Kazimieras Martinkėnas, www.valstietis.lt
Jolanta – pedagogė, Eugenijus – muzikantas, o gyvenimas pasisuko taip, kad abu tapo ūkininkais ir kaimo turizmo sodybos šeimininkais. Pačią sodybą jie pirko 2004 m. Sunkiai, bet sąžiningai pradėjo savo verslą. Šiandien jau sunku patikėti, kad galima taip įsitvirtinti per šešetą metų.
Lauktuvių – dribsniai
Kušeliškėse (Šiluvos sen., Raseinių r.) Jolantos ir Eugenijaus Aukštakių tvarkomos sodybos svečiams minėtas klausimas apie arklį, ko gero, irgi būtų keistokas: kaimo turistai šioje sodyboje kasdien gali ne tik paglostyti arklį, bet ir pajodinėti. Ir ne arkliu, o tikrų tikriausiu sportiniu žirgu.
Šiandien Dubysos slėnio lankose ganosi ir sodybos svečius džiugina jau 9 Aukštakių sodyboje užveisti sportiniai žirgai. Jie draugiškai priima kiekvieną svečią. Žinoma, kiek vieno charakteris skirtingas, su kiekvienu reikia vis kitaip šnekėtis. Tiesa, tarp žirgo ir raitelio visada privalo būti tarpininkas – profesionalus jodinėjimo instruktorius. Jis patars, pamokys, kaip elgtis, kaip išsilaikyti balne, visą laiką prižiūrės. Taip saugiau ir žirgui, ir raiteliui.
Berta, Perlas, Pupa… Kažkokie nebūdingi veisliniams žirgams vardai. Juk paprastai jie sudaromi iš tėvo ir motinos vardų skiemenų. Tačiau visi Aukštakių žirgai – vietiniai, todėl kai kurios tarptautinės taisyklės gali negalioti, juolab kad šių žirgų paskirtis viena – draugauti su sodybos svečiais.
Yra žmonių, kurie turi nusižiūrėję vieną žirgą ir prie jo yra pripratę – užsisako būtent vieną ir tą patį. Kiti mėgsta daryti fotosesijas su žirgais. Dar kiti pajodinėjimą žirgu padovanoja kaip dovaną.
„Aplankyti Pupos kiekvieną vasarą atvažiuoja šeimynėlė iš Ignalinos – per visą Lietuvą, – pasakoja sodybos administratorė Danutė Petrylienė. – Kai apsilankė 2005-aisiais, susidraugavo su Pupa, tad ir neužmiršta. Vieną kartą net krautuvinių avižinių dribsnių atvežė – pavaišint norėjo.“
Pupa gal to ir neprisimena, bet Eugenijus, Jolantos vyras, suskubo perspėti, kad pašarą žirgui renka jis, kasryt atvažiuojantis pašerti ir prižiūrėti. Žirgai – jo pomėgis. Ir dukters Gretos, bet ji dabar negali žirgų kasdien lankyti, nes mokosi Danijoje. Kai grįš, bus kita kalba.
„Žirgus auginame nuo 2004 m., kai tik sumanėme pradėti verstis kaimo turizmu. Jie – mūsų sodybos pranašumas ir pasididžiavimas“,– pasakoja Jolanta.
Aukštakiai tvarko ir ekologinį ūkį: augina avižas žirgams, o žirnius ir rugius – parduoti.
Norėti ir galėti
Per pastaruosius keletą metų kaimo turizmo verslas Lietuvoje išpopuliarėjo, tenka grumtis konkurencinėje kovoje. „Pakalne“ pavadinta Aukštakių sodyba įsikūrusi itin vaizdingoje vietoje, Dubysos slėnyje, palei pat upės vingį. Meniškomis sielomis susijungusi šeima sumanė sukurti savo svajonių namą. Paskui – sodybą, paskui – pirtelę, paskui… Sakoma, apetitas atsiranda valgant.
„Būtų nepateisinama neišnaudoti visų įmanomų galimybių“, – sako sodybos šeimininkė.
Tačiau viena yra svajoti, norėti, o kas kita – ryžtis, juolab kad žmogus gali kaži ko užsigeisti, bet kai nėra pinigų spausdinimo fabrikėlio… O tada atsiranda ir galimybė, reikia tik norėti. Mat kaimo turizmo sodybų savininkai, puoselėjantys senas tradicijas, gali tiesiog paprašyti, ir, jeigu atitiks visus privalomus reikalavimus, sulauks paramos iš Europos Sąjungos (ES) žemės ūkio fondo kaimo plėtrai.
Jolanta ir Eugenijus Aukštakai teikė paraišką gauti ES paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007– 2013 m. programos priemonės „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ veiklos sritį „Turistinių stovyklų kaimo vietovėse įkūrimas ir plėtra (išskyrus miško vietovėse)“ ir 2011 m. balandžio mėn. gavo žinią, kad jiems skirta 273 tūkst. litų Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto parama. Paramos lėšomis bus kompensuojama 65 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų.
Ką reiškia tokia parama verslą jau įsukusios stambios kaimo turizmo sodybos šeimininkui? Ar neužtektų savų lėšų sodybai tobulinti ir stiprinti?
„Būtų galima viską supirkti ir savomis lėšomis. Bet jeigu už prekę, kainuojančią 100 litų, duodi banknotą ir gauni 65 litus grąžos, tai tikrai apsimoka“, – šmaikštauja sodybos šeimininkė Jolanta.
Sodyboje jau įrengta turistinė stovyklavietė, įsigyta baidarių, priekabų baidarėms vežioti, pavėsinių, virtuvės, konferencijų salės įrangos, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės.
„Stengiamės taikytis prie svečių poreikių“, – sako Jolanta.
Sąlygos poilsiui
Atrodo, kad sekasi. Rasti geresnį servisą aktyviam poilsiautojui nelengva. Šeimininkai ne tik pasiūlys nakvynę ir pajodinėjimą žirgais, bet ir nors šimtą baidarių (200 žmonių grupei!), plaustą, tikrą rojų pirčių mėgėjui – yra lietuviškas kubilas, rusiška garinė, egzotiška indėnų pirtis. Taigi galima smagiai praleisti laiką, pavyzdžiui, po čia pat įvykusios rimtos konferencijos ar pasiplaukiojus baidare.
Sodybos administratorė Danutė pasakoja, kad didžiojoje pavėsinėje gali tilpti 300 žmonių, dar keturiose – po 20. Visose galima išsikepti šašlykų ar kepsnių. Visi norintys būti gamtoje svečiai gali pasistatyti palapines stovyklavietėje. Kone pusė tūkstančio svečių vienu metu galėtų būti.
Sodybos šeimininkai, jei svečiai bus iš anksto užsisakę, galės pavaišinti bulvių plokštainiu su kiaulės koja, bulviniais blynais, didžkukuliais, gal net bulvėmis su žemaitišku kastiniu. Gali ir visą vestuvių puotos stalą tautiniais valgiais bei gardumynais nukrauti.
„Ypač daug užsakymų gauname vasarą: įmonių kolektyvai, moksleivių grupės užsisako baidares, o savaitgaliais priimame ir žmones, atvykusius atšvęsti vestuvių ar jubiliejaus. Čia, sodyboje įrengtose patalpose, galima surengti ir konferenciją, yra miegamųjų kambarių“, – pasakoja administratorė.
Tik meškerę žvejai mėgėjai turėtų atsivežti savo – Dubysoje žuvies yra, pats Eugenijus dažnai plūdę įmerkia ir grįžta ne tuščiomis.
Pasak administratorės, vasaros savaitgaliais visos vietos jau užimtos. Užimti ir visi savaitgaliai pokyliams iki pat gruodžio pabaigos. Gal dėl to, kad savininkai nebrangininkai: nakvynė namelyje asmeniui kainuoja 30 litų, pasistatyti palapinę stovyklavietėje – 10 litų. O šiokiadieniais vietų dar yra, tik reikia iš anksto susitarti, kad nereikėtų likti it musę kandus.
Administratorės Danutės teigimu, šeimininkai daro baidarių nuomos nuolaidas didesnėms grupėms, moksleiviams, lojaliems klientams. O tokių jau iš tiesų daug – negali nevilioti palyginti nebrangus poilsis Maironio apdainuotose reto grožio apylinkėse.
Beje, ir baidarės – ne vien vasaros malonumams, mat yra mėgėjų srauniąja Dubysa pasiirstyti ir, pavyzdžiui, prieš Kalėdas arba anksti pavasarį, jei upė neužšalusi. Ši žiema buvo šalta, todėl teko apsieiti be šios pramogos.
Galimybė pasinaudoti parama
Prisidurti prie biudžeto vieną kitą šimtą tūkstančių litų visada pravartu. Tačiau norint juos gauti reikia kažkam ryžtis. Aukštakiai, kaip ir visi paramos gavėjai, pirmiausia turėjo parengti verslo planą.
Kaip tik šiuo metu iki rugpjūčio 31 d. renkamos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemonę „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“. Paramos galima siekti pagal abi priemonės veiklos sritis – „Kaimo turizmo skatinimas, įskaitant amatų plėtrą kaimo turizmo sodybose“ ir „Turistinių stovyklų kaimo vietovėse įkūrimas ir plėtra (išskyrus miško vietovėse)“.
Kaip ir pernai, paraiškas galima teikti siekiant iki 150 tūkst. litų paramos pagal supaprastintas įgyvendinimo taisykles ir siekiant didesnės negu 150 tūkst. litų paramos pagal įprastas įgyvendinimo taisykles.
Nuo šiol gyvulius auginantys sodybų šeimininkai gali tikėtis didesnės Europos Sąjungos paramos. Kai pareiškėjas yra ūkininkas, kuris turi ne mažiau kaip 3 sąlyginius gyvulius (SG) paraiškos pateikimo dieną, taikomas net 65 proc. intensyvumas.
Paramos intensyvumas pagal pirmąją veiklos sritį diferencijuojamas siekiant efektyviau ir kokybiškiau paskirstyti paramos lėšas. Paramos intensyvumas taip pat priklausys ir nuo turimos žemės ūkio valdos dydžio (EDV) bei turistinės veiklos trukmės.
Veiklos galimybės
Kaimo turizmas – sunkus, bet pelningas verslas, kuris jei sumaniai tvarkomas, yra kur kas vertesnis. Šiandien nemažai kaimo žmonių atsisako žemės ūkio veiklos, tačiau vietovėse, mažiau palankiose ūkininkauti, amatai ir alternatyvusis verslas galėtų būti pagrindinis daugelio kaimo žmonių pragyvenimo šaltinis. Visoje Lietuvoje jau yra įregistruota 371 kaimo turizmo sodyba. Turtingiausi sodybų – ežeringieji Molėtų, Ignalinos, Zarasų, Trakų, Utenos rajonai, kurių kiekviename priskaičiuojama per 20 sodybų. Vakarinėje Lietuvos dalyje mažiau – po 6–9 sodybas, bet jų dauguma primena veikiau pramogų centrus, kuriuose vienu metu gali lankytis keli šimtai poilsiautojų.
Primename, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos (KPP) priemones „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“, „Kaimo turizmo veiklos skatinimas“ bei „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ yra remiamas paslaugų teikimas ir tradicinių amatų puoselėjimas, amatų plėtra kaimo turizmo sodyboje, prisidedama prie tradicinių amatų centrų kūrimo.
Labai sudomino ši sodyba, gal norėtumėm išsinuomoti, bet nėra nei kontaktų, nei nieko…o ypač patiko, kad yra su žirgais 🙂