Kūryboje Kristijonas Donelaitis – realistas. Jo paliktuose „Metuose“ nėra ne tik poteksčių, bet ir daugtaškių. Jo žodis aiškus, suprantamas, būriškai lietuviškas. Tokius mes šiandien turime ir Jo „Metus“, ir tokiam fone privalome kalbėti apie Poeto literatūrinį palikimą, jo epochą ir šiandieninę donelaitiką.
Pagrindinis K. Donelaičio kūrybos bruožas – tiesos žodis be išlygų, be niekam nereikalingų variacijų bei šiandieninės tendencijos, vedančios tautą į susinaikinimą. Kristijonas Donelaitis – mūsų tvirtovė.
Nuo seno tvirtovės gynė kraštą, tautą, valstybę. Mūsų tautos tvirtovė – ne rūstūs mūrai, ne pilies kuoruose degančios ugnys, bet tvirtas, nepalenkiamas lietuviškas žodis, per kurį mes atėjome į civilizuotą pasaulį. Parašydamas poemą „Metai“ mums šią tvirtovę pastatė Kristijonas Donelaitis. Skaitydami ir analizuodami „Metus“ mes kūrėme savo tautos kultūrą, literatūrą, tobulinome raštiją, ėjome į valstybės atkūrimą, siekėme, kad būtume žinomi pasaulyje, nes Kristijonas Donelaitis – mūsų gyvenimas, stiprybė ir pasididžiavimas.
Tvirtas Kristijono Donelaičio žodis gynė mus nuo kolonistų. Jis vienintelis lietuvis, kuris išdrįso vokietį – kolonistą pavadinti ne tik kiaule, bet ir smirdu, kuriam tiek metų lenkėsi lietuvininkas, o dabar jau lenkiasi ir lietuvis. Bet ir „tarp lietuvininkų daugsyk tūls randasi smirdas, – guodžiasi Poetas, – kurs lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro“. Ir šiandien Kristijonas Donelaitis su didžiule širdgėla išgyventų žinią, jog atėjo laikas, kai kiekvienais metais per Memelio miesto gimtadienį – rugpjūčio 1-ąją – „tolerantiškiems“ klaipėdiečiams ant rankos piršto užmaunama kryžiuočių (vokiečių) ordino magistro žiedo kopija – to žiedo, kurį vienos puotos metu jis pametė Memelio pilyje. O ir tai daroma ne kur nors kitur, bet Memelio piliavietėje – pačioje nuožmiausioje išpuolio prieš lietuvių tautą citadelėje.
Kryžiuočių (vokiečių) ordino magistro žiedo kopija pervadinta Kultūros magistro žiedu ant klaipėdiečio rankos! Tai ar dar gali būti didesnis lietuvio pažeminimas ar įžeidimas?! „Tai vergo ženklas“ – sakytų Vydūnas.
Kristijonas Donelaitis buvo atviras ir gyvenimo tiesai tarnaujantis Tolminkiemio parapijos klebonas. O kas šiandien mėgsta donelaitišką tiesą? Tokių mažuma. Be to, dauguma šią mažumą stengiasi sunaikinti. Sunaikinti galima tik pažeminus Kristijoną Donelaitį. Šis darbas dirbamas išsijuosus. Atkūrus Nepriklausomybę, mes nuėjome labai toli. Už kažkokio gaivalo nešvarius pinigus Bitėnų kapinaitėse „savomis rankomis“ pastatėme imituotą Kristijono Donelaičio sarkofagą – jame iškalti žodžiai jau byloja, jog „Metų“ autorius, poeto žodžiais tariant, jau „smirdų“ rašytojas.
Tai štai kaip patys blukiname savo tautos atmintį! O kur mūsų savigarba?! Kur donelaitiškas tautinis išdidumas? Ko gero mes jau pamiršome ir Vydūno mums ištartus žodžius: „Paskutinė ir esminė Tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis“.
Ar pajėgsime nuo Kristijono Donelaičio statytos tvirtovės nubraukti panieką ir svetimybių dulkes? O gal „smirdams“ ir į juos panašiems vergams, žvanginantiems grandinėmis, leisime sugriauti ir tą Tvirtovę, kurią mums pastatė Kristijonas Donelaitis?
Prie ko čia vien Tautos namai? Reikėtų matyti visumą. Tautos namai, jų situacija šiandien – tai nusigręžima nuo lietuvių tautos plačiąja prasme. Nieko nereikia, kas lietuviška, nei kalbos, nei paminklų, nei lietuvių. Paskaitykite kai kurių jaunalietuvių romanus – geria, vemia ir dulkinasi, kaip rašo viena knygų apžvalgininkė, ir dar meluoja, kad Lietuvoje klesti rasizmas. Kur jūs matėte rasistus? Nupirkti vieną kitą “rasistą” už butelį, žinoma, galima. Lenkiškasis šovinizmas – kitas reikalas, bet valdantiesiems jo geriau nematyti, nes nepatiks Bumblauskui.