G.Visockas. Nuolatiniai jo gyvenimo palydovai buvo žeminami, niekinami Vilniaus krašto lietuviai

Šis žurnalisto Gintaro Visocko įžanginis žodis buvo paskelbtas 2-oje fotografuotinėje Mato Valeikos knygelės „Dvidešimt penkeri metai Vilniaus krašte“ laidoje. M.Valeikos knygelė 1989-aisiais metais (omenyje turima antroji laida) išleista leidyklos „Mintis“ rūpesčiu.

Lyg ir nieko naujo nepasakyta. Puikiai žinome, kaip lenkai kadaise okupavo Vilnių, kaip intensyviai lenkino Vilniaus krašto žmones. Tad gal ir nereikėtų grįžti prie Lietuvai nepaprastai skaudžios polonizacijos temos. Tačiau šias temas prisiminti verčia pačios naujausios šių dienų aktualijos, nuo kurių niekur nepabėgsi. Prisiminti Mato Valeikos žydarbį verčia būtent agresyvėjanti šiandieninė oficialiosios Varšuvos pozicija. Šiandieninėje Lenkijoje jau leidžiamos knygos, kuriose tvirtinama, esą barbarai lietuviai atėmė iš lenkų Vilniaus miestą. Tautinės savigarbos nepraradusiems lietuviams nieko kito nebelieka kaip tik gintis. Juolab kad ir tarp lietuvių istorikų, politologų, visuomenininkų dabar pasitaiko tokių, kurie į Vilniaus krašto lenkinimo pasekmes linkę žvelgti „iš Varšuvos varpinės“.

Skelbdamas šią nedidelę ištrauką visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pastebi, kad dabartiniam Vilniaus kraštui labai trūksta tokių pasišventėlių koks buvo Matas Valeika.

XXX

Iš užmaršties iškeliama neeilinė asmenybė, gyvenimas, apie kurį pokario Lietuvos žmonės nieko, beveik nieko nežino. Gyvenimas, atiduotas Tėvynei be jokių išlygų, kaip auka, kaip šventa pareiga. Tokie gyvenimai dažnai visai neatsispindi tarybinėse enciklopedijose. Nėra jose ir Mato Valeikos. Nė žodeliu neužsiminta apie žmogų, savo valia ėjusį sunkiu Vilniaus krašto Golgotos keliu.

To kelio pradžia – tolimi spaudos draudimo laikai, kai gimtajame Pasvalio apskrities Tetervinų (Tetirvinų) kaime lankydavosi Jurgis Bielinis ir kiti knygnešiai, artimai bendravę su vyresniaisiais Mato broliais. O gal pradžia – Motiejaus Valančiaus „Vaikų knygelė“, kurią labai branginęs, mokėjęs atmintinai, budriai saugojęs nuo žandarų akių? Be abejo, ir Mintaujos gimnazija, ir kalėjimas už lietuviškas knygas Rygoje – pradžia sunkaus garbingo kelio, į kurį Matą Valeiką pastūmėjo Jonas Jablonskis, trejus metus jaunuolį globojęs Taline. Tame kelyje jis buvo susitikęs su Jonu Basanavičiumi, Antanu Smetona, Kaziu Šimoniu, Antanu Žmuidzinavičiumi, Vūdūnu, Zigmu Žemaičiu, Mykolu, Vaclovu, Viktoru Biržiškomis, Antanu Jaroševičiumi ir kitais žymiais visuomenės, meno, mokslo veikėjais.

Tačiau nuolatiniai jo gyvenimo palydovai buvo žeminami, niekinami Vilniaus krašto lietuviai. „Inteligentas žmogus, baigęs aukštąjį mokslą, pačiame amžiaus gražume, atsisako nuo visokių patogumų ir malonumų, kuriuos gali suteikti didelių miestų kultūringas gyvenimas, atsisako nuo didelės algos ir už sutaupytus pinigus perka mažame miestelyje vaistinę, kur gyvenimo patogumų nė šešėlio nėra, kur žmonės tamsūs, neturtingi ir sulenkėję, imasi apaštalauti, skleisti savo tėvynės ir kalbos meilę, iš anksto žinodamas, jog niekas už tai jam nieko neatlygins…“

Šiuos pagiriamuosius žodžius autorius skiria kolegai vaistininkui Jurgiui Milančiui iš Vievio, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie Matą Valeiką, 1908 metų kovo 18 dieną atsikėlusį į Giedraičius, kur jis netruko įsitikinti, „kad čia tėvynės dirvonai oi kaip sužėlę!“ Ir apie jo bendražygę mokytoją Malviną Valeikienę, gerokai pergyvenusią savo vyrą.

Skaitytojas, vienu atsikvėpimu perskaitęs šitą „mažą pluoštelį atsiminimų“, patirs, koks kryptingas buvo Mato Valeikos ir jo žmonos gyvenimas: viskas atgimstančiai Lietuvai, jos žmonėms, kiekviena proga žadinamiems iš „tautinio letargo“. Bijoję „prisipažinti lietuviais esą, kad nepajuoktų“, Valeikų paraginti, pamokyti, jie jau pamažu ima į rankas lietuvišką laikraštį, knygą, lietuviškai gieda Kalėdų giesmę, darželiuose sėja rūtą, velkasi tautišką drabužį, buriasi į pažangias draugijas…. „Toji bežadė, tyli, rami, paklusni liaudis, ilgus amžius nuleistą savo galvą ėmė aukštyn kelti“.

Atverti akis, neišnykti „lenkiškuose nasruose“, Lietuvai išlikti Lietuvoje – svarbiausias Valeikų daugelio metų rūpestis, gyvenimo tikslas ir prasmė. „Kiek smūgių, kiek širdgėlos ir nelygios kovos teko pergyventi“, – atsidūsta Valeika – plačios, taurios širdies lietuvis – ir šaudytas, ir gaudytas, ir teistas, ir tremtas, niekintas ir nepaniekintas, palikęs šviesų paveikslą visų jį pažinojusių širdyse.

– Valeika man išgelbėjo gyvybę, – sako dar žvali devintą dešimtį einanti Eleonora Starkienė. – Jaunystėje aš susirgau vidurių šiltine. Buvau labai sunkus ligonis. Kreipėmės į vaistininką, kuris mums buvo ir daktaras, ir agronomas, ir mokytojas. Jis davė miltelių, lašų ir pasakė: „Jei trečią dieną išbers, tai gyvens“.

– Tėvas buvo abstinentas, vegetaras. Ant mūsų stalo net per didžiausias šventes butelio nepamatydavai, nors prie jo retai kada sėdėdavo mažiau kaip 14 – 18 žmonių. Mūsų svetainės durys būdavo atviros visiems, ypač neturtingiems vaikams, – prisimena Laimutė Valeikaitė – Zarembienė, viena iš trijų Mato ir Malvinos Valeikų dukterų.

Jos bute kabo tėvams dovanoti K.Šimonio, A.Žmuidzinavičiaus, A.Jaroševičiaus paveikslai, J.Jablonskio portretas („Mielam Mateušui“), ji dar turi tėvo fotografijų su išskustais Lietuvos Respublikos apdovanojimais („Gerais“ laikais Vyčio kryžių, kitus apdovanojimus užkasėme po laiptais. Bet po kuriais?“). Ji dar prisimena prezidentą A.Smetoną, Giedraičiuose ją laikiusį ant kelių, savo krikštatėvį, našlaičių globėją, teologą Pijų Bielskų.

– Tėvas buvo labai panašus į prezidentą A.Smetoną, – pasakoja L.Zarembienė. – Vienoje parodoje, kurioje ketino dalyvauti prezidentas, tėvui išlipus iš juodo limuzino, karininkai sustingo kaip įbesti.

Su ašaromis akyse Valeikas prisimena senieji giedraitiškiai Stanislovas ir Jadvyga Gižiai, kaip švenčiausią relikviją saugantys šios knygelės kopiją.

– Miela būdavo užeiti į vaistinę: vaistininkas kalbėdavo lietuviškai, būdavo labai paprastas, nuoširdus, – sako Jadvyga Gižienė.

Šalia nepriklausomybės paminklo augančias liepas sodino ir Stanislovas Gižys, tada buvęs M.Valeikienės mokinys.

– Kai šventino paminklą, iš lėktuvo buvo barstomos laukų gėlės, – sako jis.

Palyginti neilgas buvo Mato Valeikos gyvenimas (1878 – 1937): mirė nesulaukęs nė šešiasdešimties. Palaidotas Kaune. Bet paminklą jis sau pasistatė Vilniaus krašte, Giedraičiuose, kur ilsisi didvyriai, „ne tik Giedraičius išvadavę iš lenkų vergijos, bet ir nulėmę gal ir visos Lietuvos likimą“. Tas paminklas ilgus dešimtmečius buvo apleistas, net griaunamas, kaip ir nepriklausomybės kovų monumentas, bet antrą kartą šį šimtmetį atgimstanti tauta nušluostys nuo jo užmaršties dulkes: darbai Tėvynės gerovei ir laisvei nesensta ir nedūlėja.

2011.08.14