A. Patackas, A. Žarskus. Darnos paslaptis

Mums grasančios ekologinės ir kultūrinės katastrofos akivaizdoje prieš keletą dešimtmečių ėmė kristalizuotis nauja pasaulėvoka (paradigma), mokslo pasaulyje vadinama bendru sinergetikos vardu, atverianti tarytum ir visai nesusijusiose srityse vykstančių procesų bendrumą. Anot Nobelio premijos laureato, rusų kilmės Belgijos fiziko I.Prigožino, „mes buvome iškreipto mokslo aukos“. Sinergetika laužo mechanistinį pasaulio aiškinimą tiek Niutono fizikoje, tiek moderniose reliatyvumo, kvantų teorijose, ji tiesia tiltą tarp fizinių ir socialinių mokslų. Sinergetikos principai prikelia ir pamirštas archajinių kultūrų idėjas, sujungia jas su naujausia moksline mintimi, sutaiko rytietišką ir vakarietišką požiūrį į pasaulį. Iš senųjų kultūrų sinergetika perima ir toliau plėtoja visybinį pasaulio suvokimą, bendro dėsnio idėją. O iš vakarietiško mokslo perima skaldymo (analizės) tradicijas, eksperimento reikšmę, matematinius instrumentus.

Turtingumas ir skurdas

Mąstydami apie ateitį, gal neatsitiktinai atsigręžiame į praeitį. Ir „Aušros“ gadynėje tėvynės žadintojai tvirtumo sėmėsi iš amžių glūdumos. Ten – Lietuvos šaknys, mūsų stiprybė.

Praeityje – šimtmečių išmintis ir patirtis, joje regime esmę. Esmė – tai sunkiai apčiuopiama, silpnoji būties šerdis, kurios atminimas, išlaikymas virsta stiprybe. Kitaip sakant, ateitį kuriame augindami esmei – tiems gyvybės syvams – naują formą, naujas jos apraiškas, naują gyvenimo būdą. Esmės ir formos santykis nulemia mūsų kultūrą. Kuo daugiau esmės, tuo daugiau žmonių gyvenime gaivumo, o išviršinės gyvenimo apraiškos (kultūra) mažiau ryškios. Ir priešingai, kuo mažiau esmės, tuo daugiau išoriškumo ir tuo rėksmingesnės, tuštesnės gyvenimo apraiškos.

Baltų kultūros gelmė

Jau senokai suvokta, kad tautos, turėjusios minimalią išorinę kultūrą ir anksčiau laikytos nekultūringomis ar net visai „laukinėmis“, turėjo kitokią, vadinamąją pagrindo arba provaizdžio kultūrą. Lyginant su daugeliu išnykusių civilizacijų, senoji lietuvių kultūra neryški ir pasižymi neišvešėjusiomis materialaus gyvenimo apraiškomis. Rodos, ji paliko mums tiek nedaug – dainas, padavimus, pasakas, sakmes, juostų raštus, papročius, apeigas… Tačiau, priimant širdimi ir žvelgiant dvasios akimis, ji mums paliko labai daug – tą gyvybingąją būties pusę. Tarp įvairių tautų ji tarsi rado kitą egzistencijos būdą, padėjusį jai įveikti visas amžių negandas. Aistiškosios būties versmė, nors ir gerokai nusilpusi, išliko. Ir šiandien dažnas savyje tebesinešiojame, pasak O. Milašiaus, rusenančią Amžinąją Ugnį, kartais nežinodami, kad ją turime. Nors jau išrauti iš gyvosios tradicijos, gyvename blėstančiu, bet vis dar gyvybingu buvusios, dažniausiai jau sąmoningai nesuvokiamos kultūros spinduliavimu.

Modernūs metodai – riboti

Pirmieji mūsų senosios kultūros, religijos, papročių tyrėjai ir vertintojai daugiausia buvo svetimtaučiai. Daugelio jų požiūris į lietuvių kultūrą buvo niekinamas – „pagoniška“. Tik vėliau, jau XIX a., buvo pradėtos bešališkesnės ir moksliniais metodais grindžiamos baltų kultūros studijos. Tačiau jos rėmėsi materialistine pasaulėžiūra ir evoliucijos teorija, mechaniškai pritaikyta religijos bei kultūros sričiai. Į kultūros reiškinius buvo žiūrima kaip į besivystančius nuo paprastų iki sudėtingų, o XX a. pradžioje tautosakos tyrimas racionalizuojamas ir persmelkiamas pozityvizmo dvasia. Ilgainiui tyrimo metodikos keitėsi, susikūrė semiotika ir struktūralizmas, bet esmė liko ta pati – nepajėgumas suprasti dvasinės kultūros reiškinių. Senųjų kultūrų apraiškos neapibrėžtos, joms būdingas daugiasluoksnis simbolizmas, todėl materialistiškai mąstant jas paaiškinti sunku, net neįmanoma, arba galima tik iki tam tikros „profanum“ ribos. Ir tik dabar pradedama suvokti, kad pozityvizmas išgujo šventumą, sumenkino visas senąsias vertybes.

Senovę reikia matyti kitaip

Naujo požiūrio į tautosaką, „naujo, teisingo žodžio“ reikalingumą pabrėžė A. J. Greimas, kalbėdamas „Kalevalai“ skirtame tarptautiniame kolokviume. Kad būtų galima atkurti senąją kultūrą, suvokiamą kaip kažką vientisa, reikia, pasak A. J. Greimo, pajusti, „koks buvo vienos ar kitos kultūros ritmas, pasakyčiau, šventasis alsavimas.“

Iš visų plačiau tyrinėjusių aisčių kultūrą bene vienintelis Vydūnas žvelgė į ją tarsi iš jos pačios gelmės. Nepriskirdamas jai siaurai suvokto ir mechaniškai į religijos sritį perkelto evoliucionizmo (t. y. požiūrio, kad religijos vystėsi iš paprastų formų – animizmo, fetišizmo – į vis sudėtingesnes) bei pragmatinių (derlumo, vaisingumo, apsaugos ir pan.) funkcijų, Vydūnas, tarsi grįždamas į senąją lietuvių religiją ir kultūrą, žvelgė į ją išminties kupinu vidiniu žvilgsniu. Tačiau jo mintys liko beveik nepastebėtos.

Kalendorinių švenčių žmogiška esmė

Senoviniai lietuvių papročiai, apeigos, ritualai akcentavo svarbius gyvenimo tėkmės kaitos, virsmų momentus, iš kurių patys svarbiausi, lemiantys žmogaus, šeimos, genties būties nenutrūkstamą tąsą, buvo trys – gimimas, vedybos ir mirtis. Pastebėtina, kad šie lemtingiausi virsmai lietuvių savimonėje buvo glaudžiai susiję. Jų papročiuose yra daug panašumų, net tapatumo. Virsmu pagrįsti ne tik minėti svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai, bet ir kalendorinės šventės, taip pat ir žemės ūkio darbų ciklas (arimas, sėja, pjūtis, lino kančia) bei namų apyvokos darbai (verpimas, audimas, duonos kepimas ar sviesto mušimas). Virsmo suvokimu, leidžiančiu visus gamtos ir žmogaus būties įvykius išgyventi kaip vientisą neatskiriamai susijusių vyksmų grandinę, buvo pagrįsta visa senoji lietuvių kultūra.

Vykstanti permaina – virsmas yra ir kalendorinių švenčių pagrindas. Jos švenčiamos gamtos ir augalijos gyvybinio metų ciklo kritiniuose taškuose. Ir tik bendras visų švenčių ir šeimos papročių bei apeigų vaizdas atskleidžia tai, kad ir kalendorinės šventės savo giliausia prasme yra virsmai arba, kitaip sakant, svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių, panašių į gamtos metinio ciklo kritinius taškus, metafizinis pergyvenimas.

Mirties ir gyvybės darna

Pagrindinė baltų kalendorinė šventė – Rasos – švenčiama birželio pabaigoje. Dažniausiai jos šventimo laikas siejamas su saulės solsticija – ilgiausia diena ir trumpiausia naktimi. Tačiau yra kita, svarbesnė, nors sunkiau pastebima priežastis. Rasos švenčiamos, kai rasoja (žydi) rugiai. Tai aukščiausias augalijos suvešėjimo taškas – kupa, kai augalas subręsta naujai gyvybei pradėti. Mūsų platumose kupa sutampa su vasarovidžio naktim.

Didžiausio suvešėjimo – kupos taškas kartu yra ir slenkstis tarp gyvėjimo ir atmirimo. Atlikęs esminę paskirtį – pratęsti gyvybę, biologinis organizmas tampa nebereikalingas. Po apvaisinimo biologinės gyvybės gyvenimo kreivė pakrypsta myriop. Kadangi žmogus irgi paklūsta biologiniams dėsniams, tai panašų gyvybės ir mirties prieštaros slenkstį peržengia ir jis. Augalas negali tos prieštaros išspręsti. Jis, pratęsdamas gyvybę, sunyksta pats. Tačiau žmogus, būdamas gyvas ne vien biologiškai, gali ieškoti ir surasti mirties ir gyvybės prieštaros viršsprendinį, pakildamas į dvasinę plotmę.

Įvairovės kaitos dėsnis vienas

Senoji aisčių kultūra persmelkta galbūt intuityvaus reiškinių vientisumo suvokimo. Būties rėda aprėpia įvairios trukmės ciklus: metų ciklo gamtos kaitą ir ją atitinkančias kalendorines šventes, žmogaus gyvenimą tarp gimimo, vedybų ir mirties; apima ji ir paros ciklą – rytą, vidurdienį, vakarą, vidurnaktį. Nuodugniau įsigilinę į pasaulio sąrangą, pastebėsime, kad virsmo reiškiniu pagrįsti įvairiausios trukmės gamtos ir visatos ciklai. Virsmo ir linkio (žmogaus atžvilgiu – tapsmo) kartotinės sekos yra visoje gamtoje ir visuose lygiuose vykstančios nuolatinės kaitos, visų permainų pagrindas. Šia visa apimančią kaitą regime pradėdami mikropasaulio virpesiais ir baigdami milžiniškais savo trukme makrokosmoso pasikeitimas, vykstančiais pagal tą patį visuotinį virsmo modelį, kurį žinojo visos senosios kultūros.

Nedarnos pavidalai

Materija ir nesąmoninga gyvybė virsmui nesipriešina. Ji besąlygiškai paklūsta visuotiniam dėsniui, o žmogus, turėdamas laisvą valią, gali priešintis tapsmui, Mirties, o ypač vedybų ir gimties virsmuose žmogus gali sąmoningai ar iš nežinojimo veikti atžagariai, nes virsmas susijęs su buvusios formos laužymu, t.y. su netektimi, skausmu ir auka. Geismingai mąstantis žmogus vengia netekties ir aukos. Priešindamasis virsmui (įstrigdamas jame ar tapdamas atkritėliu – atžindu), jis virsta įsikūnijusios virsmo grasos auka ir, stabdydamas prasmingąjį būties vyksmą, kenkia sau ir ardo visuomenės darną.

Virsmo grasa leidžia kitu požiūriu suprasti daugumą lietuviškųjų mitinių būtybių. Kaukai, barzdukai, aitvarai, bubilai, laumės, raganos, vėlinai (velniai), vaiduliai, vėluokai ir pan. yra nedarnos (chaoso), kitaip sakant, nesėkmingo virsmo perėjimo pasekmės arba virsmo grasos įsikūnijimo apraiškos. Tai įstrigusiųjų ir atkritėlių iš dalies mitologizuoti pavidalai arba žmogaus, kaip nuolatinėje raidoje esančios esybės, klystkeliai. Dorinė lietuvių kultūra gerai žinojo virsmo grasos (žmogiškojo chaoso) pavojus ir per pasakas, padavimus bei legendas nuo mažens diegė į žmogaus pasąmonę atgrasydama, auklėdama.

Žmogus atsakingas už gyvenimą

Ypač svarbu tai, kad visi virsmai yra, tikriau, turėtų būti negrįžtami. Virsmų negrįžtamumas atskleidžia kosminės raidos dėsnį, laiduoja žmogaus gyvenimo darną ir prasmingumą, žmogaus dvasios išsiskleidimą. Dorinėje lietuvių kultūroje buvo papročių, pabrėžiančių virsmo negrįžtamumą. Mūsų protėviai griežtai žiūrėjo, kad nebūtų atžindų, t. y. atkritėlių – sugrįžusių ar bandančių sugrįžti į jau išgyventą gyvenimo tarpsnį. Tie griežtieji, mūsų požiūriu, papročiai liudijo atsakomybę už kitą žmogų, rūpinimąsi gyvenimo prasmingumu.

Kadangi virsmas veda į naują, kitokią kokybę ir turi būti negrįžtamas, tai laikas įgyja etinį atspalvį. Dorinė lietuvių kultūra nedviprasmiškai primena, kad žmogus atsakingas už pragyventą laiką. „Laikas yra piktas“ – sakoma ir Šv. Rašte.

 Žurnalas „Miškai“