R. Gudaitis. Apie uniją, ašaras ir darželinukų demonstracijas

Šios publicistinės poemos be ritmo rimo ištakos, genezė anų laikų niūrioj okupacijoj, alkanoj, linksmoj, viltingoj jaunystėj – kadaise, jau studijuodamas, dirbau Žemuosiuose Paneriuose statomoje gelžbetoninių konstrukcijų gamykloje, kur pakliuvau, į tvirtas brigadininko Kaziuko rankas.

Mūsų brigada gamino balkonus – nors tuomet buvo sakoma, jog tarybinių žmonių karta gyvens „jau“(!) komunizmo sąlygomis ir tie namai su mūsų balkonais būsią nugriauti, tačiau jie, matai, sako dabar Kaziukas, tapęs dideliu, turtingu, išdidžiu ponu Kazimierovski, tebestovi dar,o mes, Romaček, pan Romuald, turime Tomaševskį ir lenkų rinkimų akciją, kurios garbingas narys esu, gal nori protekcijos pakliūti pas Zuoką?

Man labai gaila jūsų, kad turite užanty tuos ponus, pan Kaziuk, atsakau tiesiai ir suvalkietiškai jo lenkišką šuns kraują pavadinu pšekrep. Ar prisimeni, klausia, kaip negailestingai vaikiau tave, pienburnį? Kur jau čia pamirši – Kaziukas žvelgė į mane iš aukšto, paduok armatūrą, nešk betoną, bėk šen, lėk ten, greičiau, vis su keliaaukščiais keiksmažodžiais, nebūtinai lenkiškais, tačiau aš žinojau savo vietą, todėl išsiskyrėme taikiai, užtatai dabar toks mielas dviejų senų bičiulių susitikimas bei jo atspindys suskilusioje geldoje, kurią mudu su Kaziuku pasiryžę suklijuoti į asmeninę, taip sakant, pavyzdinę uniją ir dabar šnekamės apie principus.

Aš jam – apie Kraševskį ir Sirokomlę, apie jų meilę Lietuvai, apie Narbuto žygdarbį ties Dubičiais, o jis – kad tokių ponų nėra rinkiminiuose akcijos sąrašuose, Gariūnuos ar Lazenkuos paklausinės, kas čia per paukščiai.

Atsikūrus laisvai demokratinei Lietuvai, kai valstybės vyrai išsijuosę ėmė „normalizuoti“ mūsų valstybių santykius, buvau primiršęs Kaziuką – prisimindavau jį gal tik per jo pavadinimo turgų ir bene porą kartų mačiau Aušros Vartuose. O kai tapo veikėju, neiškęsdavau nenušypsojęs. Dabar jau nesijuokiu, sakau Kaziukui, nejuokinga. Todėl kad buvo toks vaivada lietuviška pavarde Kirtiklis, niech žyje, ir kirtosi tas Kirtiklis su lietuviais, kaip tu dabar su manim, ir aš su tavim, pan Kazimierai.

Puošnia legionieriaus uniforma, su Lenkijos vėliava rankoje ir dvigalviu ereliu širdyje Kaziukas andai žygiavo su gyvais sveikais kaip ridikais šios šalies piliečiais Šalčininkuose Želigovskio ir kitų žygių garbei, ir jiems lijo kvapnių žiedlapių lietūs, o Lietuvos valdžia liko išsižiojusi, neišdrįsusi nė gugu ištarti.

Ir žygiuos dar kiek reikės Kaziukas. O jeigu mes imtume ir taip pražygiuotume Punske, Augustave ir Suvalkuos su anų laikų Lietuvos kariuomenės uniformom, ką Varšuva į tai? Ten – jūsų reikalas, nors abejoju, ar jums kas leistų savivaliauti, grubiai pažeidinėti tarptautinę teisę ir rengti paradus kaimyninėje valstybėje, visi atsidurtumėte belangėj, tu pirmutinis, o čia – reikalas mūsų, teisus ir šventas, atšauna Kaziukas, mus gina mūsų prezidentas Komorovskis, mūsų ministras Sikorskis, o jei prireiks – tai ir generalinis štabas gins, Jevropa yra Jevropa, ir man – lenkų kortą panosėn tik terkšt, o aš į ją žabalai žabalai, žinot, įdomus toks dokumenčiukas Europos Sąjungoje, liudijantis, kas yra mūsų, o kas – ir ne.

Išaugo Kaziukas, subrendo – iš darbininko, muselės jedinstvininkų ir autonomininkų tinkle, išvirto į ūsus raitantį solidų politikierių, patvirtindamas taisyklę, kas buvo nieks – tas bus viskuo. Pasiuntu rėkti: į Briuselį mūsų Kaziuką, į Briuselį! O man ir čia gerai, visai logiškai atšaldo mane. Jūs dar mane paminėsit – taip elgtis, kaip jūs čia elgiatės su lenkų tautine mažuma, negalima! Rėžia iš peties savo teisybę, remia mane prie sienos, pakukuok tu jam, kad gudrus, čia verkiant reikia kompromiso, mano, mūsų nuolaidų, bet jo tas neužganėdins, būkime ramūs.

Su Varšuva mes jums duosim namų darbų, aborigenai jūs iš Lietuvos, griausmingai kikena į kumštį. Iš vienos pusės lyg ir nuskriaustas, nustekentas, priverstinai diskriminacijos ruporu tapęs, kita vertus – mąsto didžiavalstybiškai, tvirtai stovi, uola dunkso ant žemės santakoje Vilnelės Vilijos.

Graudina toji stačiai sustingusi Skriauda, Neteisybė, politiniais drabužėliais apsitaisiusi, triukšmauja ūsuota ir labai gerai savo žemės reikaliukus su bendrapartiečių pagalba Vilniuje susitvarkiusi, todėl užsimojusi tvarkyti kitus naša akcija, naša rota.

Tik pasižiūrėk, Kaziuk, kaip suklestėjo jūsų švietimas nepriklausomos Lietuvos laikais, pasidžiaukim sykiu. Melas, mūsų bėdos tiktai iš jūsų loskos, o jei ko ir pasiekėm – viskas Varšuvos dėka, paspringsit mūsų ašarom, iš paskutiniųjų kertasi su manim tas dešimt politinių frazių mintinai iškalęs, neblogai lietuviškai prakutęs kirtiklis, tas mielas Kaziukas, be kurio gyvenimo man nėra, nes Jogailos, karaliaus Vladislovo šmėkla klausia mudviejų be užuolankų ir diplomatijų: o kur judviejų unija, nenaudėliai, ir ką man savo broliui Vytautui pasakyt?!

O į jevraparlamentą mes mano anūkėlę išsiųsim, sako, siuntė rinkiminė akcija žalių rūtelių rauti, atsakau jam į toną, ta kad užgiedos angliškai, apsiklokit grabais, apie lenkų mažumos teises!.. Sakykit, na ar nevertas jis poemos? Kiekvienas žmogus ant kupros neša savo kryželį, o aš – Kaziuką!.. Nes esu lietuvis ir skriaudžiu mažumą!..

Mudviejų patirtys skiriasi – kol formavosi tvirti lyg gelžbetonis Kaziuko įsitikinimai, priklausiau tiems, kam apmirdavo širdis nuo lenkiškų rankraštinių relikvijų universiteto, Tado Vrublevskio bibliotekose, nuo begalinės polonistikos gausybės ir Lietuvos joje. Mano kartą gaiviai veikė lenkų kultūra.

Šimtmečiais gyvavusi, su baroku ir romantizmu, su Šopenu, Moniuška, Mateika į mūsų kraują įaugo Adomo Mickevičiaus jaunystės poezija ir meilė Lietuvai. Ir naujoji kultūra, o ji man sutapo su abiem Milošais, fantastu Stanislovu Lemu (stingdė kraują fantasmagorinės alegorijos „Soliaryje“, jas subtilia kino kalba išreiškė Andrejus Tarkovskis to paties pavadinimo filme, kur vaidino mūsiškis Donatas Banionis), iš nuogirdų ir paskaitinėjimų – susižavėjimas eksperimentiniu Grotovskio teatru, ėjom, kraustėmės iš proto, aišku, pirmiausia dėl lenkų kino – mūsų dievaičiai buvo Andžejus Vaida, Ježis Kavalerovičius, o Zbyšeko – Zbignevo Cibulskio tragiška žūtis po vagono ratais tapo tragedija ir mums.

Mes turėjome langą į Europą – įvairią, nuostabią, cenzūros menkai kaustomą lenkų spaudą, kurią rijome godžiai, vis nepasisotindami. Naujoji lenkų kultūra vilniškio „Draugystės“ knygyno lobių pavidalu, literatūrine, kultūrine, visuomeninius politinius procesus drąsiai atspindinčia spauda (vien „Polityka“ ko buvo verta!), net bulvaru ir humoru atstojo oro gurkšnį slogioje tvankumoje.

Jaudino kruopščiai slepiamas, bet mums realiai iškylantis Tuchačevskio armijų sutriuškinimas prie Vyslos, paniškai raitanti kulnus, žirgus praradusi Budiono raitelių armija, tas bėgimas įamžintas genialioje Isaako Babelio „Raitelių armijoje“, iš čia mes miglotai kildinom šių armijų komisaro Stalino kerštą, juodą jo neapykantą Lenkijai ir lenkams.

Miglotai tenutuokdami apie Molotovo-Ribentropo paktą, stebėdamiesi staigiai įsiliepsnojusia dviejų tironų meile vienas kitam prieš karą, šnibždėdavomės apie Katynę, kalbėjomės garsiai, kodėl lenko Rokosovskio armijos nežengė į Varšuvą, kur sukilėliai springo krauju kovodami už savo laisvę.

Mes matėme, jog lenkų tautos neįmanoma parklupdyti, įsiteikti jai stalininės architektūros rūmais Varšuvoj ar dovanotomis teritorijomis mainais už prarastas žemes. Visados traukė bendra ir atskira istorija, domino nesusipratimai ir nesusikalbėjimai prarandant degraduojantį valstybingumą, jaudino apleisto Zulavo vaizdas ar mintys apie buvusį valstybės viršininką maršalą ir jo gūdžią vienatvę „savo Lietuvoje“ – Vilniuje ir Druskininkuose, gilų seno pasiligojusio žmogaus sielvartą, kad jam nepavyko atkurti didžiosios unijinės valstybės nuo jūrų iki jūrų (pridurkime: dovanėlės mūsų Kaziukui, kur viena nacija būtų lygesnė už kitas, o lenkiška Lietuva neregėtai išaukštinta).

Vaizduotę audrino Poznanės demonstracijos, išvaikytos tankais, asmenybės kulto demaskavimas (tai mūsų kaimynai slaptą Chruščiovo pranešimą pirmieji ėmė pardavinėti turguje), o tuometinę Maskvai klusnią Vilniaus valdžią mes lyginome su drąsesne kaimyninės šalies valdžia ir su tuo, kad čia net komunistai buvo Dievą tikintys. Lyginome lenkų asmenybes, Lietuvoj gimusias augusias: tą patį Pilsudskį su Dzeržinskiu, tapusiu budeliu ir klaidingos idėjos fanatiku.

Mes gulėme kėlėme su „Solidarumu“, jo derybomis, streikais, popiežiaus apsilankymu gimtojoje žemėje, dešimtis kartų skaitėme derybų komunikatus su Valensos, brolių Kačinskių pavardėmis ir krūpčiojome, kad, į valdžią atėjus Kaniai, gali į Lenkiją įsirioglinti su tankų armadomis ir Vania (sukriošęs Suslovas lankėsi pas Jaruzelskį su ultimatumu).

O paskui buvo karinė padėtis, patriotų internavimas, kiti žingsniai, kurie leido Lenkijai atsikratyti Maskvos ir jos satelitinio bloko. Visa ši spalvinga kultūrinių reminiscencijų, betarpiškų įspūdžių, estetinio išgyvenimo, istorijos ir dabarties pajautimo, persipynimo, kunkuliuojančios kaimynystės kupina neužmirštama atmosfera plėtė mūsų akiratį. Gal todėl ir į mažumą Lietuvoje, kenčiančią nuo rusifikacijos, žvelgėme draugiškai ir pergyvenome, jog polonistiką pedagoginiame institute studijuoja tik keliolika studentų.

Šie monologai su meilės pareiškimais pripildo pono Kazimierovski širdį gilaus liūdesio: kodėl, už ką tu šitaip nekenti lenkų, tavo kalbos ksenofobiškos, demagogija, kad paslėptumėt savo diskriminaciją, gėda, ir jo akyse šmėkšteli tokia kilmingai šlėktiška, aristokratiška ironija, toks, žinote, pranašumas, kad aš pirmą kartą pagalvoju – o gal jis tikrai iš didelių ponų, ir gelžbetonis man tik pasivaideno?..

Bet juk ties Dieveniškėm tikri Kaziuko broliai, šnekantys po prostu baltarusiškai, vos neiškaršė kailio mudviem su Jonu Trinkūnu, senojo baltų tikėjimo kriviu, už tai, kad išdrįsome uždainuoti „Atskrend sakalėlis per žalią girelę“!..

Buvome broliai ir sąjungininkai dramatiškiausiomis mūsų istorijos akimirkomis, kol neatsirado koncepcijų, „originaliai nušviečiančių“ mūsų tautų ir valstybių santykius, tamsių puslapių ieškančių ir vis daugiau jų atrandančių, vandens drumstimo profesionalų, manipuliuojančių nacionaliniais jausmais ir siekiančių įrodyti, jog viena tauta labiau subrendusi valstybei už kitą, kol viena sostinė neėmė ieškoti kliaučių ir pretenzijų tiesiogiai kištis į kitos valstybės reikalus ir mokyti kitą sostinę.

Tam reikėjo preteksto, ir Kaziukas, o su juo – lenkų mažumos klausimas, labai tiko. Teisybę šnekant Kaziukui nei kultūra, nei švietimas niekada nerūpėjo, bet dabar jis tapo ekspertu ir ėmė klykti kaip skerdžiamas: gelbėkit! O juk gelbėtojas čia pat. Jis didesnis ir stipresnis.

Iš pradžių mūsų kaimynai elgėsi santūriai ir civilizuotai. Tačiau palaipsniui – Kaziuko skundų įtaka! – jie įsitikino, kad dairomasi į Lenkijos pusę, laukiama pagalbos, išnaudojama menkiausia proga kurti skriaudžiamos ir diskriminuojamos mažumos įvaizdį, o Lietuvos valstybės vyrai aiškiai nėra principingi. Jie silpnesni už mus, nusileis.

Tokiu būdu mūsų aukščiausia valdžia jau daug metų nuolaidžiauja, įsiteikinėja iš Lenkijos atvykusiam Kaziuko globėjui – kaip taisyklė iš Vilniaus ar Lietuvos gilumos kilusiems prezidentams, premjerams, visokioms senos lietuviškos bajoriškos ar didžiūniškos kilmės deputacijoms, veikėjams, kurie, žodžiais pasisakydami už gerus ir gražius santykius tarp valstybių, tautų, visados atranda, kad lenkų tautinė mažuma mūsuose ujama ir galo krašto toms skriaudoms nėra, nebus, todėl šitą privalo regėti, girdėti visas pasaulis, juk „bloga mažumai Lietuva“ – ne koks mitas, o šiurpi tikrovė.

Beje, tarpvalstybinių susitikimų scenarijai panašūs – oficialūs su mumis ir visais protokolais, įprasta retorika, čia viskas diplomatiška, be priekaištų ir kiti – kur, susitikus akis į akį, savųjų tarpe, išryškėja vis didėjanti aibė klaikybių, vis gilėjanti „neišspręstų klausimų“ praraja, ir girdisi vien graudžios skriaudžiamos mažumos dejonės, kur Lenkijai ir jos valdžiai reikia ginti savo tautiečius, suprantama, po to mūsų valdžiai tenka vien teisintis ir pataikauti.

O kai Lietuvoje atsirado dar ir Kaziuko dievinama partija, kurios pagrindą sudaro tos menamos, tariamos, išsigalvotos „skriaudos“, tuomet ir paaiškėjo, kad žūt būt norima lygioje vietoje sukurstyti tautų ir valstybių konflikto laužą, o paskui apkaltinti dėl to kitus. Kuo labiau pataikaujama, tuo labiau Kaziukui (ne vien maniškiam, bet ir tam kitam aukštajam garbingam svečiui ir visiems jiems drauge) užauga ragai, ir jis jau pamiršta, kad suvereniai valstybei – NATO sąjungininkei, ES partnerei – diktuoti nevalia.

Jis trokšta kelti Vilniaus krašte Lenkijos vėliavą, trukdo tik demografinė situaciją ir aplinkybė, jog ne visos skriaudos pagarsintos, ne visi čionykščiai lietuviai užspeisti į kampą.

Tam Kaziukui viskas leista. Jis jau pamiršo kertinį principą, nuskambėjusį švento Tėvo vizito metu – kreipinį į lenkiškai kalbančius Lietuvos piliečius, raginimus jaustis laisvais lygiateisiais šioje nepriklausomoje šalyje ir tai, kad būtent šio pontifikato metu Vilniaus arkivyskupija visiems laikams atiteko Lietuvos bažnytinei provincijai, kad Jis niekados nepalaikė visų mėginimų skirstyti katalikus vien pagal gimtąją kalbą (keista istorija dėl „švento vien lenkams“ paveikslo liudija, kad tai kai kam labai nepatinka) Kaziukas jau pamiršo, tas jam ir nerūpėjo, mūsų gilų solidarumą, bendrus veiksmus Baltijos kelio, Sausio įvykių, europinės integracijos pradžios dienomis, mūsų brolybę – jis ieško priešo!

Ir jam padeda, jam talkina visokie patarėjai, kurie jau padovanojo mums „strateginį bendradarbiavimą“, „sėkmingai nutiestus“ elektros tiltus ir Mažeikių gamyklą su „pigiu“ jos benzinu (didžiausia klaida įsiteikinėjant tiems, kurie ant mūsų galvų jau šoka krakoviaką). Tiems patarėjams irgi labai reikia priešo, nes kaip jie patarinės „dviejų tautų ir valstybių santykių gerinimo klausimais“, jei tų nesutarimų ir konfliktų nebus!

Šiam konfliktų ieškojimui netinka tarptautinės paralelės ar pavyzdžiai, tačiau vis dėlto prisiminkime, kuo baigėsi de Golio bandymas žadinti Prancūzijos didybe prancūziškai kalbančius Kvebeko gyventojus – Kanados piliečius. Įsivaizduokime Sarkozy su pretenzijomis Belgijai ir flamandams dėl skriaudžiamos frankofoniškos jos dalies „diskriminacijos‘ ar švietimo klausimų, Paryžiuj dalijamą „prancūzišką kortą“ šios šalies piliečiams, austrų, vokiečių reikalavimus Vengrijai, pastarosios – Rumunijai, Slovakijai, Ukrainai, švedų ir suomių tarpusavio priekaištus, kitų bendras valstybes turėjusių, per karus teritorijas praradusių valstybių problemas, – jeigu jų ir esama švietimo, kultūros srityse, tai viskas sprendžiama dalykiškai, be triukšmo ir diktato.

Kada cyptelti neišdrįsdavau po brigadininko Kaziuko padu, tai universiteto skaitykloje man į rankas pakliuvo tada Lietuvoje nežinoma Lenkijos lietuvių leidžiama „Aušra“, ir aš aiktelėjau, kiek čia panaikinta mokyklų, kiek lietuviškų parapijų, kur skiriami tik lenkiškai kalbantieji kunigai. Važiuojant pro Kalvariją, aštriai žeidė krūtinę tas nukirstas kaip peiliu kelias, jausmas, kad ten, pietvakariuose, laisvesnėj Lenkijoj mūsų broliai, amžiams atskirti nuo mūsų.

Dabar, ačiū Dievui, sienos išnyko, bėdų esama ir pas mūsų brolius, bet mes juk nerengiame Europoje ir pasaulyje manifestacijų, nors ką pasakyti Lenkijos pusei dėl savo tautiečių padėties tikrai turime.

Lietuvių tenai beliko tik penkiolika tūkstančių, ir niekas jau neklausia, kodėl, kur tos mokyklos ir parapijos, kur ištirpo ir pasidėjo tautiečiai, o jei kas ir klausia, tai atsakymus atranda tik skaudžiose metaforose. Nors mes ieškome ženklų, dvasios reliktų peizaže ir juos atrandame – nebūtume išnykusių jotvingių ar per stebuklą išlikusių lietuvių ainiai! – bet žvelgiame į gyvuosius, į tuos, kurie gyvens po mūsų. Tuo tarpu Kaziuko sindromas skatina ieškoti pretekstų, pretenzijų ir kivirčų. Kaltininkas aiškus, trokštama šiuo atradimu pasidalinti su visa Europa – baubas masinėje sąmonėje egzistuoja: ta baisioji Lietuva – pikta pamotė savo mažumai! Lenkija, sako Kaziukas ir choras jam pritaria, to neleis!

Pagarba tarp tautų ir valstybių kyla iš vidinės, dvasinės pagarbos kultūros – negali būti tikrai laisva tauta, kuri negerbia kitų tautų, jas niekina ar žvelgia iš aukšto į kaimynus. Tautos apskritai esti tik laisvos, pavergėjai visada tuo įsitikindavo, jų prigimčiai ir sielai svetima nepagarba ar panieka – tokios nelemtos idėjos paprastai primetamos valdančiųjų ar ideologijų ir atneša tautoms tik nelaimes ir sunkiai gyjančias žaizdas. Tai režimai ar provokatoriai sukursto tautas ir įstumia jas į neapykantos bedugnę.

Nelaisvi tėra tiktai žmonės, kurie laisvę supranta kaip teisę suvedinėti istorines sąskaitas, arogantiškai žvelgti į kitas tautas, kurstyti nesantaiką, ir šioji nelaisvė žmogų atplėšia nuo knygos, ir įbruka jam į rankas geležim kaustytą kuoką. Toji kuoka, apsvaigus nuo klaidingai suvokiamos laisvės, gali įgyti įvairias, kartais visai nekaltas formas.

Vis daugiau globalioje ir lokalioje aplinkoje buitinio nacionalizmo – aklo, žemo, barbariško, gėdingo koneveikimo ir plūdimosi, spekuliacijų ir prasimanymų, nešnekant jau apie virtualią erdvę, kuri greitai pavirs dvokiančia šių aistrų kloaka, jei visuomenė negins žmogaus dvasios, pažinimo džiaugsmo, tyro idealo, sąžinės ir padorumo.

Tylėti šioje situacijoje, taikstytis su ja negalima. Ir jei kurios tautos, valstybės atstovų mentalitetui būdingos savybės traktuoti kokį miestą ar jį supantį kraštą kaip savą – vadinasi, jis užkrėstas manijos atsirevanšuoti, pasisavinti, užvaldyti ir dar kaltinti kitus, šia manija nesergančius. Klastingos tos manijos bakterijos tuo, kad jos graužia ir ėda dvasią, atiduoda žmogų komandai, instinktui, neapykantai, norui savo tautos vardu žeminti kitų tautų žmones.

Mes trokštame, kad greitai susitaikytų Balkanuose vietoj buvusios Jugoslavijos susikūrusios valstybės, kad užgestų visiems laikams karšti siaubingo konflikto pelenai ir kad kraujo mariose dvidešimto amžiaus pabaigoje išsimaudžiusios tautos broliškai apsikabintų vieningoje Europoje. Mes gerai žinome ir jaučiame, kokie gilūs konfliktai Kaukaze, kokie jie tragiškai neišbrendami čečėnų, armėnų, azerbaidžaniečių, gruzinų, rusų tautoms.

Mes matome, koks mažas pasaulis ir kiek jis atneša kančios, sielvarto žmogui, mes matome šėtoniškas blogio pastangas – deja, dažnai sėkmingas – nugalėti žmogiškumą ir moralę. Tautų iškentėta, krauju aplaistyta idėja – apsikabinkim, milijonai! – mums tauri ir šviesi. Demokratui lig panagių Kaziukui, aišku, ji nepatinka, bet garsiai jis šito dėl viso pikto nesakys.

Bet koks tautiškumas sveikintinas, bet jis neturi virsti aklu, siauru, vien save aukštinančiu, kitas tautas niekinančiu nacionalizmu, tautų nacionaliniai bruožai gražiausiai atsiskleidžia kultūroje, galiausiai dėka pagarbaus įsijautimo į bendražmogiškas taikaus subuvimo, bendro likimo tradicijas, į nepaaiškinamą ir niekados neįmenamą paslaptį, sudarančią kiekvienos tautos savastį ir esmę. Ta paslaptis niekados nebus įminta, ir tuo ji žavi, didinga, viliojanti. Ne išimtis ir abi mūsų tautos.

Mums gyvenimo nepakaks įminti visas nacionalinio charakterio, kalbų, tautosakos, mitologijos paslaptis, atspėti, kas dovanota mums genuose, išgirsti, pajausti protėvių kraujo balsą, ir tuo mūsų būtis, Dievo delno palytėta, yra graži.

Skirtingai suprantama ir jaučiama Adomo Mickevičiaus meilė Lietuvai, „brangesnė už sveikatą“ – mums ir jums, broliai, ji mus jungia ir skatina atsiriboti nuo abiejose tautose, deja, klestinčių niekšų, politinių dviveidžių, kuriems mielesnė provokacija, o ne broliškas solidarumas nelaimės valandą ir taikinga ateitis.

Istorinėje atmintyje man svarbus ne prieškarinio Varšuvos ultimatumo Lietuvai nedelsiant užmegzti diplomatinius santykius faktas, o tai, jog petys petin mes stovėjome Žalgirio laukuose, Europos laukų mūšiuose, dviejuose didžiuosiuose devyniolikto amžiaus sukilimuose prieš Rusijos imperiją, jog mes verkėme nuo sustingusio į ledą Oginskio polonezo Sibiro platybėse, buvome sukrėsti Čiurlionio genijaus, užjautėme vieni kitus Europos padalijime, okupacijose ir išsilaisvinime. Mes buvome, esame kartu, todėl kurstyti nesantaiką tarp mūsų tautų ir valstybių – niekšybė.

Gana spekuliacijų dėl pažeidžiamų teisių, nes tos teisės – negudraukime, ponai: juk jeigu ne aistros dėl švietimo įstatymo, tai pretekstų kelti kipišus būtų atrasta kitų! – iš tiesų nėra pažeidinėjamos, o jei kam nors niežti tam tikras kūno vietas dėl Vilniaus krašto, tai tegu jas pasikaso į didžiavalstybinio mentaliteto liekanas savo pasaulėjautoje – ir tą negalavimą kaip ranka nuims!

O jei dar mes nesivelsime į „originalias istorines koncepcijas“ su politiniu kvapeliu, į polemikas su mano brigadininko Kaziuko dievinama primityvios ideologijos partija, tuo bus geriau mums visiems.

Be kiršinimo apskritai nebūtų kai kurių ponų ir jų pretenzijų. Nepaisant jų pastangų viską įmurkdyti į purvą, abiejų valstybių žmonės draugauja, bizniauja, lanko vieni kitus, plečiasi kultūrinis, mokslinis bendradarbiavimas. Visur gerai, kur nekurstoma, kur nepučiamos iš muilo burbulo nesantaikos žarijos.

Pagarba vieni kitiems įrodykime, kad esame aukščiau juodų užmačių supykdyti mūsų tautas! Ir mes esame pajėgūs atremti niekšybę – abiejų tautų geros valios žmonės, menininkai, kultūrininkai, rašytojai, mokslininkai, visi, neabejingi istorijai, kultūrai, dvasiniams saitams!

Todėl jums rašau apie mano mylimą Kaziuką. O gal apie nacionalinį kvailumą, ribotumą ar didžiavalstybines pseudoteisines pretenzijas. Ir apie iliuziją, kad vyresnis brolis visados vedžios už rankutės jaunesnį, kad bus teritorijos kitose valstybėse – anklavai, kurios bus vyresnio brolio nuosavybė. Taip pat apie „originalias istorines koncepcijas“, kur viena tauta kultūringesnė, labiau verta valstybės, o kita klystanti, nusižeminusi ir laukianti globos, apie nustebimą Lenkijos istorikų sluoksniuose, kaip tas „originalumas“ iš piršto laužiamas ir kaip skubinamasi už jį ordinus atsiimti (mūsų Tomaševskis tai išmintingesnis, neatsiėmė Lenkijos apdovanojimo, kumši man pašonėn Kaziukas).

O gal apie tai, kad Lietuvoje nėra tiek kvailių, kiek norėtų akcijos tūzai – juk mes matome, į kokią aklavietę mus veda kaimyninės šalies ultimatyvūs pareiškimai ir kai kurių galvas praradusių mūsų bendrapiliečių kalbos, intrigos, priešų atradimas.

O mano derybos su Kaziuku dėl mudviejų amžinos unijos nesibaigė: tęsiasi tie mieli mudviejų pašnekesiai apie mūsų bendrą likimą, Lietuvoje, sakau aš, mūsų Jevropoje, atsako man Kaziukas. Jis sugrįžo linksmutėlis su instrukcijom iš Varšuvos ir dabar kupinas jėgų. Lenkijoje rinkimai, todėl ten visi poną Kazimierovski, nešiną Vilenčiznos skundų registrais, sutinka audringais plojimais.

Nors toli gražu ne visi, ir tokio tikrų lenkų nelenkiškumo jis negali suprasti, na bet šios kliūtys bus sėkmingai įveiktos. Nuostabus tas Kaziukas. Ir nuostabi mūsų tikrovė, kur Kaziukas darosi visados teisus, todėl jis man, savo skriaudikui, bičiuliškai suraito panosėj gražią pirštų kombinaciją. O aš jam sakau: neišdegs, pan Kazimierovski.

Tai ir yra mudviejų asmeninė unija, politkorektiško dialogo pavyzdėlis, kaip reikia žengti pirmyn vis gręžiojantis atgal abiem šalim paeiliui pirmininkaujant Europos Sąjungoje, na Kovno, mes jums parodysim, o aš jį širdingai apkabinu, o man jis meiliai graso aukso žiedais platinos grandinėm padabintu kumščiu, ir šitaip žengiam mudu į rinkimus ir mūsų, Lenkijos, Lietuvos gražią ateitį, kuri be Kaziuko būtų pasiutiškai nyki, ir mūsų valdžia laužo galvas nesugalvodama, kaip čia dar įsiteikus, pamaloninus kaimyną, kad tik jis nerūstautų, o Vilniuje, kuklus Kaziuko nuopelnas, vyksta didžiausia istorijoje darželinukų demonstracija, kam ant Kinijos gamybos barškučių nėra užrašo, na jūs žinote, kokia kalba ir dar – koks įžūlumas, tik pamanykit! – be dvigubos v raidės!

Čia tik daug žadanti pradžia, bravo, sako Kaziukas, nejaugi tu mus dar dėl čiulptukų prie gėdos stulpo kalsi ir Europos komisijai apskųsi, sunerimęs klausiu, o Lenkijos prezidentas geros kaimynystės akcentu pradeda ir baigia spaudos konferenciją, kadangi mūsų valstybių santykiai nuo šiol priklausys nuo kitų darželinukų demonstracijų ir nuo išgąsčio aukščiausios Lietuvos valdžios vyrų moterų, kaip visada apsimetančių, jog nieko tokio nevyksta, akyse.

Pone Česlav, visų mūsų premjerų geriausias drauge ir patarėjau, pasigėrėkim drauge, kaip graudžiai rauda mano poetizuojamas Kaziukas dėl užrašų ant barškučių Varšuvos seime, ir iki sielos gelmių visų neteisybių sukrėsti kaimyninės šalies parlamentarai, pasidalinę grupelėmis, atvyksta pas mus daryti tvarkos. Mūsų labui tas desantas, pone Česlav! Ir jis visai nepažeidžia Lietuvos suvereniteto, o atvirkščiai! Barškučiai, kaip ir mokinių krepšeliai, subsidijuojami iš Lenkijos valstybės biudžeto.

Ir čia, praskleisiu paslapties šydą, ponas Kaziukas man galiausiai atskleidžia visas kortas: kai žlugs Putino Rusija, krachą patirs batkos Lukašenkos režimas, tai „NATO ateis mums į pagalbą“, atžygiuos pagal slaptą planą Lenkijos kariuomenė ir užmirš iš Vilniaus išeiti, o kodėl, klausiu, o todėl, pan Romuald, tada jam (ir man, kad išprovokavau Kaziuką prasiplepėti) ima grūmoti „Lietuvai lojali“ jos piliečių rinkimų akcija, kam atskleidžiamos tos gudraus žaidimo kortos. Bet juk mudu mirsime nesulaukę tokių juodų dienų!

Tu gal ir numirsi, o aš dar sulauksiu, kada nusižvengs ant visos Lietuvos mano žirgas!.. Nuo šio momento Lenkijos valdžia kalbėsis tiktai su mumis, tegu sau stovi prezidentūroje jų garbei išrikiuotos garbės sargybos!

Tačiau šiam nuostabumui stinga vienos detalės: Lenkijos prezidentas pažodžiui diktuoja (geras!), švietimo įstatymo pataisas mūsų Seimo pirmininkei, Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lietuviai tebesistebi, ar šios savivaldybės vis dar Lietuvos jurisdikcijoje, o mūsų Respublikos Prezidentė, Lietuvos Seimas, Vyriausybė pasitinka jas audringomis ovacijomis.

Laikinais taktiniais sumetimais Kaziukui jos priimtinos (ačiū Dievui, nejaugi), tačiau garbus ponas Kazimierovski, rengia mums gražią dovanėlę – naujų įstatymų paketą, ir jie bus priimti su viena sąlyga: jei Lenkijos valdžia kuriam laikui užmirš savo šalies reikalus, o šluostys vien jo ir skriaudžiamos mažumos ašaras.

Pagal šias pataisas Kaziuko rinkiminės akcijos gauti balsai įteisinami tokia proporcija – mūsų šimtas rinkėjų balsų prilygsta jų vienam auksiniam balsui už Lietuvos lenkų rinkimų akciją, tas garantuos šimtaprocentinius laimėjimus rinkimuose, be to, Varšuva neleis, kad elektroninį balsavimą kontroliuotų kažkokios Lietuvos kažkokia rinkiminė komisija.

Tokiu optimistiniu lyriniu akcentu mes baigiame šią Kaziuko apoteozę, nuo kurios šiaušiasi arba atauga nuplikusių mano kolegų plaukai, ir neskaitome komentarų autoriaus adresu: mudu (su Kaziuku) mokame juos atmintinai, juk geriausiai žinome poemos trūkumus (čia stinga politologinių įžvalgų bei analizės) ir atsiprašome, jog be dėmesio liko „Čičinske“ Maironio apdainuotos „Liaudos gražios bajoraitės“, pas kurias ir jojo Lietuvos patriotas, kas, palaužykim galvas originalumo dėlei, ponai!