www.punskas.pl
Lietuvos Seimo priimtos Švietimo įstatymo pataisos susilaukė Lenkijoje vienašalio vertinimo. Veidmainystės žodžių tarė ne tik įvairių krypčių politikai, žiniasklaida, bet ir… žmogaus teisių gynėjas.
Perspausdindami lenkų dienraščio „Žečpospolita“ straipsnį, norime atkreipti dėmesį į stulbinantį mąstymą: reikia reikalauti iš Lietuvos net neįmanomų dalykų, bet bandyti ką nors padaryti dėl lenkų Vokietijoje, kurie neturi net tautinės mažumos statuso, būtų klaidinga, nes gali atsitikti, kad „vokiečiai išduos Vokiečio teisių kortą“ Opolės ar Silezijos vokiečių mažumos atstovams.“
Redakcija „Žečpospolitos“ dienraštyje paviešintoms prof. Romano Vieruševskio (Wieruszewski) mintims dėl Lietuvos lenkų blogėjančios padėties nepritaria ir su jomis nesitapatina.
Kokia tarptautinė teisė nustato standartus, apibrėžiančius tautinių mažumų teisių gerbimą?
Prof. Romanas Vieruševskis: Europos žmogaus teisių konvencija, kurią ratifikavo Europos Tarybos valstybės (Lietuva 2000 metais – red.). Nustato standartus, tačiau tai pagrindų konvencija, taigi suteikia tam tikroms valstybėms manevro laisvę ir galimybę interpretuoti. Pavyzdžiui, Lenkija panaikino 5 procentų rinkimų slenkstį tautinių mažumų atstovams, dalyvaujantiems rinkimuose. Neturėjo tokios pareigos ir neturėjo to daryti, nes niekas mums to neprimetė. Tačiau norėjo ir padarė. Be to, yra Europos regioninių ar tautinių mažumų kalbų aplankas, kuris susijęs su gatvių pavadinimų ar tautinių mažumų kalbų vartojimo klausimais. Lietuva jo neratifikavo.
Ar Lenkija paiso tų standartų?
Paiso jų labai gerai, todėl Lenkiją gerai vertina Europos institucijos.
O Lietuva? Ar Lietuvos lenkai teisingai sukilo, kad jie diskriminuojami?
Aišku, nes Lietuva nesilaiko tarptautinių teisių, nors yra konvencijos šalis ir pasirašiusi dvišales sutartis su Lenkija. Tiesa, neratifikavo Kalbų aplanko, bet konvencijoje taip pat yra įrašas, kad kiekviena valstybė turi gerbti tautinės mažumos kalbos vartojimą.
Nei mes, nei lietuviai absoliučiai negalime bloginti mažumų teisių.
Tai pagrindinė žmogaus teisių taisyklė.
Lietuvos elgesys kyla iš istorinės patirties, tačiau vis tiek ji turi pareigą rūpintis mažumos teisėmis. Šios pareigos ji nevykdo. Traktatuose rašoma apie visišką diskriminacijos draudimą, taip pat apie teisę puoselėti mažumų tradicijas ir kultūrą bei mokyti kalbos. Kiekviena tautinė mažuma turi teisę reikalauti įgyvendinti įsipareigojimus, numatytus traktatuose.
Ar prezidentė Grybauskaitė turėjo teisę lyginti Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių situaciją?
Lietuvos prezidentė pasakė, kad Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių situacija turėtų būti kaip veidrodžio atspindys, o tai didžiulė klaida. Galima tai laikyti politine pasekme, tačiau teisės atžvilgiu – tai klaida. Mažumų teisių apsauga kiekvienoje valstybėje, kuri ratifikavo Europos konvenciją, turėtų atspindėti tos konvencijos būseną. Negalima leisti to, kad kai, pavyzdžiui, lenkai pablogina lietuvių situaciją, tai lietuviai iš karto pablogina lenkų situaciją. Tiek mes, tiek lietuviai privalome šioje srityje laikytis vadinamųjų minimalių standartų.
Ar Lietuva turėjo teisę pabloginti lenkų mažumos situaciją?
Galioja nerašyta taisyklė, kurioje teigiama, kad pasiektos būsenos ir kartą paskirtų teisių nereikėtų bloginti. Tai pagrindinė Žmogaus teisių koncepcijos tarptautinėje arenoje taisyklė. Nei mes, nei lietuviai jokiu būdu negalime bloginti mažumų teisių. Tačiau taip pat – kai panaikinome rinkimų slenkstį mažumoms, nereiškia, kad lietuviai turi daryti tą patį.
Kodėl taip sunku gerbti mažumų teises?
Kiekviena valstybė kitokia. Blogiausia, kai stengsimės sumesti jas visas į vieną maišą. Kalbėdami apie mažumas, turime atsižvelgti į kiekvienos iš jų situaciją. Lenkija, tai valstybė, kurioje mažumos sudaro nedidelę gyventojų dalį, taigi, be jokios abejonės, galime būti kilniaširdžiai, nes niekas mums negresia. Nebijome, kad mažumos galbūt norės turėti ypatingų privilegijų arba, neduok Dieve, norės atsiskirti.
Tuo tarpu lietuviai turi su mumis susijusių didžiulių istorinių problemų. Taip kaip Estija ar Latvija su rusais, todėl šios valstybės nenori, pavyzdžiui, suteikti jiems pilietybės. Vokietijoje yra dar kitaip, nes ten lenkai nelaikomi tautine mažuma, o imigrantais. Tautine mažuma nelaikomi taip pat turkai, o turėtų būti laikomi, nes jų yra labai daug ir jie ten gyvena jau keliasdešimt metų.
Ar Vokietijoje gyvenantys lenkai turėtų reikalauti, kad juos pripažintų mažuma?
Turėtų turėti tam tikras teises ir neturėtų būti diskriminuojami. Tačiau reikalaudami turime būti atsargūs, nes jeigu mes reikalausime tam tikrų teisių, tai iš mūsų taip pat galima bus jų reikalauti. Tuomet, pavyzdžiui, vietnamiečiai pasakys, kad jie yra mažuma Lenkijoje, nes jų yra 30 tūkstančių. Vis daugėja ir kinų. Labai džiaugiamės, kad yra Lenko korta. Tačiau įsivaizduokime, kad vokiečiai išduos Vokiečio teisių kortą, kurią gautų Opolės ar Silezijos vokiečių mažumos atstovai.
Kaip veiksmingai kovoti dėl mažumos teisių?
Be viešosios nuomonės spaudimo, nėra griežtų priemonių, padedančių ginti teises. Galbūt, pagal ES, tai pakeis Pagrindinių teisių chartija? Šios problemos nėra tiek svarbios, kad galima būtų Lietuvą, pavyzdžiui, apskųsti. Kol kas nėra geresnių priemonių nei tos, kurias naudojame. Turėkime viltį, kad tai duos teigiamų rezultatų.
Kalbėjosi Katarzyna Zuchowicz
Katarzyna Zuchowicz, „Žečpospolita“, 2011-03-31 d. Originalus pavadinimas „Lietuvos prezidentė padarė klaidą“
O tai kur čia ta šmeižto ir melo banga? Man panašiau į ramų ir logišką kalbėjimą apie atsirandančias problemas, tiesa, iš nacionalistinių pozicijų, kurios visada bus ribotos, nepaisant kas kalba- lietuviai, lenkai, turkai ar amerikonai. Vietnamiečių paminėjimas ir atskleidžia tokių nacionalistinių pozicijų silpnumą- galėtume reikalauti pagarbos savo tautiečiams užsienyje, bet bijome, kad tuomet reiks gerbt ir Lenkijoje gyvenančius vietnamiečius. Va čia tai dviveidiškumas. Ir jis puikiausiai tinka ir Lietuvos nacionalistams, kurie, nors ir virkauja apie Vilniaus krašto polonizaciją, bet patys jokių būdu ten nesikels kelti lietuvių procento. Tai kelkitės į tą Vilniaus kraštą, statykitės namus, kurkit šeimas, plėtokit kultūrinę veiklą ir mažės tos nacionalistinės problemos, jei jau jos jums taip rūpi. Vilniaus krašte tikrai yra vietovių, kur lenkiškai kalbanti publika sudaro daugumą, ir jie turi visišką teisę kalbėti sau tinkamiausia kalba, rašyti gatvių ir įstaigų pavadinimus sau lengviausiai suprantama kalba ir atitinkamai auklėti savo vaikus. Žinoma, autonomija irgi turi būti svarstoma, bet ne mūsų ponulių ir patriotų-nacionalistų, o ten gyvenančių žmonių. Jei jiems tinka, tegu taip ir būna.
Komentaras “nagi” komentarui: jūs tikrai esat įsitikinęs, kad principas “Jei jiems tinka, tegu taip ir būna” gali būti visuotinai taikomas? Betgi tai tiesioginis kelias į bet kokių – ne vien tik tautinių – bendruomenių sunakinimą. Suprantant tiesiogiai, taip, kaip jūs parašėte, tai reiškia ne ką kita, kad bet kokia žmonių grupelė apsigyvenusi didesnės (ar seniau gyvenančios) bendruomenės teritorijoje turi absoliučią saviraiškos laisvę. Tai privestų prie visiškos anarchijos. Laikantis tokio principo bet kuris ne tik rajonas, bet ir apynkė, mierstas, ir net kaimas galėtų skelbti savo autonomiją ar net valstybę (anot jūsų, “Jei jiems tinka, tegu taip ir būna”). Ne, ne ir dar kartą ne – tokios didesnės arba istoriškai seniau gyvenančios bendruomenės teritorijoje gyvenančios bendruomenės turi tik tokias teises, kokias jims sutiks pripažinti bendruomnenė, kurios teritorijoje ji apsigyveno (arba pakeitę savo savimonę tapo svetimais bendruomeni iš kurios kilo).
Va va – jokie jie ne lenkai, nes:
1. lenkiškai nemoka kalbėti;
2. jų kilmė, daugumos, yra tikrai ne iš lenkų – tai rodo ir jų kalba, ir jų pavardės.
Todėl jie, pasak vokiečių, nėra jokia tautinė mažuma.
Tautinė mažuma, kaip nurodo prof. Butkus, yra tik ta, kuri neturi savo valstybės, o tie, kurie turi savo valstybę, yra tautinė bendrija.
/”Kiekviena valstybė kitokia. Blogiausia, kai stengsimės sumesti jas visas į vieną maišą. Kalbėdami apie mažumas, turime atsižvelgti į kiekvienos iš jų situaciją. Lenkija, tai valstybė, kurioje MAŽUMOS SUDARO NEDIDELĘ GYVENTOJŲ DALĮ , taigi, be jokios abejonės, galime būti kilniaširdžiai, nes NIEKAS MUMS NEGRESIA. Nebijome, kad MAŽUMOS GALBŪT NORĖS YPATINGŲ PRIVILEGIJŲ arba, neduok Dieve, norės atsiskirti”./ ——- Teisinga linkme mąsto žmogaus teisių gynėjas – pats (gal to ir nenorėdamas) pateisina Lietuvos poziciją. Na, o kiti prof. R. Vieruševskio priekaištai (dėl lenkiškų prierašų) rodo tik vieną: šis žmogus nežino, kad Lietuvos sostinės regione gyvena įvairiatautė-daugiakultūrė bendruomenė. Lenkakalbiai negyvena izoliuotai nuo kitų tautybių žmonių – kokiame nors “tautiniame sektoriuje” (kaip kai kas labai norėtų). Išskirtinių sąlygų suteikimas lenkiškais prierašais nulemtų lenkų etnocentrizmą bei dominavimą tarp kitų tautybių atstovų. Būtų pažeistas lygiateisiškumo principas. Visai kita situacija yra Lenkijoje, kur tautinės mažumos gyvena ne kartu tam tikroje teritorijoje, o atskirai – skirtinguose Lenkijos administraciniuose vienetuose (sudėtis: lenkai ir vokiečiai, lenkai ir lietuviai ir t. t. Plg., su Vilniaus regionu, kur lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir t. t.).
Pritariu – išimčių darymas vieniems skriaustų kitus.
Geriau jau tegul būna viena ir paprasta tvarka: viskas lietuviška, nes čia – Lietuva.
INFORMACIJA: Lietuvoje negali būti lenkų tautinės mažumos,kaip ir Lenkijoje negali būti lietuvių tautinės mažumos.Lietuvoje yra lenkų bendruomenė,Lenkijoje-lietuvių bendruomenė.Pusiauneraštingi tomaševskiai to nežino arba įprastai meluoja savo klaidinamiems rinkėjams tuteišams.
Na, taip – visuomenės mažumomis gali būti įvardijami tie, kurie negali būti priskaičiuoti prie jau egzistuojančių bendrijų.
Tai – žydai (nes jie – ne tauta, o greičiau kasta), pederastai (nes ne gimę homoseksualiais, o jais pasidarę palaidu gyvenimu, todėl yra išgydomi nuo tos priklausomybės), narkomanai ir t.t., ir pan.