Realija
Tie, kuriems teko ligi valiai pasidžiaugti be galo džiugia socializmo realybe ar sočiai persočiai prisimėgauti už širdies griebiančiu marksizmo-leninizmo realumu beigi realiomis komunizmo statybų realijomis, dar ir šiandien nenorom krūpteli nuo žodžių kritinis ar socialistinis realizmas ir nejučia panūsta kur nors kristi ar ką nors čia pat realizuoti (įpročio jėga, ką padarysi).
Ak, kaip džiaugėsi, įtariu, ne vieno tautiečio širdis, kai tie visi komunizmai-realizmai ir kitokie -izmai pagaliau paliko mus ramybėje. Bet kur tau! Netruko istorija nusispirti sąstingio ledokšnių ir žengtelėti vieną kitą gaidžio žingsniuką tolyn nuo raudonųjų kampelių ir begalinių partinių, išplėstinių ir sutrauktinių posėdžių, kai besaikis svetimžodžiavimas vėl įniko bjauroti dailų mūsų gražuolės kalbos kūną ir piktomis trandimis varpyti skambią jos sielą, kiekvienam doram lietuviui tartum erškėčių dygliais braukdamas per pačius paširdžius…
Dar blogiau. Jei anksčiau -izmais riaugėjo daugiausiai tam tikro plauko veikėjai, tai dabar pramoginėje ar jaunimo laidoje, per koncertą, dainavimo ar kitokias varžybas, žodžiu, bet kokioje, kad ir maloniausioje, aplinkoje išgirsi vograujant: „Jo balsas nerealiai skambus…“, „Jos klubai nerealūs…“, „Jis nerealiai laikosi scenoje…“, „Gal jiems pavyktų realiau save realizuoti…“ arba „Jam realiai trūksta realizmo pojūčio…“ Negana to, tave lyg kuolu pritrenks visokie „realybės šou“, „aktualios realijos“ ir „realūs realybės projektų realizavimai“…
Ir vis tai visuotiniam tautiniam atgimimui įsismaginus per patį jo karštymetį! Kad jį kur! Kodėl ir vėl už tos pačios varčios kliūvame, kodėl ir vėl į tą pačią balą griūvame, regis, taip nuoširdžiai ir uoliai mynę vingiuotą dvasios laisvės ir tautinės savimonės takelį? Gal todėl, kad kaip sakoma, žuvis pūva nuo galvos? Juk mus į šviesų rytojų veda vis tie patys socializmo realizmo apaštalai ir marksistinės etikos, poetikos beigi estetikos skleidėjai. Tikriausiai taip.
MAT TIE REALŪS REALISTINIO REALIZMO REALISTAI NEREALIAI REALISTIŠKAI REALIZUOJA SIURREALIAS REALYBĖS REALIJAS!
Visi šie riaugalai-realybgaliai išsirutuliojo, iškerojo iš vieno knyginio, pačių lotynų nenaudoto daiktavardinio būdvardžio, kurį dirbtinai sukūrė viduramžių scholastai (suprask, mokslinčiai protuoliai): realis, reale (tikras, tikroviškas, apčiuopiamas, kūniškas). O tas savo ruožtu atpleišėjo atsiknojo nuo trumpo, bet jėgingo ir reikšmių turtingo lotynų res, kilmininkas rei (daiktas, dalykas, reikalas, gamta, pasaulis, visata, aplinkybės, būklė, padėtis, tikrovė, esmė, turinys, priežastis, verslas, reikalai, bylinėjimasis, valstybė, valdymas, pelnas, nauda, turtas, valdos, valdžia, veikla, kova, karas, mūšis, įvykis, reiškinys, istorija, eiga, tėkmė… ir taip toliau, ir panašiai).
Lietuvių kalboje ši šaknis aiškiai ataidi žodžiuose reikti, reikmė, reikalas, o graikų – veiksmažodyje reo < reu(v)o (tekėti, lietis) ir iš jo kilusiame veiksmovardyje reos (tėkmė, srautas, plūsmas). Beje, mūsų kalboje ta pati šaknis taipogi išnyra liejimąsi, srautą, tekėjimą, sraunumą reiškiančiuose žodžiuose, smagiai suvilnydama itin spalvinga šaknies balsiokaita, pavyzdžiui: s-rava, s(t)-rėva, s(t)-rauja, s-rovė, s-raunuma, s-rautas (latvių strauma), s-rūti, galiausiai s(t)-raublys, s-riuba, s-rėbti, sykiu parodydama tų žodžių pradžios s- (kartais su įterpiniu -t-) esant senoviniu priešdėliu.
Derinyje res publica (viešas reikalas, vieša eiga, lietis, tėkmė) tasai stipriažodis nuo seno reiškė valstybę, valstybės valdymą, tvarkymą, tarnybą, santvarką, sanklodą, valstybės lėšas, turtą, iždą, naudą, bendrus visuomenės ar bendruomenės reikalus, bendrą gerovę, labą, saugumą. Mūsų protėviai šių dalykų visumą taipogi vadino tapačios reikšmės ir panašiai talpiu žodžiu lieta, lietis, lietava, o valstybės vyrus, valdytojus, gynėjus – lietais, liečiais, leičiais arba lietuviais. Beje, latviai mus vis tebevadina leičiais, o žodis lieta, lietis, sutinkamas S.Daukanto, M.Valančiaus, Žemaitės raštuose, dar ir šiandien latvių kalboje ir kai kur lietuvių tarmėse senų žmonių tebevartojamas ir reiškia naudą, pelną (Kas iš anų lieta, kad visi tušti riešutai. Nieko lietos iš puvėko medžio…), tikslą (Reik turėt įnagius, tai lietai derančius…), daiktą, dalyką, reikalą (Netikusi lieta tėvų neklausyti. Ta lieta tam dėta /tas dalykas tam tinka/… Maža lieta /mažas reikalas, maža bėda/: tuoj supulsim visi ir suvešim šienelį…), būdą, ypatybę (Tokia jo lieta…), bylą (latvių Vest lietu – vesti bylą), galiausiai valdžią, valstybę, visuomenės, bendruomenės reikalus (Pasiuntiniai – tai vis lietos vyrai. Lietos vyras ir karėje, ir ūkėje tur būt sumanus. Lietos nuomonėje tokius žmones dera gerbt. Anksčiau kunigaikštis kai pavesdavo savo valdžią, įduodavo lietos arba ūkės lazdą, krivūle vadinamą).
Taigi vietoje svetimo ir reik nereik brukamo „respublika“ („orai respublikoje…“, „respublikos naujienos, šiokiadieniai…“) geriau sakykime Lietuva (ir labai vykusiai pasakysime), o vietoje įkyrėjusios realybės – tikrovė, tikrybė, tikrenybė, tikruma, būtis, esatis, esamybė, būtovė, akivaizda, aiškis.
Taigi kai tik paniš liežuvis tarti realybės pojūtis, sakykime tikrovės, būties, esaties, esamybės pojūtis ar tikrybės, tikrumos, būtovės, raidos, lietos, laiko tėkmės pajauta. Kartais geriau tiktų „gebėjimas aiškiai, tiksliai, blaiviai, be (savi)apgaulės matyti, sučiuopti, aprėpti, suvokti, pajusti tikrovę (tikrybę, tikrenybę, tikrumą, būtį, esatį, esamybę, būtovę, akivaizdą, aplinką, aplinkybes, laiko tėkmę, visuomenės raidą).
„Atsižvelkime į realybę…“ – paisykime tikrovės; žiūrėkime, kaip yra iš tikrųjų, kas po nosimi darosi; neskrajokime padebesiais, nusileiskim ant žemės…
„Realybėje jis visai kitoks…“ – iš tikro jis visai kitoks…
„Atitrūkęs nuo realybės…“ – atitrūkęs nuo tikrovės, turi mažai (neturi nieko) bendra su tikrove; oro (smėlio) pilis (vėjo malūnus) stato; (muilo) burbulus pavėjui leidžia; žioplį pagavęs; padebesiais (padangėmis, su varnomis) skrajoja (dausioja, svaičioja); apie dangiškus migdolus svajoja; prastai gaudosi (nesuvokia), kas vyksta; tarp trijų pušų aklinėja (miglinėja, kušlinėja); į lankas (grąžtus) išėjo; sau po nosia nemato; ant nosies klumpa (lipa, pasilypėjęs); aklomis (nemačiomis, apčiuopomis) kasasi; pirštu (pro volę, cvikį) penėtas; kubile (maiše) augęs; juoda ir balta (kur žemė, kur dangus) neskiria; miglius, miglovara, miglų košė; naivuolis, svajoklis, svaitena; sapnuoklis, sapnų Darata; kultas nevelėtas, šlapias nedegėlis, nei kepęs, nei viręs; ligi nosies (kas iš nosies) teišmano; iš mėnulio (dangaus) iškritęs; nuo kriaušės (ratų) nupuolęs…
„Neiškraipykime realybės…“ – vertinkime (pateikime), kaip yra iš tikrųjų; sakykime (rodykime, suvokime, apibendrinkime) taip, kaip iš tikro yra…
Realija (<viduramžių lotynų realis – daiktiškas, apčiuopiamas, tikras) – visa tai, kas yra ar vyksta iš tikrųjų. Šis kalbos darkytojų pamėgtas žodis dažnai vartojamas visai be jokios prasmės, tad geriausia būtų jo vengti.
„Labiausiai jį domino gyvenimo realijos…“ – jį visada domino tikrovė, būtis, gyvenimas (o kas gi kita, po plynių, dar galėjo dominti?)…
„Pradėsime nuo šiandienos realijų…“ – nuo šiandienos įvykių, nuo to, ką turime šiandien…
„Tai tikra anų laikų realija…“ – taip iš tikro tada buvo (būdavo), tokie dalykai anuomet vykdavo, tai tikrai anų laikų įvykis (daiktas, dalykas)…
„Taurius jo siekius užgožė skaudžios realijos…“ – skaudūs įvykiai, skaudi (žiauri) kasdienybė, sunkios aplinkybės…
„Ką gi, visai nelinksmos realijos…“ – visai nelinksma, ne kas, prasti (blogi, liūdni, nekokie) popieriai; štai tau ir devintinės; velnias juoksis; nors eik šiaudų kūgin skandintis, nors pasipjauk, nors durų rankena nusišauk, nors gyvas žemėn lįsk; nei bėgt, nei rėkt; verk šuns koją apsikabinęs…
„Žiūrint kokios realijos…“ – nelygu aplinkybės; žiūrim, ką turim; pažiūrėsim, kaip klosis, kaip bus; veiksime pagal aplinkybes…
Realinis – susijęs su mokslais, veikla, patyrimu.
Realinė gimnazija – bendrojo lavinimo mokykla, kur labiau paisoma tiksliųjų, gamtos mokslų ir naujųjų kalbų. Kartais suprantama, kaip priešprieša klasikinei, kurioje būdavo dėstomos senosios kalbos (pavyzdžiui, graikų, lotynų), labiau paisoma istorijos, muzikos ir dailės. Mūsų šalyje šiandien geriau sakyti tiesiog „bendrojo lavinimo mokykla“ ir pridėti jos pakraipą, jei tokia yra (sustiprintas matematikos, fizikos, kalbų ar ko kito dėstymas).
Realistas – blaiviai mąstantis ir aplinką įvardijantis žmogus, kuris žvelgia į viską dalykiškai, priima ir vertina gyvenimą tokį, koks jis yra, be pagražinimų.
„Būkime realistai…“ – žiūrėkime blaiviai; žiūrėkim, iš ko duoną valgome; nenutolkime nuo tiesos; matykime daiktus, kokie jie yra; žvelkime, kaip yra iš tikrųjų; paisykime tikrovės (išgalių); nemeluokim nei sau, nei kitiems; blaiviai vertinkime žmones (išteklius, padėtį, aplinkybes); nesiekime žvaigždžių (mėnulio) nuo dangaus; nenorėkime grūdų iš pelų (kėko iš nieko, knipšto iš šnipšto, varškės iš riestainio skylės, iš šūdo kulką nulipinti); negeiskime aukščiau bambos iššokt (paukščių kalbą išmokt); nepradėkime kelnes per galvą mautis (pro šikšnelę šaudyti, iš adatos vežimą skaldyti, sėdynėj smegenų ieškoti, šieno kupetoj adatos grabinėti, iš nosies burokų krapštyti)…
Realistinis – nešališkai vertinantis, kuo teisingiau, be iškraipymų atspindįs tikrovę.
„Jo požiūris visada realistinis…“ – jis visad blaiviai vertina aplinkybes; viską gerai pasveria (apsvarsto); tiesiai šviesiai žiūri, kas ir kaip; jis nelinkęs pagražinti (iškraipyti) tikrovės…
„Mums būdinga realistinė politika…“ – savo veiksmus grindžiame blaiviu (apdairiu, atidžiu, nešališku) tikrovės vertinimu; mūsų siekiai atitinka galimybes; veikiame pagal išgales (paisydami tikrosios padėties); esame linkę nepervertinti jėgų (galimybių), blaiviai vertinti savo priešininkus…
„Man prie širdies realistinis menas…“ – labiau patinka tikroviški (at)vaizdai; menas, tiesmukai, be iškraipymų atspindintis tikrovę…
„Jo portretas labai realistinis…“ – piešiny jis atrodo kaip gyvas…
Realistiškas – tikroviškas, pagavus, vaizdingas.
„Apsakymuose nupiešti realistiški vaizdai…“ – pasakojimas labai nuotaikngas, tikroviškas; apsakymuose tartum gyvi plaukia vaizdai…
„Jis taip realistiškai viską apsakė…“ – jo pasakojimas toks vaizdingas, pagavus, gyvas…
„Padėtį nusakė itin realistiškai…“ – viską pasakė kaip yra; išdėstė viską kaip ant delno…
Realizacija, realizavimas (prancūzų realisation) – įvykdymas, įgyvendinimas, įkūnijimas, išpildymas; turto ar vertybinių popierių pavertimas pinigais.
„Svarbiausia mums dabar ateities planų realizavimas…“ – svarbiausia dabar įvykdyti, ką esame numatę…
„Šitokių užmojų realizacija – dalykas rimtas…“ – tokius užmojus tesėti (išpildyti) – ne juokas…
„Kai dėl aukščiau minėtų punktų realizavimo, teks palaukti…“ – pastaruosius pažadus (ketinimus, sumanymus) galėsime išpildyti ne iškart…
Realizmas – nešališkas, blaivus tikrovės vertinimas; gebėjimas teisingai, neiškreiptai jausti tikrovę ir meno kryptis, vaizduojanti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų (o koks gi jis yra?).
„Jo gyvenimas buvo persunktas realizmo…“ – jis buvo linkęs viską imti iš pašaknių (panagių, dūmo), žiūrėti esmės (nešališkai, blaiviai vertinti tikrovę, vadinti daiktus tikraisiais vardais); visad žiūrėjo, kas yra kas iš tikrųjų; nepasiduodavo tuščioms svajonėms (tuštiems svaičiojimams, prietarams, apkalboms, tauškalams); nemėgo pilstyti iš tuščio į kiaurą (paistyti niekų, malti šūdo); jo žodis visad buvo patikimas (aiškus, teisingas, tikras, ynas, gūdnas, tvirtas, kai dukart du, kai titnagas)…
„Jį labai slėgė būties realizmas…“ – jį slėgė tai, kad svajones buvo sunku įgyvendinti; kad svajonės sau, o gyvenimas sau; kad gyvenimas toks sunkus ir pilkas…
Realizuoti (prancūzų realiser) – įvykdyti, įgyvendinti, įkūnyti, išpildyti; turtą ar vertybinius popierius paversti pinigais.
„Realizuokime savo pažadus…“ – pažadėjai – ištesėk; kas pažadėta, turi būt ištesėta…
„Gražūs planai taip ir liko nerealizuoti…“ – deja, nepavyko išpildyti nei puikių sumanymų, nei gražių ketinimų…
„Jis bandė save realizuoti literatūroje…“ – jis bandė rašyti, bet nesėkmingai…
„Savo mintį jis realizavo akmenyje…“ – įkūnijo akmenyje; akmenyje iškalė ką sumanęs…
„Prekes pavyko neblogai realizuoti…“ – pelningai pardavėme prekes…
Realus (<viduramžių lotynų realis – daiktiškas, apčiuopiamas, tikras) – tikras, apčiuopiamas, tikrai esantis, neišgalvotas, atitinkąs tikrovę, įgyvendinamas, įvykdomas, atitinkantis tikrąją padėtį.
„Reali padėtis…“ – tikroji padėtis…
„Jo planai atrodė realūs…“ – jo sumanymus, atrodė, visai įmanoma įkūnyti…
„Visos tos svajonės nebuvo realios…“ – neišpildomos (per daug drąsios, nepagrįstos, iš piršto laužtos, tuščios) svajonės…
„Realiosios gyventojų pajamos…“ – tikrosios pajamos (tai, kas lieka gyventojams nuo mokesčių ir kitų atskaitymų)…
„Daugiau realių fantazijų…“ – svajokime apie tai, kas įvykdoma…
„Jam aiškiai stinga realesnės fantazijos…“ – akivaizdu, kad jam neprošal šiek tiek lakesnė vaizduotė…
„Daugiau realių pažadų…“ – žadėkime tai, ką galėsime įvykdyti…
„Visa tai realiai egzistuoja…“ – visa tai yra (gyvuoja, veikia) iš tikro…
„Jis man realiai patinka…“ – jis man iš tikro patinka; dievaži (tikrai, prisiekiu, kaip kaži ką, kaip mane gyvą matai, galvą guldau), jis man patinka…
„Jis man nerealiai patinka…“ – jis man labai (be galo, be krašto; didžiai, drūčiai, nepaprastai, baisiai, neapsakomai, pašėlusiai, padūkusiai, beprotiškai, velniškai) patinka…
„Jo akys nerealios…“ – jo akys labai (neįtikėtinai, nuostabiai, neregėtai, pasakiškai, pasiutusiai) gražios; tokių akių reta…
Ir galiausiai (!): tai, kas norima išreikšti miglotu keistažodžiu realybės šou (et, kai pamąstai, ką jis galėtų reikšti…), lietuviškai rasi įmanoma būtų pavadinti tikrovės paroda (parodais, pašvitais, atsivėrimais, atsilapojimais, atvartais ar dar kokiais tvartais), sakyti apnuoginta būtis, atvirbūtė… O turint omeny laidą, kur keli savanoriai leidžia dienas be atvangos stebimi kitų, geriausia sumanyti aiškesnį, išsamesnį pavadinimą, pavyzdžiui: „1000 (ar kiek ten bebūtų) valandų visiems po akių“ arba „Kaip ant delno“, „Visiems matant“, „Atodangos“, „Pagairė“, „Atsagai“, „Atvapai“, „Visų vėjų papūta“, „Nieko paslėpta“, „Žiopsai“, „Žiopsonė“, „Žiūrynos“, „Žiurkės“ ar „Atlapakelniai“. Bet labiausiai norisi tikėti, kad šių eilučių skaitytojui tokių pavadinimų galgi neprireiks. To ir palinkėsime.
Tiesa