosi gerai.

Jei nuo kalbos pereisime prie istorijos, keblumų kils dar daugiau. Sąvoka, kuri vienoje kalboje apibūdina viena, o kitoje – kita, bus sąlygota dar ir daugybės skirtingų patirčių, kurios lemia skirtingas sampratas.

Aišku viena: Lietuvos valdovai viduramžiais iš tiesų vadinosi kunigaikščiais – titulu, kuris vokiškai verčiamas „Herzog“, angliškai – „duke“, rusiškai – „kniaz“. Tik ar visais atvejais tai reiškė tą patį? Tiesa ir tai, jog dalies Lietuvos didžiųjų kunigaikščių titulas susirašinėjimuose su kitų šalių politikais verstas lotyniškuoju „rex“ arba graikiškuoju „basileus“, kas lietuviškai paprastai verčiama į „karalių“, pastaruoju atveju – net į „imperatorių“. Tik ar tai – esmė?

Pradėkime iš toliau. Dar gerokai prieš susiformuojant viduramžinei europinei aristokratų hierarchijai, šiaurės germanų (anot kai kurių istoriosofų – artimesnių baltams) vadai vadinosi „konungais“, pietų germanų vadai – „hercogais“. Šiaurės germanams (frankams) nukariavus pietų germanus (bavarus), „konungo“ titulas, vėliau evoliucionavęs į vokiškąjį „König“ ir angliškąjį „king“, dėl istorinės sanklodos tapo aukštesnis už „hercogo“ titulą.

Įdomu, jog senovinė germaniškoji žodžio „konungas“ forma buvo „kuningaz“, lygiai kaip vyriausiojo germanų dievaičio Odino vardas – „Vodanaz“. Išgirdus šių žodžių galūnes, Česlovo Gedgaudo ir Jūratės Statkutės de Rosales hipotezės apie seniausiųjų baltų ir germanų giminystę nebeatrodo tokios jau absurdiškos.

Eikime dar toliau. Osmanų Turkijoje vienas sultonas valdė daugybę chanų. Kazachstane viskas klostėsi atvirkščiai: vienam chanui buvo pavaldūs gausybė sultonų. Taip išėjo dėl to, jog kazachų krašte mongolai (iš kurių kilo „chano“ titulas) užvaldė senesnių kultūrų atstovus, kurie iš arabiškojo islamo buvo perėmę „sultono“ titulą, o turkų valstybė, kurios valdovai iš arabų perėmė „sultono“ instituciją, pajungė totorių valdovus, kurie, kaip ir mongolų atveju, vadinosi „chanais“. Kas vienur – kunigaikštis, kitur – karalius, arba net – imperatorius.

Japonijos valdovo titulas, į daugumą Europos kalbų verčiamas kaip „imperatorius“, iš tiesų turi savą vardą – „mikadas“. Paklausus pažįstamo japono, ką tai reiškia, jis atsakė – teisingai suprasi, jei versi – „vyriausias žynys“. Krivių krivaitis. Daugelį šimtmečių taip ir buvo: mikadas buvo dvasinis vadovas, o politiškai valstybei vadovavo siogūnas – lyg ir karalius, lyg ir karo vadas. XIX a. įvykus Meidzi revoliucijai, siogūnas nuverstas, o mikadas tapo monarchu: iš pradžių – absoliutiniu (nors vis tiek – labiau simboliniu), o po Antrojo pasaulinio karo – konstituciniu.

Graikiškas titulas „basilėjas“, kuriuo vadinosi ir Lietuvos valdovas Gediminas, iš pradžių reiškė smulkų genties ar kaimo gyvenvietės vadą. Vėliau šis titulas ėmė reikšti karalių. Bizantijos imperijos laikais – imperatorių.

Grįžtant į Lietuvą – kas gi buvo mūsų valdovai? Dauguma jų vadinosi kunigaikščiais. Vienas jų – Mindaugas – popiežiaus karūnuotas karaliumi, ir neteko aptikti faktų, jog šis titulas jo įpėdiniams būtų buvęs atšauktas. Germaniškasis titulas „konungas“, atitikęs lotyniškąjį-romėniškąjį „rex“, kas į dabartinę lietuvių kalbą verčiama kaip „karalius“, pernelyg jau tiksliai susišaukia su lietuviškuoju titulu „kunigas“. Jei „kunigas“ – karalius, tai „kunigaikštis“ – karalių karalius, panašiai kaip Sasanidų Persijoje – šachinšachas, visų šachų šachas. Imperatorius.

Lotyniškasis-romėniškasis „rex“, keltiškai – „riks“ – taip pat pasižymi pernelyg jau aiškiu sąskambiu su prūsiškuoju vado-valdovo titulu „rikis“, kaip ir su indiškuoju-sanskritiškuoju „radža“. Nebūtina, kaip Č.Gedgaudas, su išvadomis eiti iki Velykų salos, remiantis sąskambiais tarp prūsiškojo „rikio“ ir polinezietiškojo „arikio“ – abu titulai reiškė „vadą“ arba „valdovą“ – tačiau kaimyniškų ir etniškai giminingų tautų žodžių sąskambiai sako užtektinai.

Tad kas gi buvo mūsų valdovai? Atsakymas – kunigaikščiai. Tik Lietuvos kontekste šis titulas reiškė visai ką kita, nei Vokietijoje – „Herzog“ ar vėlyvojoje Prancūzijoje – „duc“. Ankstyvojoje Akvitanijos ir Normandijos kunigaikščiai („duc“) reiškė daugiau už patį Prancūzijos karalių, bet tai – dar atskira istorija. Panašiai kaip su chanais ir sultonais Turkijoje arba Kazachstane. Lietuvos kunigaikščiai sodino į sostus ir vertė iš jų Lenkijos ir Čekijos karalius, totorių chanus, prieš šiuos kunigaikščius drebėjo vokiečių imperatoriai ir rusų carai.

Kiekvienos tautos istorija – savita. Užtai mums, lietuviams, nėra jokio reikalo gėdytis autentiško lietuviško vardo – „kunigaikštystė“, ją keičiant svetimomis sąvokomis – „karalystė“ arba „imperija“.