A.Čekuolis. Lenkija bijo teritorinių pretenzijų

Algimantas Čekuolis, www.slaptai.lt

Šiandien nei Vilniuje, nei Varšuvoje vis dar nerimsta aistros dėl pašlijusių Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykių. Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos vadovas Valdemaras Tomaševskis nesiliauja Lietuvai kelti iš piršto laužtų reikalavimų bei toliau svaidosi nepagrįstais kaltinimais.

Portalas Slaptai.lt siūlo prisiminti prieš keletą metų per LRT skelbtą žinomo rašytojo, žurnalisto, politikos apžvalgininko Algimanto Čekuolio pasakojimą apie sudėtingus lenkų santykius su vokiečiais. Pasirodo, Vokietijoje buvo kilęs judėjimas, kurio nariai vokiečiai siekia atgauti Antrojo pasaulinio karo metais Lenkijoje prarastą nekilnojamąjį turtą. Kai kas Vokietijoje užsimena ir apie teritorines pretenzijas. Kuo tai gali būti naudinga arba nenaudinga Lietuvai, tegul skaitytojai sprendžia patys.

XXX

Lenkijoje kilo nuogastavimų ir net baimės banga. Įstojus Lenkijai į Europos Sąjungą, Vokietijoje sustiprėjo vokiečių, išstumtųjų, arba kaip jie sako – ištremtų iš vakarinių Lenkijos žemių, Silezijos, Prūsijos ir Pomorės, – reikalavimai atkurti buvusią nuosavybę. Tokie vokiečiai tvirtina, esą jų ištrėmimas buvo nelegalus, be jokio teismo ar tyrimo. Vokiečiai įsitikinę, kad naujojoje Europoje, kur visos tautos ir visi piliečiai lygūs, o žmogaus teisės gerbiamos pirmiausiai, neteisybė privalo būti ištaisyta pagal Europos nuostatas ir principus. Vokiečiai teigia, kad tremtis buvo žiauri. Ketvirtą valandą ryto ginkluoti lenkų kareiviai įsiverždavo į jų namus, liepdavo per 20 minučių susikrauti į karučius ar vežimus būtiniausius rakandus, palydėdavo iki sienos ir palikdavo likimo valiai. Po to namai, butai, dažniausiai su baldais, įmonės, žemė buvo perduodami lenkams, atsikėlusiems iš Lietuvos, iš vakarinių Baltarusijos ar Ukrainos terirorijų.

Vokietijoje susikūrė sandrauga „Preussische Treuhand“ (”Prūsų įgaliotiniai”). Darbo jie imasi metodiškai. Kadangi bus kreipiamasi į teismus, reikės daug pinigų. Todėl Sandrauga išleido savo akcijas. Viena kainuoja 50 eurų. Jas perka patys nukentėjusieji. Kasoje – jau keli šimtai tūkstančių eurų. Išvarytieji neslepia savo tikrųjų planų. Jų strategija – sumani. Jie rengia dokumentaciją, ir kurį nors aiškesnį ieškinį pateiks Lenkijos teismui. Jeigu teismas bylą išspręs tremtinio naudai, tai bus precedentas, juridinis faktas. Tada Lenkijos teismams bus pateikta ir daugiau panašių bylų. O jeigu Lenkijos teismas ieškinį išspręs vokiečio nenaudai, tada bus galima kreiptis į Strasbūrą. Atvejų, kurie teisme galėtų atrodyti įspūdingai, lenkų ir vokiečių spaudoje suradau nemažai.

Klausas Glowna – tai vokietis, nepaisant slaviškai skambančios pavardės. Jis dažnai atvažiuoja į Lenkijos miestelį Lęknica (anksčiau vadinosi Lugknitz). Ir vos gali suvaldyti savo siutą. Jam 71-eri. Stovi skersgatvyje prieš dviaukštį mūrinį namą ir šniokščia iš pykčio. Namas apleistas, kiemas apaugęs žole. Namo gyventojai pastebėjo poną K.Glowną, sujudėjo lango užuolaidos. „Gal ponas Glowna norėtų užeiti į vidų?“ – klausia žurnalistas. „Ne, tai iš tikro blogi žmonės. Kai aš kartą norėjau pasisveikinti, jie išėjo su lazdomis“ – toks K.Glownos paaiškinimas.

K.Glowna norėtų atgauti šį namą, iš kurio buvo išvytas, kai jam tebuvo 13 metų. K.Glowna – „Prūsų įgaliotinių“ bendrijos narys. Jis tvirtina esąs karo auka. Sako: atsisakau revanšo ir keršto, bet negaliu atsisakyti to, kas priklauso man. Jis tikisi, kad Europos teisėtvarka jam padės susigrąžinti nuosavybę.

Kitas atvejis. Dvaras ir 60-ties hektarų parkas Mierzęcine, kuris vokiečių laikais vadinosi Merenthin, priklausė Waldowų šeimai. Lenkijos valdžia po karo ten įsteigė našlaičių prieglaudą, paskui ten įkūrė valstybinio ūkio centrą. Viskas griuvo, parkas pavirto neįžengiamais brūzgynais. Prieš šešerius metus dvarą iš varžytinių nupirko lenkų firma, gaminanti dažus automobiliams. Sumokėjo tiek, kiek kainuotų vidutinės klasės automobilis. Pilaitę pavertė viešbučiu, mokymo centru ir savo darbuotojų poilsio namais. Norėdami kuo tiksliau atstatyti anglų gotikos stiliaus pilį, pradėjo ieškoti buvusių jos savininkų. Šlezvike-Holšteine surado Aleksandrą von Waldową, pensininką, architektūros profesorių. Iš pradžių santykiai buvo lediniai. Senasis Waldowas neslėpė, jog laiko save teisėtu Mierzęcino savininku. Nepaisant šios aplinkybės paskolino senas nuotraukas ir planus. Rūmai atstatyti kruopščiai ir tiksliai. Po kiek laiko abi pusės net susibičiuliavo. Vieni kitus vadino vardais. 2002-aisiais į atidarymą buvo pakviesta 120 svečių – valdžia, kunigai, atvyko Lenkijos ambasadorius Berlyne, atvažiavo aštuoni Waldowų šeimos nariai. Iškilmės buvo didelės ir gražios. Visi suprato, kad tai – Lenkijos ir Vokietijos susitaikymo simbolis.

Tačiau idilija truko trumpai. Paaiškėjo, jog Aleksandras von Waldowas porą dienų prieš iškilmes perskaitė Austrijoje pranešimą, kuriame ne tik reikalavo savo nuosavybės, bet net pasiūlė planą, pagal kurį iš Lenkijos turi būti atimta dalis jos vakarinių žemių. Apie savo buvusią pilį pareiškė taip: dabartiniai jos savininkai iš nusikaltėliškos Lenkijos valstybės nupirko vogtą prekę, o vogta prekė privalo būti grąžinta.

Reikia pripažinti vieną dalyką. Visi kiti Waldowų šeimos nariai pasipiktino Aleksandro elgesiu, atsiprašė lenkų. Waldowai gyvena Vakarų Vokietijoje, o jos valdžia visą pokario metą labai rūpestingai auklėjo ten apsigyvenusius tremtinius – jokių revanšistinių idėjų, jokio sienų perstumdymo.

Tačiau istorija žino ir gerų sutarimo pavyzdžių. Chojnos (Koenigsberg in der Neumark) miestelyje gyvenę vokiečiai nuolat aplanko savo gimtinę, renka pinigus Marijonų bažnyčios atstatymui, jau uždėjo stogą ant bokšto, pašventino vargonus. O lenkai kasmet savo mieste organizuoja “Koenigsbergo dieną”. Šventė praeina labai spalvingai. Vokiečiai elgiasi atsargiai. Visada klausia lenkų – ar jų neerzina tai, kad jie sako Koenigsberg, o ne Chojna. Niekas iš vokiečių net neužsiminė, kad norėtų atgauti nuosavybę. Atvažiuoja tik nostalgijos vedini.

Vakarų Vokietijoje apsigyvenę vokiečiai nekelia teritorinių pretenzijų, nepretenduoja į prarastą turtą dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Jie taip buvo auklėjami. Be to, Vakarų Vokietijos valdžia jiems išmokėjo kompensacijas, padėjo įsikurti. Vadinamojoje Demokratinėje Vokietijoje buvo kitaip. Ten “ištremtųjų” tema buvo uždrausta, juos vadino “persikėlėliais”. Jie negavo nieko. Būtent tose žemėse ir kilo nemalonus bruzdesys – raginimai atgauti prarastą nuosavybę.

Privalu pripažinti, kad visoje Vokietijoje pastaraisiais metais vyksta šioks toks istorijos permąstymas. Ne tiek dėl tremtinių. “Die Zeit” juos pavadino “amžinai vakarykščiais”. Permąstymo esmė – vokiečių tauta irgi buvo karo auka. Viskas prasidėjo nuo įžymaus rašytojo Giunterio Grasso knygos, kurioje aprašoma, kaip sovietai torpedavo keleivinį laivą su vokiečių pabėgėliais – vaikais, moterimis, seneliais. Po to Vokietijoje panašiomis temomis buvo sukurta ir daugiau knygų bei dokumentinių filmų.

Lenkams dabar neramu. Vokietijos vyriausybė pareiškė, kad visi tremtinių susivienijimai – tai tik privatus dalykas, neturintis nieko bendro su valdžios planais. Vokietija pasirašė su Lenkija sutartį, kuria pripažino dabartines sienas ir atsisakė bet kokių teritorinių pretenzijų. Tačiau Vokietijos valdžia taip pat atsisako ką nors kalbėti apie privačias žmonių pretenzijas Lenkijai. Suprantama, kodėl atsisako. Rūpi rinkėjų balsai. Be to, jeigu Berlynas susitars su Varšuva, tremtiniams neliks juridinio pagrindo kreiptis į Lenkijos teismus. Tada bus sudarytos visos sąlygos kreiptis į Vokietijos teismus. Tokiu atveju neišvengiama didžiulė finansinių kompensacijų banga.

Bet ir patys lenkai elgėsi itin nerūpestingai. Daugelis lenkų, gyvenančių buvusiuose vokiečių namuose ar dirbančių jų žemę, savo valstybei mokėjo tik nuomą ir nesirūpino įsigyti nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Tą padarius net ir pagal vokiečių įstatymus senųjų savininkų pretenzijos būtų bergždžios. Kai kur tai dabar daroma. Šcecino miesto taryba pasiūlė gyventojams, nuomojantiems žemę ar senus namus, kuo greičiau juos privatizuoti, mokant tik 10 proc. jų rinkos kainos. O tiems, kurie sumokės iš karto, nuleido dar penkis procentus. Varšuvos meras sušaukė specialią komisiją karo nuostoliams apskaičiuoti. Išėjo 31,5 milijaro JAV dolerių. Varšuva tokią sumą paklos ant stalo Berlynui, jeigu vokiečiai iš tikrųjų pradės teismuose ieškoti teisių į savo prarastą turtą. Varšuva Antrojo pasaulinio karo metais buvo beveik visiškai sugriauta. Pusė jos gyventojų žuvo. Panašius skaičiavimus dabar skubiai atlieka Poznanė ir kiti Lenkijos miestai. Manau, mes privalome įdėmiai stebėti šį lenkų ir vokiečių ginčą.