A.Juozaitis. Kairumo liga Lietuvoje

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt

Lūžis prie Baltijos įvyko 2001 metais, kaip ir lūžis pasaulyje. Kad pasaulyje – aišku, nes tais metais nutiko rugsėjo 11-osios tragedija. Jos metu mestas iššūkis paskutiniesiems krikščioniškosios civilizacijos stulpams. Niujorko „Dvyniai“, susprogdinti islamo fanatikų, liudijo Vakarų pasaulio stulpų griūtį. Kas iš tikrųjų griuvo?

Prekybos civilizacijos idėja. Ji buvo pakilusi virš krikščionybės idėjos, „suvalgiusi“ ją. Begalinė laisvė viską pirkti ir parduoti išsekino Vakarų dvasią, religiją,  ėmė naikinti ir kitas civilizacijas. Todėl islamui nereikėjo nė ieškoti taikinio: „Dvyniai“ juk vadinosi „Pasaulinės prekybos centru“.

Įdomu, koks ”centras” tais metais griuvo Lietuvoje?

„Kairumo“ iliuzija

2001 m. liepos 4 d. į valdžią grįžo socialdemokratų Vyriausybė. Tikriau sakant – A.Brazauskas. Daugumos rinkėjų širdis ir vėl sušildė viltis, kad prie valstybės vairo sės jūrų vilkas, ir lietuvybės laivas nebebus tampomas sausuma. Pažvelgę į tos vasaros apklausų rezultatus matome: dauguma tikrai patikėjo, kad ekonomika atsigaus. Ir kaip kitaip? Juk nebe lakūnas premjero kėdėje. Lietuva, ką tik gavusi baisų smūgį iš „Viljamso“ sandorio su konservatoriais, buvo reikalinga bent gurkšnio gaivaus oro.

Atrodė, A.Brazauskas grįžo atiduoti paskutinių savo jėgų bendram reikalui. Grįžo su bejėgiškumo gėda, kai ant M.Mažvydo bibliotekos laiptų kartu su paskutiniaisiais inteligentais (mitinge dalyvavo ir J. Marcinkevičius) reikalavo Seimo: „Neatiduokite Mažeikių naftos amerikiečiams!“ Deja, tą 1999 m. spalio 21d. tai buvo šauksmas tyruose. Pasisavinę “vienintelių Tėvynės patriotų” vardą, konservatoriai pjaustė Lietuvos dalis amerikeičiams ir kazickams.

Šiaip ar taip, kairieji buvo (kaip ir pasaulyje) toliau nuo verslo stovintys žmonės, jų idėjos – visų žmonių socialinės gerovės pusėje. Dar buvo likę šiokio tokio valstybės turto, jį reikėjo gelbėti nuo galutinio „privatizavimo“. Pavyzdžiui, alkoholio pramonė galėjo likti valstybės rankose – ir reguliuojama būtų geriau, ir biudžetas būtų pilnesnis. Ne, neliko. Tokių pavyzdžių – daug.

Kodėl tai nutiko valdant socialdemokratams? Todėl, kad A.Brazauskas paskutinėje savo karjeros fazėje jau buvo tik gaisrininkas, nebe strategas.

Strategija buvo pralaimėta

Iki šios dienos stebina viena „kairumo ligos“ diagnozė: kodėl A.Brazauskas nesukūrė socialdemokratijos tradicijų? Turėdamas neabejotiną autoritetą tautos akyse, paženklintas lietuvio-ūkininko charakteriu ir politiko-artisto savybėmis, charizma, jis paliko po savęs pliką lauką. Jokio įpėdinio. Dabartiniai socialdemokratų vadovai – kas jie? Veikėjai, nepataikantus net į A.Brazausko šešėlį, nesivaržantys išspuošti kaip povai į turtuolių vakarėlius.

Deja, A.Brazauskas nebebuvo strategas jau 1997 m. Atsisakęs kandidatuoti į prezidentus antrai kadencijai (išrinkimas buvo daugiau negu garantuotas), jis pasielgė kilniai, tačiau netoliaregiškai. Ir kai suprato klaidą, kai pamatę kaip žūsta socialdemokratija, jis puolė atgal. Leidosi įprašomas grįžti į valdžią. Tačiau nepavalgęs neprilaižysi. 2001 m. tapęs premjeru jis pavėlavo. Ketveri lūžio metai mūsų politikoje – epocha. Eksprezidentas grįžo į vėjais paleistų socialdemokratų lizdą.

A.Brazauskas grįžo paleidęs iš rankų „kadrų klausimą“ – tą įsiėdusią jam per ilgus komunistinius metus partinės drausmės rykštę. Tuo tarpu tuščios vietos nebūna ir 2001 m. žmones jau tvarkė jaunesnieji „kadravikai“ – kirkilai-olekos-bernatoniai. Juos šiek tiek protino Č. Juršėnas.

Tad nereikia stebėtis, kad per 2002 m. prezidento rinkimus A.Brazauskas palaikė per akis blefuojantį lakūną, akiplėšiška agitacija pataikaujantį socdemams. Asmeniškai nesuteikdamas jokios paramos savam partiečiui V.Andriukaičiui. Taip galutinai buvo išduota socialdemokratija. Ką gi, vadas pasakė – partija pakluso. Juokas pro ašaras, kaip paveiksle „Akli akluosius veda“.

Kadrai „sprendė“ viską

Kai vyriausybės vadovui tenka vadovauti koaliciniam kabinetui – ne pyragai. Įvairios partijos deleguoja savo atstovus, kurie gaudami portfelį žino, jog ilgai jo nenulaikys. Todėl vadovaujančios partijos strategija jiems nė motais. Tik stiprus premjeras gali priversti (prievarta būtina, kaip mokant neklaužadas) kabinetą būti „vieningu“. A.Brazausko charizmos pakako, kad pusė svetimų partijų ministrų, pasibaigus Vyriausybės posėdžiams, nepultų aiškinti spaudai, kaip jie nesutinka su premjero pozicija. Tie ministrai savo protestus išliedavo Seimo frakcijose ir savose  tarybose. Žodžiu, tvarka buvo.

Tačiau tai nereiškė, kad ministrai nevykdė savos politikos. Premjeras-gaisrininkas labai parankus greitos naudos veikėjams. Tarkime, reikia pamelžti biudžetą partinių draugų sužlugdytai įmonei, ministras sako: „Premjere, degame!“. Ir premjeras siunčia biudžeto gaisrininkų rinktinę su milijonais litų sanuoti verslą.

Įdomiausia, kad tokia situacija leido atsiskleisti visiems be išimties. Ir paaiškėjo, pavyzdžiui, kad darbietė D.Blinkeviūtė yra už privačius kaupiamuosius fondus, o finansų ministrė D.Grybauskaitė – ne tokia jau baisi liberalė. O keičiausia tapo kitkas: liberalais dvykiktojoje atnaujintos Respublikos Vyriausybėje buvo… socdemai. Nes jie, prisidengdami partiniais bileitais, galėjo sau vaidinti socdemų rolę – A. Brazauskas jais pasitikėjo. Nebesuprasdamas naujų žaidimų logikos.

Be kultūros

Viską apie partijos gyvybingumą pasako sudarančių ją žmonių kultūra.

Formuojant dvyliktą kabinetą, tuometinis prezidentas V. Adamkus perspėjo, kad bus bėdų, jeigu socdemai nė vieno portfelio neįduos į moters rankas. Dvi ministrės jau buvo numatytos kitų partijų, ir socdemų vyrų gretose kilo sumaištis. Jie buvo numatę R.Dovydėnienę į socialinių reikalų postą, tačiau ta vieta atiteko Darbo partijai. Tada sumanytas piruetas, kuriuo G.Kirkilas ilgai didžiavosi: esą jis įkalbėjęs draugus partiečius pagerbti moterį kitu portfeliu.

Taip R.Dovydėnienė-Žakaitienė tapo kultūros ministre. Ir išsyk pareiškė, kad šiuose baruose ji naujokė. Pirmas įsimintinas jos žingsnis buvo žengtas vieno ofiacialaus priėmimo metu: priėjusio prie jos D.Banionio ji paprašė prisistatyti –  nepažino, su kuo turinti reikalo. Netrukus ji reikalo turėjo jau su didesniais dydžiais – „Lietuvos kino studija“, kurios reikšmės lietuvių tautos istorijoje taip pat nepažino. Lietuviškas kinas buvo paleistas šunims šėko pjauti. Ši žaizda – strateginė, ji pakirto mūsų išlikimo šansus globaliame okeane.

Deja, su socialdemokratais skęstame ir mes. Šitai labai simboliškai sako „Lietuvos“ kino teatras: privatizuotas ir apdergtas šiandien jis stovi Pylimo gatvėje. Laukia Brisius, kada bus pribaigtas ir nušluotas nuo mūsų žemės veido.

2011 m. balandžio 11 d.