J.Šikšnelis. Mokykimės lietuviškai

Neseniai išgirdau pasiūlymą intensyviai mokytis užsienio kalbų, nes esą grįšią iš užsienių emigrantai, kurių vaikai jau nemokėsią lietuviškai. Vėliau gavau laišką-prašymą siųsti emigrantams į Norvegiją lietuviškas knygas, nes jų vaikai baigią užmiršti lietuvių kalbą. Ir kilo klausimas: ko reikia lietuviui, kad išlaikytų prigimtinę lietuvybę? Kad tėvynėje jam draustų kalbėti lietuviškai? Kad Lietuvos vardas skambėtų pasaulyje ir taip žadintų begalinį pasididžiavimą?

Prašau atleisti už patetišką toną, bet juk kalbame ne apie pakilusias benzino ar duonos kainas, o apie tautybę, kuri niekada nebuvo tokia pigi ir taip lengvai prarandama. Ar tik ne dėl to, kad dabartiniai emigrantai palieka tėvynę dėl gardesnio duonos kąsnio? Galima pagalvoti, kad ten nuvykę valgo pyragaičius su sviestu ir, anot lotyniško posakio, ubi bene, ibi patria? Visi emigrantai – politiniai, ekonominiai, priverstiniai, savanoriški – ką nors čia palieka. Dažniausiai vargus, bėdas, skolas, baudžiamąsias bylas. Beveik visi grįžta pakeltomis galvomis, tarsi savo išvykimu būtų išgelbėję tėvynę. Likusieji čia srebia putrą, grąžina valstybės skolą, kas vakarą klausosi pranešimų, kad ne tik gero oro niekas nežada, bet ir gero gyvenimo.

Kam dar neaišku – taip buvo visais laikais, ne tik dabar. Turėtų būti atvirkščiai: likę čia kaip didvyriai sutinka grįžtančius sūnus ir dukras paklydėlius. Neturiu nieko prieš emigrantus. Kiekvienas laisvas pasirinkti. Esu kategoriškai nusiteikęs prieš lietuvišką patetiką. Rodos, esame santūrūs šiauriečiai, bet tos muilo operų patetikos nors vagonais vežk. Niekaip iš galvos neišeina viena scena. Knygos apie 1941 metų birželio sukilimą pristatymas mokinukų pilnoje salėje pradedamas įsakmiu liepimu sugiedoti valstybės himną, o pirmasis pranešėjo sakinys skamba taip: sukilimą inspiravo nacių Vokietijos žvalgyba abveras. Tai kodėl nebuvo sugiedotas tuometinės Vokietijos himnas? Kas šioje situacijoje buvo ydinga?

Dar gerai, o gal kaip tik atvirkščiai – blogai, kad jaunimėlis, nepaisydamas vedėjo kariškų komandų, spaudinėjo telefonų mygtukus ir nesigilino, kas ir kodėl čia vyksta. Lietuviška popsinio lygio patetika yra viena iš priežasčių, skatinančių jaunus žmones nemylėti tėvynės. Mes rodome nenuoširdžią, perdėtą, dirbtinę meilę tremtiniams, partizanams, lietuvybės skleidėjams ir nešėjams, signatarams, kunigaikščiams bei valdovams ir taip toliau. Rašydamas „rodome“ turiu galvoje ne kaip kiekvienas pilietis išreiškia tą meilę ar abejingumą, bet kaip ta meilė minėtiems subjektams ir reiškiniams atsispindi viešoje erdvėje, kaip ją, tegul ir prabėgomis, perteikia žiniasklaida.

Nejučiomis imi galvoti, kad visai netoli, bet nematomas sėdi režisierius ir į tą gyvenimo katilą negailėdamas beria prieskonius, kad tik mums apkarstų Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji ir kitos įsimintinos bei rimtį, susikaupimą ir susimąstymą skatinančios datos. Jam, režisieriui, puikiai sekasi, nes televizoriaus ekrane matai, kad ten prieš kamerą susirinkę šventės statistai valdišką pareigą atlieka su pasibjaurėjimu, nes minėjimas organizuotas neskoningai, paskubomis. Ta nuotaika netrunka smelktis iš televizoriaus ekrano.

Kas dabar moko mylėti tėvynę? Kokie pavyzdžiai skatina tą daryti? Negalima sakyti, kad jų iš viso neturime. Tik nerodome arba nemokame parodyti, nes tas parodymas lyg dainelėje: „O jūs, vaikai, taip… nedarykit.“ Grįžtu prie minėtos minties: mumis manipuliuoja meistriškai, nukreipdami dėmesį nuo tikrų vertybių į vienadienius blizgučius ir taip pamažu trindami tą, atrodytų, įgimtą tėvynės meilės jausmą. Toliau, kaip sakoma, technikos dalykai, nes užpildyti tuščią vietą bepigu stengtis, ji negali būti tuščia, todėl savaime užsipildo. Išvažiuojame tušti, grįžtame dar tuštesni su vaikais, kurie lyg niekur nieko išmoko anglų, vokiečių, ispanų, italų kalbas ir kuriems Lietuva – tik prišiukšlintas kiemas, nors savo gyvenime nieko gražesnio ar geresnio taip ir nematė.

Suprantu, tėvynės meilė negali būti visuotinė, kiekvienas myli savaip – dėl to nereikia sukti sau galvos, bet jei nemeilė pasiekia epidemijos mastą, reikia skambinti pavojaus varpu, tik ar nevėlu? Ar nepraleidome progos kalbėti arba patylėti? Ar puikiai išmanome savo vertę ir žinome savo vietą, ar ir toliau mums atrodo, kad esame pasaulio bamba ir visi be išimties turi mums nusilenkti? Vienu metu atrodė, kad pasaulio raktas yra Sabonio pavardė, bet netruko paaiškėti, kad krepšinio gerbėjų pasaulyje – vienetai.

Neturime rakto į pasaulį, gavę progą patylėti – burbuliuojame lyg seni bambekliai, gavę progą pakalbėti – tylime lyg žuvys. Pučiamės lyg varlės prieš dramblį ir manome, kad su mumis visas pažangus pasaulis, pasidabinęs ES ir NATO vėliavomis. Tokį mąstymą tylomis, bet primygtinai diegia tas pats nematomas režisierius. Juk tokio lygio ir masto režisieriui lyg patyrusiam sukčiui būdinga maišyti kortas ir slėpti rankovėje kozirius. Kodėl tad mūsų aukščiausioji valdžia, apsistačiusi armijomis pasakiškus atlyginimus gaunančių patarėjų, mina ant to paties grėblio, elgiasi lyg dramblys porceliano krautuvėlėje?

Išauklėtas žmogus gali apsimesti nematantis netakto vieną kartą, geriausiu atveju – du, bet ne daugiau. O kiek mes kartų prašovėme pro šalį? Daugybę, todėl esame ir būsime ignoruojami. Kaip kvaileliai, galintys įkišti trigrašį ten, kur nereikia, ir sugadinti vakarienę.

Kas sujaukė mūsų protus? Aiman, ar reikia toli ieškoti, jei čia pat atpirkimo ožys – sovietmetis, ant kurio kariame visus šunis ir kuriam pripaišome visas savo bėdas, baimes, trūkumus, pagaliau nuodėmes. Jau vien anekdotas apie vagį, teisme tvirtinantį, kad vogti jį išmokė tarybiniai laikai. Taigi ir mūsų dvasinių klaidžiojimų šaknys ten, socializme? Kas liktų kaltas, jei nebūtų buvę tarybinės santvarkos? Kapitalizmas? Saulės dėmės? Astrologija ir numerologija? Landsbergis ir Vagnorius? Visi ir viskas, išskyrus mus pačius, negalinčius atskirti Lietuvos nuo nedarbo, mažų atlyginimų, aukštų kuro kainų, viešoje erdvėje burbuliuojančių skandalų ar vadinamojo elito gyvenimo aprašymų. Ir kai man sako: „Lietuva mūsų nemyli, todėl paliekame ją“, širdis tiesiogine šio žodžio prasme apsiverčia krūtinėje. Už ką Lietuva turi jus mylėti? Ar apskritai Lietuvai reikia ką mylėti? Tik vikrus manipuliatorius, užleidęs miglą ant mūsų smegenų, gali taip vykusiai sujaukti akcentus.

Tėvynė negali ir neturi nieko mylėti, nes ji yra tam, kad mes, jos vaikai, ją mylėtume. Ir pagaliau laikas būtų atskirti viralo dubenį nuo tėvynės. Buitį nuo būties. Nes čia ir imami drumsti mūsų protai. Seimas tampa Lietuvos širdimi, iš televizorių ekranų nenykstantis veidas – Lietuvos gelbėtoju, visi valdžioje esantys – vagimis ir panašiai. Knieti priminti sparnuotą Johno F. Kennedy frazę: neklausk, ką tavo šalis gali duoti tau, klausk, ką tu gali duoti savo šaliai. Imkime skaičiuoti, ką paaukojome tėvynei, kuri neva mūsų nemyli. Skurdi buhalterija, nėra ko skaičiuoti. Duok, duok, duok… norisi pabaigti dainuškos žodžiais: į snukį.

Perprasti jausmus nepadės nei Valatka, nei Savukynas, nei dar dešimtys politinių apžvalgininkų. Čia ne šeiminė nesantarvė, kurią sprendžia skyrybų biurai: greit ir be problemų. Kiekvienam iš mūsų dera susikaupti vienumoje ir atsakyti į klausimą: kas yra Lietuva ir kas esu aš? Atsakymas nebus parašytas ryškiomis raidėmis, atsakymo negalėsite neužsikirsdami berti į mikrofonus, netgi perduoti savo vaikams, nes šio jausmo negalima suformuluoti nuvalkiotais, nudilusiais žodžiais, jis neaprašomas kaip ir pati tėvynė, kaip meilė, todėl, radę atsakymą, pajusite pilnatvę širdyje. Arba nepajusite. Juk ne kiekvienam duota.