Liudvika.Meškauskaitė, www.slaptai.lt
Žodžio laisvę demokratinėje visuomenėje sunku net ir įvertinti. Mano šalis atmena laikus, kai būtent spauda ir žurnalistai stovėjo pirmosiose kovos už Lietuvos laisvę pozicijose 1989–1990 metais.
„Tas saldus žodis „Laisvė“ turi savo kainą. Ir mes ją mokėjom ir mokam. 1993 metais Lietuvoje buvo nužudytas Vitas Lingys – žurnalistas ir laikraščio „Respublika“ bendrasavininkis, kuris rašė straipsnius, neįtikusius kriminaliniam pasauliui. Nors nuo to laiko jau praėjo 18 metų, iššūkiai žodžio laisvei Lietuvoje pasikeitė, bet nedingo. Šiuo metu žurnalistika Lietuvoje išgyvena sudėtingą metą.
Prieš 20 metų mes jautėme didžiulę žodžio laisvės euforiją. 1996 metais Lietuvoje buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, kurį priimta vertinti kaip vieną iš liberaliausių žiniasklaidos įstatymų Vidurio ir Rytų Europoje. Šiuo įstatymu mes visiškai atsisakėme laikraščių ir žurnalų valstybinio licencijavimo ir registracijos, o televizijos ir radijo transliacijų licencijavimą delegavome ne valstybinei institucijai, o žiniasklaidos savireguliavimo organui – Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Šią komisiją sudaro daugiausia nevyriausybinių organizacijų atstovai, tai yra meno ir žurnalistų organizacijų veikėjai: rašytojų sąjungos, kompozitorių sąjungos, kinematografininkų sąjungos ir pan. atstovai. Politikams liko minimalios galimybės formuoti šią komisiją ir daryti įtaką šio organo sprendimams. Taip pat žurnalistų ir leidėjų bendram susirinkimui pavyko parengti ir priimti Etikos kodeksą ir sukurti našiai veikiančią Žiniasklaidos ombudsmeno tarnybą.
Organizacijos Reporteriai be sienų duomenimis 2010 m. Lietuva su Danija ir Japonija pasidalijo 11–13 vietas pagal žodžio laisvę pasaulyje. Tačiau mes vis dažniau pastebime, kad leidybinės etikos problemos skiriasi nuo žurnalistinės etikos problemų. Deja, mums jau labai sunku rasti autoritetų, kurių sprendimai būtų priimami besąlygiškai. Pasirodo, kad suformuluoti elgesio taisykles ne taip sunku, kaip sunku jų laikytis.
Šių laikų demokratija iškėlė naujus iššūkius žodžio laisvei. Spaudos geltonumas (tulžingumas), žiniasklaidos priklausomybė nuo pinigų, oligarchų, politikų, bandymas privatizuoti teisę į informaciją, žiniasklaidos korupcija, vadinamieji užsakomieji straipsniai – tai tik dalis kliūčių, kurias tenka įveikti mūsų visuomenei. Pastaraisiais metais žiniasklaidą Lietuvoje vis dažniau įsigyja ne tik pramonės magnatai, bet ir bankai.
Žodžio laisvė kartais neišlaiko socialinės atsakomybės egzamino ir kai kurių traktuojama kaip laisvė nesilaikyti elgesio etikos ir moralės taisyklių. 2011 metais nuolat pažeidinėjančiu žurnalistinę etiką pripažintas net televizijos kanalas, kurio įmonės akcijos priklauso Skandinavijos kapitalui.
Toks žodžio laisvės suvokimas privedė prie to, kad vis mažiau žmonių pasitiki žiniasklaida. Piktnaudžiavimas žodžio laisve lemia teisių į gyvenimo privatumą, į garbę ir orumą pažeidinėjimus ir net žadina tam tikrą neapykantą žurnalisto profesijai.
Vis dažniau ieškiniai dėl teisių pažeidinėjimų nagrinėjami teismuose. 2008 metais Lietuva pralaimėjo dvi pirmąsias bylas Europos teisme dėl žmogaus teisių. Didžiausiame ir įtakingiausiame laikraštyje „Lietuvos rytas“ buvo išspausdinti duomenys apie AIDS sergančius žmones, t. y. jų pavardės, gyvenamoji vieta, fotografijos ir pan. Lietuvos teismai nustatė, kad buvo šiurkščiai pažeista teisė į asmeninį gyvenimą. Tačiau ieškovams priteistas pinigines kompensacijas už pažeistas teises – beveik po 3000 eurų – Strasbūro žmogaus teisių teismas pripažino esant nepakankamas, nes laikraščio leidykla tuo metu, kai piktnaudžiavo žodžio laisve, valdė didelį turtą, o laikraštį leidusios įmonės įstatinis kapitalas siekė beveik 9 mln. eurų. Strasbūro teismas taip pat nusprendė, kad Lietuvos Visuomenės informavimo įstatymas, kuris tuo metu žalos nukentėjusiajam nuo piktnaudžiavimo žodžio laisve atlyginimą ribojo iki 2800 eurų, pats savaime pažeidžia Lietuvos piliečių teisę į privatų gyvenimą, ir tie ribojimai buvo panaikinti. Šiuo metu jokių ieškinio dydžio ribojimų įstatymas nenumato ir kiekvienu konkrečiu atveju šias sumas teismas nustato individualiai. Kai kurie žurnalistai būgštauja, kad kai kuriais atvejais perdėtas sankcijos padidinimas gali privesti žiniasklaidą prie bankroto.
Mums kelia nerimą naujausi teisių pažeidimo, susijusio su žodžio laisve, kriminalizavimo precedentai. 2011 metais Vilniaus apygardos teismas pripažino žurnalistą Gintarą Visocką kaltu įžeidus buvusį kandidatą į Lietuvos prezidentus poną Česlovą Jezerską, ir paskyrė jam bausmę – pinginę baudą, o taip pat moralinės žalos nukentėjusiajam atlyginimą. Bendra iš žurnalisto išieškoma suma siekia beveik 10 000 eurų. Tai gana didelė suma privačiam asmeniui Lietuvoje.
Tai sukėlė didelį rezonansą visuomenėje, nes žurnalisto straipsniai neturėjo šmeižto požymių, o politiko įžeidimas pasireiškė tuo, kad žurnalistas leido sau išsakyti kai kokias abejones dėl nemalonių faktų iš nukentėjusiojo asmeninio gyvenimo, kurio šeimoje du asmenys nusižudė. Žurnalistas parašė knygoje ir straipsniuose, kad tarybiniais laikais KGB kontroliavo žymiausius šalies sportininkus ir kad nukentėjusysis tarybiniais laikais buvo TSRS čempionas.
Teismas nuosprendyje nenustatė šmeižto faktų, bet išdėstė nuomonę, kad žurnalisto pateikti faktai galėjo statistiniam skaitytojui sudaryti įspūdį, kad nukentėjusysis bendradarbiavo su KGB, ir tie pasisakymai pripažinti įžeidžiančiais ir nusikalstamais pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Demokratinėje visuomenėje labai svarbu sudaryti sąlygas žodžio laisvei. Tačiau ne mažiau svarbu, kad žiniasklaida suvoktų socialinę atsakomybę.
Žurnalistų nepriklausomybė nuo leidėjų, o taip pat nuo pinigų ir politikų įtakos šiais laikais lieka pirmajame plane. Piktnaudžiavimai žodžio laisve turi būti vertinami daugiausia žiniasklaidos savireguliavimo organuose arba civiliniuose procesuose. Reikia vengti nepagrįstai kriminalizuoti piktnaudžiavimą žodžio laisve. Taip pat svarbu, kad priteisiant pinigines kompensacijas būtų laikomasi pagrindinio teisinės valstybės principo – proporcingumo principo. Žmogaus teisių ir visuomenės teisių į informaciją proporcingumo principo.
Advokatė Liudvika Meškauskaitė, šią kalbą perskaitė Vilniuje 2011 birželio 7 – 8 dienomis dirbusioje ESBO konferencijoje, skirtoje žurnalistų saugumo problemoms aptarti
G.Visockas yra nubaustas teisėtai.
Gal būt, būtų užtekę ir įspėjimo – ne nuobaudos dydyje yra esmė, o tame, kad žmogui būtų pasakyta: negali sakyti, kad kažkas buvo susijęs su KGB, jei neturi to
įrodymų.
Straipsnio mintis, kad žodžio laisvė šiuolaikinėje Lietuvoje yra suvaržyta, yra teisinga.
Apie spausdintiną ir kt. pagrindinę žiniasklaidą nekalbėsiu – tai baisus liūnas, nuskandinęs Lietuvą į dabartinę duobę.
), rašinėja internetinius laiškus, kur komentatorius vadina troliais (matyt, atvažiavo iš užsienio ir dar lietuviškai neišmoko, o tik vartoja kosmopolitinius keisksmažodžius 
) už tai, kad jo tinklapio temoje apie gudus komentatoriai parašo komentarą kitą – savo mintis, pasirašydami visiems žinomu internetiniu vardu (jei p. V.Palubinskui reikia, kad žmonės pas jį komentuotų vardais ir pavardėmis, tai tegul įsiveda komentuojančių registraciją).
(pacituosiu): “juolab, kad jūsų atsišaukimas (taip jis vadina komentarą 
), primena “troll” ( 
) pavidalo mėginimą sukelti karštą, bet tuščią “flame” ( 
) ginčą [kaip čia p. V.Palubinskas panašus į tokio pat tipo žmogutį, pasirašantį Baranausko tinklapyje vardu Ibicus ir absoliučios daugumos komentatorių nekenčiamą dėl panašių dalykų. Taigi tas Ibicus panašų talentą manyje dėl ginčo ar teisios Lietuvos valdžios institucijos (aš tikiu Lietuvos valdžia ir jos poziciją ginu :), o gal neturėčiau?) , kurios rašys Emilija Pliaterytė (o ne lenkiškai, pvz.), ar ne irgi įžiūrėjo :), bet temos neištrynė – kur logika? Nebent tokia, kad žmogui lietuviška valstybės tvarka yra visiškai atgrasi]. .. Jūratė (Statkutė) nėra vadinusi gudų lietuvių protėviais – o tik baltų išeiviais”.
ir jiems reikalingos tik tos “nuomonės”, kurios jų “tiesai” pritaria.
Man aktualesnė yra internetinė žiniasklaida, kad ir įvairiausi tinklapiai.
Pvz., yra toks http://on.lt/ , kurio savininkas Vladas Palubinskas, kaip, beje, ir dauguma nuosavų tinklapių vadovų, nemėgsta kitų nuomonių (kur ta išgirtoji Lietuvos demokratija šitoje vietoje?
O jau logika p. V.Palubinsko tai tikrai įdomi
Tame ir fokusas, kad ta teorija, kiek p. Statkutė yra skelbusi ją Baranausko tinklapyje, ji siekia įrodyti, kad baltai (pavadinimas išrastas, berods, vokiečių mokslininko Neselmano) iš tikrųjų senovėje vadinosi (buvo vadinti, atseit, gotais) gudais. Šitokiai išvadai aš nepritariu – tą patį sako absoliuti dauguma Baranausko tinklapio komentatorių.
Bet grįžkime prie temos: kodėl dėl tinklapių vadovai (savininkai) kovoja neteisėtomis priemonėmis (kolioja komentatorius, blokuoja, trina jų nuomones ir pan.)?
Tai – dar vienas iš dabartinės žiniasklaidos minusų (palyginsiu su tarybine spaudos tvarka. Ten buvo mažiau melo.Jei ten nebuvo antitarybinių dalykų, tai ar šiandien yra leidžiama antivalstybinė veikla? Ar gali šiandien kurioje nors įstaigoje žmogus pasakyti savo nuomonę? Jokiu būdu, nes už menkiausią kritiką tuoj atsidurs gatvėje. Tarybiniame, gi, laike būdavo įstaigų susirinkimai, kuriuose netgi būtinai kvietė pasisakyti apie negeroves, kurios trukdo siekti geresnių rezultatų. Betgi dabar norime pasiekti daugiau, nei, kad turėjome tada. Tad – siekime).O kaip matome iš internetinių tinklapių veiklos, ten žmonėms nėra leidžiama išsakyti savų minčių – tinklapių vadivai patys “viską” žino
Kaip tai primena stalinistus.
Išvada: jei ir toliau bus tokia žiniasklaida, tai Lietuvai iš duobės pakilti tikrai nepavyks.
Laikas keistis.
Butum tikras lietuvis, suprastum, kad yra labiau kritikuotinu uz on.lt ar Rosales. O gal tikru lietuviu laikai tik tuos, kurie slovina sovietinius laikus ir AMB veliava sventino
O tu pirma paskaityk – ar čia Statkutė yra kritikuojama, ar “visažiniai” iš tinklapių vadovybių?
Panašu į veidmainiavimą. Ar ne pati L.Meškauskaitė atstovavo V. Landsbergį byloje prieš rašytoją V. Petkevičių? O jam mirus vaikai turi atsakyti už tėvo raštus? Tad postringavimai apie žodžio laisvę iš advokatės lūpų yra apsimestiniai. Apskritai apie ką čia kalba? Apie kokią laisvę galima teigti jei vaikai jau yra atsakingi už tėvus?
Ten, jei teisingai supratau, ginčas buvo apie tai ar galima toliau platinti kūrinį, kurio teiginių dabar niekas negali įrodyti?
Žinau šią advokatę,lupa pinigus už nieką,teko bendraut atstovavo,atstovavo,o kai nusiatstovavo dingo į krūmus,net neatsiprašius.
Ką moka,tai tikrai,pasirodyt”protinga”prieš TV kameras.
nereikia varyti ant on.lt tai geriausias puslapis LT, ir nekiša per visus galus kremlinų propagandos ir kitos reklamos
Tiesa yra tiesa.